Ekspertizė. Dėl Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo pakeitimo ir papildymo projekto (XP-3155)

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (XP-3155; toliau – Įstatymo projektas) bei pateikia savo pastabas ir pasiūlymus.
Teikiamu Įstatymo projektu siūloma mažmenine prekyba užsiimantiems ūkio subjektams nustatyti mažesnius nei kitiems ūkio subjektams rinkos dalies dydžius, kai laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje. Siūloma vienam ūkio subjektui – ne mažiau kaip 30 procentų, trims ar mažesnio skaičiaus  ūkio subjektams (kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys) kartu paėmus – 55 procentų  ar didesnę atitinkamos rinkos dalį.
Vertinant šį įstatymo pakeitimo projektą tikslinga atsižvelgti į šiuos aspektus:
1.       Mažmeninės prekybos tinklų reglamentavimo iniciatyvos pastaruoju metu siekia spręsti įvairias problemas: darbuotojų darbo sąlygų, darbo valandų ir užmokesčio; prekybos centrų darbo laiko ar darbo švenčių dienomis klausimus; santykių su tiekėjais problemas ar taikomų antkainių klausimus. Konkurencijos įstatymu siekiama užtikrinti ir ginti konkurenciją rinkose, šiuo atveju mažmeninės prekybos rinkoje. Todėl bandymas spręsti minėtas problemas per Konkurencijos įstatymo nuostatas nėra logiškas.
Darbo santykių ir atlyginimo klausimų neįmanoma išspręsti dar labiau suvaržant darbuotojų ir darbdavių susitarimo galimybes, taip tik pabloginama dalies darbuotojų padėtis, o tikroji išeitis tiems, kas nepatenkintas darbo vieta, tai didesnė konkurencija dėl darbuotojų rinkoje ir geresnių darbo vietų kūrimas. Antkainių reguliavimas apskritai neturi būti vykdomas, nes konkurencingoje mažmeninės prekybos rinkoje rinkos ekonomikos sąlygomis valstybė neturi reguliuoti, kainų, tai tik apsunkintų konkurenciją.
2.       Svarbiausia tai, jog ir šiandien galiojantis įstatymas leidžia Konkurencijos tarybai imtis tyrimo, kad nustatytų, jog rinkoje įmonės užima dominuojančią padėtį nepriklausomai nuo jos užimamos rinkos dalies. Konkurencijos taryba turi įrodyti, jog yra sąlygos numatytos įstatymo 3 str. 4 dalyje, kurios apibūdina dominuojančią įmonės padėtį rinkoje: vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Turėdama daugiau nei 40 procentų rinkos (ar 75 proc. rinkos) įmonė pati turi įrodinėti, jog neturi minėtų galių.
Taigi, siūlomu įstatymo pakeitimu kartelės nuleidimas iki 30 procentų rinkos, leistų Konkurencijos tarybai permesti įrodinėjimo naštą mažmeninės prekybos įmonėms tarp 30 ir 40 procentų rinkos. Jos turėtų įrodinėti, jog neturi dominuojančios padėties, nes „tiesiogiai susiduria su konkurencija“ arba  „negali daryti vienpusės ir lemiamos įtakos atitinkamoje rinkoje tam, kad būtų apribota konkurencija“. Konkurencijos tarybos duomenimis MAXIMA LT dalis 2007 metais 35,2 proc.  Taigi įstatymo pataisa bus svarbi tik vienam rinkos dalyviui.
Todėl aiškinamojo rašto argumentas, jog „atskirose rinkose,  visų pirma mažmeninės prekybos, ūkio subjektai įgyja rinkos galią gerokai anksčiau, nei pasiekiami Konkurencijos įstatyme nustatyti su dominavimu siejami rinkos dalies dydžiai“ ir „rinkos galios panaudojimo gali  pablogėti kitų ūkio subjektų  padėtis, kilti pavojus jų veiklos stabilumui,  mažėti bendras konkurencingumas bei  konkurencija atitinkamose rinkose“ nėra teisingas. Konkurencijos taryba ir šiandieniniam reglamentavimui esant gali tirti, ar ūkio subjektas turintis ir mažesnę rinkos dalį nei nurodyta užima dominuojančią padėtį.
