Liaudies išmintis be komentarų:
Trys kaliniai, nuteisti už „ekonominius nusikaltimus“, dalijasi savo istorijomis.
Pirmasis sako: „Aš savo prekes pardavinėjau brangiau nei konkurentai, todėl buvau apkaltintas viršpelniais ir nuteistas už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, rinkos monopolizavimą ir vartotojų išnaudojimą“.
Antrasis sako: „Aš savo prekes pardavinėjau pigiau nei konkurentai, todėl buvau nuteistas už grobuonišką elgesį rinkoje, kainų dempingą ir bandymą nesąžiningais veiksmais išstumti konkurentus iš rinkos“.
Trečiasis kalinys sako: „Aš savo prekes pardavinėjau ta pačia kaina kaip ir konkurentai, todėl buvau nuteistas už kartelinį susitarimą“.
ĮVADAS
Visa analizė – nuoroda apačioje (PDF failas)
Konkurencija – esminė ir būtina rinkos sąlyga. Konkurencijos dėka paaiškėja, kurie planai rinkoje yra sėkmingi, o kurie – ne. Tai akivaizdu ir šiandieninėje Lietuvoje, kurioje labiausiai konkurenciją patiriančios ūkio sritys gali pasiūlyti gerus ir pigius produktus vartotojams, o verslo optimizavimo prasme dažnai ne tik atitinka, bet ir lenkia kitus geriausius pavyzdžius pasaulyje.
Tačiau konkurencijos politika ir konkurencijos reguliavimas Lietuvoje, Europos Sąjungoje (ES), o ir visame Vakarų pasaulyje sukelia nemažai diskusijų. Visų pirma tai susiję su tuo, kokios grėsmės kyla konkurencijai ir ar konkurencijos politika tikrai yra nukreipta į šias grėsmes. Šiandien matome, kad kliūtys konkurencijai pasaulio, ES ir Lietuvos mastu kyla pirmiausia dėl kuo įvairiausių teisinių apribojimų ir valstybių administracinės praktikos. Deja, konkurencijos teisė nuo šių problemų yra visiškai izoliuota. Lietuvos atvejis yra šiek tiek geresnis nei įprasta, nes Konkurencijos įstatymas numato galimybę pripažinti neteisėtais dalį Vyriausybės ir savivaldybių veiksmų, ribojančių konkurenciją. Tačiau praktika rodo, kad šis įrankis, nors ir tinkamas, tačiau nepakankamas – konkurencijos sąlygos visiškai priklauso nuo valdžios politikos ir atskirų sprendimų.
Kita vertus, ES ir Lietuvos praktika rodo, kad įmonių baudimas dėl piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi, kartelinių susitarimų ar susiliejimų ribojimas neretai peržengia teisėtus rinkos dalyvių lūkesčius. Konkurencijos vardu neretai faktiškai apribojama galimybė susiformuoti efektyviausiai rinkos struktūrai, giežtai baudžiama už tiesiog savo nuosavybės teisių realizavimą sutartiniu būdu. Ne paslaptis, kad konkurencijos priežiūros mechanizmas netgi gresia tapti nesąžiningos konkurencijos įrankiu kovoje prieš geriau dirbančius konkurentus.
Technologijų kaitos ir vis globalesniu tampančiame pasaulyje konkurencijos teisei kyla nemažai naujų iššūkių. Technologijos ir globalizacija leidžia ir sparčiau susikurti rinkos lyderiams, ir greičiau naujiems rinkos lyderiams juos nukonkuruoti. Tačiau konkurencijos politika bando vytis šiuos procesus, deja, vis dar taikydama ir gilindama prieš šimtmetį sukurtas konkurencijos taisykles, kurių atsiradimo aplinkybės buvo visai kitokios nei šiandien, o šių taisyklių teorinis pagrindimas – daugiau nei abejotinas.
Paradoksalu, kad valdžia, viena vertus, bando diegti „efektyvią konkurenciją“, kita vertus, gina „natūralias monopolijas“. Nerealistinė tobulos konkurencijos samprata pastaruoju metu ES iniciatyvų dėka aktyviai buvo performuota į „efektyvios konkurencijos“ sampratą. Pastaroji, suprantama kaip daugelio konkurentų faktinis, o ne potencialus buvimas, yra diegiama itin detalaus reguliavimo pagalba, kuris faktiškai panaikina privačių veikėjų vaidmenį strateginiuose verslo sprendimuose. Kita vertus, kai kurios sritys yra įvardijamos kaip natūralios monopolijos, ir šis tariamas natūralumas yra įtvirtinamas teisinėmis privilegijomis. Toks blaškymasis tarp noro įtvirtinti efektyvią konkurenciją ir noro reguliuoti natūralias monopolijas ne tik nesudaro sąlygų realiai konkurencijai, bet panaikina bet kokias prielaidas jai atsirasti ir plėtotis.
Šio darbo tikslas yra apžvelgti ir įvertinti konkurencijos politiką, reglamentavimą ir pagrindinius įgyvendinimo aspektus Lietuvoje (ir, kiek tai aktualu Lietuvai, ir Europos Sąjungoje), siekiant pasiūlyti tolesnius konkurencijos reguliavimo raidos principus.
Darbo išvados daromos remiantis teorine konkurencijos politikos principų analize, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės apžvalga, Konkurencijos tarybos ataskaitose pateikta medžiaga ir kita medžiaga apie Konkurencijos tarybos veiklą bendrai bei atskiras nagrinėtas bylas, taip pat konkurencijos teisės ir jos taikymo ekonominių pasekmių analize.
Darbo pradžioje yra pateikiama pačios konkurencijos sampratos ir jos reguliavimo ideologijos analizė. Antrojoje dalyje trumpai aprašomi Europos Sąjungos ir Lietuvos konkurencijos teisės raidos pagrindiniai bruožai ir sąveika. Trečiojoje dalyje aprašomos konkurencijos institucijos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Ketvirtojoje – pagrindinėje – dalyje detaliau aptariamos ir nagrinėjamos atskiros konkurencijos reglamentavimo sritys ir šio reglamentavimo įgyvendinimo praktika. Penktojoje dalyje atkreipiamas dėmesys, kad konkurencijos teisės įgyvendinimu užsiima ne tik bendroji konkurencijos teisės institucija – Konkurencijos taryba, bet ir kitos institucijos. Detaliau nagrinėjamas Ryšių reguliavimo tarnybos vaidmuo. Darbas užbaigiamas apibendrintu išvadų sąvadu.
Darbą atliko Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas dr. Remigijus Šimašius (darbo vadovas), Lietuvos laisvosios rinkos instituto asocijuotasis ekspertas Alminas Žaldokas ir Jonas Jokštys. Dėkojame Lietuvos laisvosios rinkos instituto rėmėjams, kurių dėka yra galimi šis, kaip ir kiti, instituto darbai. Taip pat dėkojame konkurencijos teisės specialistams, kurių konsultacijos ir pastabos šio darbo projektui padėjo jį patobulinti.
LLRI analizė „Konkurencijos teisė ir jos taikymas Lietuvoje“ parodė, kad konkurencijos politika Lietuvoje yra nukreipta ne tiek naikinti tikrąsias grėsmes konkurencijai (mažinti valstybės sukurtus apribojimus), kiek modeliuoti rinkos santykius, riboti privačios nuosavybės naudojimą ir privačius susitarimus. Tokiu būdu yra silpninami rinkos, o kartu ir konkurencijos – esminės rinkos sąlygos – pamatai. LLRI siūlo švelninti konkurencijos teisės taisykles ir taip leisti išryškėti efektyviausiems sprendimams rinkoje bei neapkrauti verslo papildoma reguliavimo ir biurokratine našta. LLRI nuomone, ypač svarbu koreguoti atskirų rinkų (pvz., telekomunikacijų, energetikos) išankstinio reguliavimo taisykles, kurios dažnai sudaro tik rinkos iliuziją ir stumia ją į stagnaciją.
KAI KURIOS LLRI ANALIZĖS IŠVADOS:
- Nors konkurencijos politika bando užtikrinti efektyvią konkurenciją, ji nukrypsta nuo tikrųjų konkurencijos problemų – institucinių apribojimų įeiti į rinką ir konkuruoti joje – ir vietoje to užsiima rinkos santykių modeliavimu, o tai savaime prieštarauja rinkos santykiams ir konkurencijai.
- Lietuvoje nustatytų kartelinių susitarimų atvejai rodo, kad tai – gana neesminiai atvejai. Neigiami kartelio rezultatai pasireiškia ne dėl kartelių, o dėl valstybinio reguliavimo, leidžiančio gyvuoti neefektyviems ir de facto valstybės sukurtiems karteliams. Praktika parodė, kad konkurencija ryškiausiai pasireiškia ten, kur yra mažiausiai valstybės dalyvavimo ekonomikoje, ir tai niekuo nesusiję su antikarteline valstybės veikla.
- Karteliai, ypač jų buvimo įrodymus traktuojant labai laisvai (o būtent šios tendencijos laikosi Konkurencijos taryba), yra praktiškai nebeatribojami nuo paralelinio elgesio rinkoje (kai skirtingi subjektai savarankiškai priima analogiškus sprendimus). Tuo pačiu vienas sunkiausių šiandieninės konkurencijos teisės pažeidimų – kartelinis susitarimas – tampa nebeidentifikuojamas, tačiau išlieka griežtai baudžiamas.
- Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi sėkmingai ir ilgalaikiai gali pasireikšti tik tais atvejais, kai dominuojančią padėtį užtikrina valstybės reguliavimas ar kitokia valstybės pagalba – tą iliustruoja ir Konkurencijos tarybos patirtis tiriant piktnaudžiavimo bylas.
- Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra nepakankamai apibrėžta sąvoka, pasiduodanti pernelyg plačiai interpretacijai, todėl faktiškai ji gali būti pritaikyta bet kokiam atvejui, kai bet koks reikšmingesnis rinkos dalyvis dėl savo veiksmų užsitikrina konkurencinį pranašumą. Tai ne tik nepadeda užtikrinti konkurencijos, tačiau atvirkščiai – dažnai mažina galimybes konkuruoti dėl vartotojų.
- Lietuvoje įstatymas užsibrėžia kontroliuoti pernelyg smulkius susiliejimus (kurie nedaro esminės įtakos rinkos situacijai, yra daug mažesni nei įprasti koncentracijos kontrolės objektai kitose valstybėse, atima bereikalingai daug Konkurencijos tarybos pajėgų).
- Esamas koncentracijos reglamentavimas verslui kainuoja nepagrįstai daug ir tiesioginių sąnaudų prasme, ir dėl delsimo realizuoti veiklą efektyvinančius sprendimus.
- Konkurencijos išankstinis (ex ante) reguliavimas yra ne konkurencijos priežiūros, o rinkos modeliavimo įrankis, apribojantis rinkos santykius ir konkurenciją.
LLRI REKOMENDACIJOS DĖL KONKURENCIJOS POLITIKOS TOBULINIMO:
- Užtikrinti pagrindinę konkurencijos apsaugos priemonę – kad konkurencijos principai būtų nepažeidinėjami įstatymais ir kitais valstybės institucijų sprendimais.
- Konkurencijos įstatyme nustatyti de minimis taisyklę kartelinių susitarimų tyrimams; įtvirtinti, kad kartelinio susitarimo buvimas turi būti įrodytas tiesioginiais įrodymais; bausti tik už tuos kartelinius susitarimus, kurie faktiškai apribojo konkuravimo galimybes; kiekvieno kartelinio susitarimo nustatymo atveju atlikti atskirą tyrimą ir pateikti išvadas, kokios reguliacinės aplinkos sąlygos leido atsirasti ir gyvuoti karteliui.
- Konkurencijos įstatyme nustatyti, kad: (1) atitinkama rinka geografine prasme nebus laikoma teritorija, mažesnė nei Lietuvos teritorija, (2) apibrėžiant produkto rinką atspirties tašku laikytinas plačiau suvokiamas vartotojo poreikis, o ne produkto savybės, (3) natūralūs įėjimo į rinką barjerai nėra laikomi apibrėžiantys atitinkamos rinkos ribas konkurencijos teisės prasme, ir tiriami tik tie piktnaudžiavimo atvejai, kai nustatoma, kad įėjimas į rinką yra instituciškai apribotas (pavyzdžiui, reguliavimu, valstybės parama), (4) jei Konkurencijos taryba tiria ir tuos piktnaudžiavimo atvejus, kai įėjimas į rinką nėra instituciškai apribotas, ji turėtų įrodyti piktnaudžiavimo neigiamą poveikį konkurencijai, (5) nustačius piktnaudžiavimo atvejį būtina pateikti išvadas, kokios reguliacinės aplinkos sąlygos leido piktnaudžiauti, o Vyriausybė turi apsvarstyti šias išvadas.
- Konkurencijos įstatyme, remiantis Airijos modeliu, nustatyti didesnę – ne mažiau kaip 900 mln. eurų – metinės apyvartos ribą, kai yra būtina pranešti apie įmonių susijungimus. Dabartinė 30 mln. bendros metinės apyvartos riba, kai Lietuvoje būtina gauti Konkurencijos tarybos leidimą koncentracijai, yra nepagrįstai ir nepateisinamai maža, trukdo plėtotis verslui Lietuvoje.
- Atsižvelgiant į tai, kad ne visą pagalbą reglamentuoja ES teisė, tačiau visa pagalba daro rimtą poveikį konkurencijai, Lietuvos teisės aktais reglamentuoti pagalbą, kuri nepatenka į ES reguliuojamos pagalbos sritį.
- Panaudojant Lietuvos mastu labai stambias ES fondų lėšas užtikrinti, kad jos nebūtų teikiamos tiesioginei verslo paramai, kaip neretai yra daroma iki šiol.
- Konkurencijos tarybai (ir kitoms konkurenciją reguliuojančioms institucijoms) netirti rinkų (kai to įsakmiai nereikalauja ES), kol įstatymo nustatyta tvarka nėra būtina pradėti tyrimą byloje dėl konkretaus kilusio ginčo.
- Konkurencijos tarybos dėmesį sutelkti į Konkurencijos įstatymo nuostatas, susijusias su draudimu valstybės institucijoms priimti konkurenciją apribojančius ar galinčius apriboti sprendimus. Konkurencijos įstatymo nuostatų, susijusių su draudimu konkurenciją apriboti valstybės sprendimų pagalba, įgyvendinimą laikyti strateginiu Konkurencijos tarybos uždaviniu.
- Formuojant ES politiką siūlyti, remiantis Lietuvos pavyzdžiu, įtvirtinti nuostatas, kad teisės aktais draudžiama įtvirtinti konkurenciją varžančius sprendimus.
- Nekurti naujų specifinių atskirų ūkio šakų konkurencijos taisyklių (ir panaikinti esamas), kai tokių taisyklių nustatymo įsakmiai nereikalauja ES teisė, o remtis bendromis konkurencijos teisės nuostatomis.
- ES institucijose palaikyti poziciją, kad visos ekonomikos sritys turi būti reglamentuojamos bendromis konkurencijos taisyklėmis, kurios nemodeliuoja rinkos išankstiniu (ex ante) reguliavimu.
- Bet kokius tyrimus dėl konkrečių bylų konkurencijos srityje koncentruoti vienoje institucijoje – Konkurencijos taryboje. Konkurencijos reguliavimą sutelkti Konkurencijos taryboje, kuri perimtų ir specifinių ex ante konkurencijos reguliatorių išliekančias funkcijas.
- Konkurencijos teisės įgyvendinimo praktikoje Konkurencijos tarybai labiau atsižvelgti į dinaminį rinkos aspektą, institucinius, o ne iš ūkio subjektų veiklos kylančius suvaržymus konkurencijai, plačiau apibrėžti atitinkamą rinką, neužsiimti tirti veiksmų, darančių nedaug įtakos nacionalinei ekonomikai.