Tokį argumentą tik patvirtina Europos Sąjungos valstybių praktika, kai konkurenciją reglamentuojantis įstatymas, net neapibrėžia rinkos dalies procentais, kurią turinti įmonė laikoma turinti dominuojančią padėtį. Kontroliuojanti institucija ar teismas kiekvienu atveju nustato, ar yra dominuojančią padėtį apibūdinančios sąlygos. Tokias įstatymų formuluotes turi Austrija, Danija, Belgija.
3.       Konkurencijos taryba ne kartą tyrusi konkurenciją mažmeninės prekybos rinkoje nenustatė nei dominuojančios padėties, nei piktnaudžiavimo ją, nei įmonių kartelinio susitarimo.
4.       Aiškinamajame rašte pateikiama statistika, jog Konkurencijos tarybos duomenimis, mažmeninės prekybos tinklų MAXIMA LT, IKI, NORFA, RIMI bendra apyvarta  2004 m. sudarė 61,9 proc., 2005 m. – 64,7 proc., 2006 m. – 68,3 proc., 2007 m. – 72,1 proc. visos mažmeninės prekių apyvartos Lietuvoje. Didėja ir atskirų mažmeninės prekybos tinklų dalys visoje šalies mažmeninės prekių apyvartoje:  MAXIMA LT tinklo dalis padidėjo nuo 31,1 proc. 2004 m. iki 35,2 proc. 2007 m., IKI  – atitinkamai nuo 14,1 proc.  iki 17,1 proc.,  NORFA – atitinkamai nuo 10,5 proc. iki 11,7 proc., RIMI –  atitinkamai nuo 6,2 proc. iki 8,1 proc.
Tai, kad didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių apyvartos visoje mažmeninių prekių apyvartoje dalis auga tik rodo, jog konkurenciją mažmeninės prekybos formomis laimi prekybos tinklų teikiamos pardavimo paslaugos. Vartotojų palankumas laimimas ne suvaržymais ar prievarta, o pasiūlant pigesnes prekes, didesnes pasirinkimo galimybes ar patogesnes apsipirkimo vietas. Konkurencija mažmeninės prekybos sektoriuje pasireiškia ne tuo, jog yra daug mažų parduotuvių, o tuo, kad gerėja teikiamų pardavimo paslaugų kokybė, dėl esamos ir potencialios konkurencijos.
Pateikiamas argumentas, jog mažmeninės prekybos įmonės yra arti numatytos ribos, todėl tą ribą reikia sumažinti, nėra teisingas. Pirmiausia, bet koks reguliavimas įtakoja rinkos veikėjų elgesį, taigi mažmeninės prekybos įmonės ir orientuojasi į įstatymo numatytas ribas ir stengiasi maksimaliai priartėti prie numatytos 40 proc. ribos. Todėl užimamos rinkos dalies pasitelkti kaip pavyzdžio, jog būtina ją sumažinti, būtų nelogiškas, kaip ir ištyrus, jog kertantys sieną vežasi po 10 tūkst. litų (kuomet leidžiama nedeklaruotina riba ir yra 10 tūkst.), jog praktika rodo, kad reikia ją sumažinti.
5.       Nepagrįstas tik vienos verslo rūšies išskyrimas. Abejotina, ar mažmeninė prekyba yra objektyviai esmingai skirtinga nuo kitų ekonominės veiklos rūšių, tam kad būtų įvedamas atskirtas konkurencijos šiame sektoriuje reguliavimas.
6.       Įstatymo projekto aiškinamajame rašte gan sarkastiškai teigiama, kad įstatymo priėmimas „neturės neigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai“. Neįvertinant, kad įstatymu keičiamos teisės nuostatos iš esmės keistų veiklos sąlygas prekybos tinklams – jie turėtų apsiginti, jog susiduria su konkurencija bei negali daryti vienpusės ir lemiamos įtakos atitinkamoje rinkoje tam, kad būtų apribota konkurencija.
Remiantis tuo, kad šiandien galiojantis įstatymas leidžia Konkurencijos tarybai imtis tyrimo, kad nustatytų, jog rinkoje įmonės užima dominuojančią padėtį nepriklausomai nuo jos užimamos rinkos dalies, nepagrįstai išskiriamas vienas sektorius, tikslinga nepriimti šio įstatymo projekto ir nenustatyti mažesnių nei kitiems ūkio subjektams rinkos dalies dydžių, kai laikoma, kad  ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje.