Pastaruosius dešimtmečius gyvenome geriau nei patys turtingiausieji ir galingiausieji gyveno praeityje. Mūsų automobiliai ir lėktuvai yra greitesni nei karalių žirgai ir karietos, butai šiltesni nei jų pilys, žinios greitesnės, vaistai veiksmingesni, gatvės saugesnės. Net pačių vargingiausiųjų skurdas sumažėjo perpus. Nors prieš kelis šimtmečius gyvenę ekonomistai ateities kartoms prognozavo badą ir išnykimą, istorija parodė, kad gyvenimo kokybė tik gerėjo. Nepaisant to, niūrios ateities pranašų netrūksta ir šiandien.
Protingi, greitesni, tikslesni, nesiskundžiantys, nesergantys ir tėvadienių neprašantys robotai kvėpuoja mums į nugaras ir tampa galvos skausmu naujiesiems luditams. Ketvirtosios pramonės revoliucijos skeptikai nerimauja – o ką veiks žmonės jei viską nudirbs robotai? Iš ko gyvensime ir iš kokių pajamų pirksime robotų produkciją? Panašius klausimus uždavinėjo ir pirmųjų pramonės pokyčių liudininkai 19 amžiuje niokoję naująsias tekstilės stakles. Darbininkai taip baudė fabrikų savininkus, jų darbą keičiančius našesne ir pigesne įranga.
Investicijos į robotiką ir dirbtinį intelektą įmonėms kainuoja daug ir neatsiperka greitai. Volkswagen į savaeigių automobilių startuolį vien pernai investavo 2,6 mlrd. dolerių, IBM dirbtinio intelekto tyrimams skyrė 2 mlrd., daugiausiai šioje srityje investuojanti Softbank grupė šiemet tikisi beveik 17 mlrd. nuostolių. Verslininkai ne savo malonumui rizikuoja ir skiria lėšas mokslo plėtrai, technologijų vystymui. Juos tai daryti spaudžiame mes.
Norime saugiai, greitai ir ekologiškai keliauti, pasaulio naujienas sužinoti akimirksniu, gauti tikslią sveikatos diagnozę ir gydymą, tikimės, kad parduotuvės atstovas iš Kinijos į mūsų klausimą atsakys per 5 minutes, o ryte prekė jau bus prie mūsų namų durų. Ir tuo pačiu nebenorime dirbti nuobodžiai, daug ir sunkiai. Todėl jau šiandien parduotuvėse, bankuose, naujienų agentūrose, teisininkų kompanijose, sandėliuose ir kitose vietose žmonėms padeda išmaniosios technologijos.
Verslininkų mikro sumanumas išauga į makro gerovę. Galvodami, kaip mažesnėmis sąnaudomis pasiekti geresnių rezultatų ir uždirbti pelno, verslininkai padeda ne tik savo įmonei, bet ir visai visuomenei. Dėl mikro sprendimų mažėja prekių savikaina, auga darbuotojų kvalifikacija, įmonės gali būti konkurencingos ir pelningos, tai reiškia, kad jos galės išlaikyti darbo vietas, plėstis, mokėti atlyginimus, mokesčius.
Naujasis „Amazon“ robotas supakuoja daugiau nei 600 dėžių per valandą, nors jo kaina – milijonas dolerių, kompanija tikisi, kad per kelerius metus investicija atsipirks. Robotizavus sandėlius šios kompanijos išlaidos sumažėjo 20 proc. Robotai palengvina ne tik fizinį darbą. Dirbtinio intelekto dėka „Netflix” kiekvienais metais sutaupo apie milijardą dolerių netiesioginių išlaidų. Automatinė rekomendacijų sistema kiekvienam žiūrovui parenka labiausiai jo skonį atitinkančių filmų tinklelį, tai mažina platformos prenumeratorių atkritimą. Robotai dirbantys naujienų portaluose akimirksniu išanalizuoja milžiniškas finansines ataskaitas ir publikuoja žinutes portale. Skirtingai nei žurnalistai, šiuo nuobodžiu darbu jie nesiskundžia ir atlieka jį be klaidų. „Infosys“ vadovų apklausa rodo, kad dirbtinį intelektą ir robotizaciją jie pasitelkia ne norėdami atleisti žmones, bet tam, kad galėtų plėstis, išlaikyti ir permokyti savo darbuotojus.
Jei mus tenkintų dabartinė situacija, jei mes pirkdami nesiųstume verslininkams žinutės – pigiau, geriau, greičiau, o rinkdamiesi darbą neteiktume pirmenybės ten, kur lengviau, kūrybingiau, mažiau – dirbtinis intelektas, virtuali realybė ir savaeigiai automobiliai gyventų tik mokslininkų sapnuose.
Populiarus mitas, kad verslo ir valdžios tikslas yra darbo vietų kūrimas. Nieko panašaus. Verslo tikslas yra vertė, už kurią būtų pasiruošę mokėti kiti. Kad to pasiektų verslininkams reikia žmonių. Versle darbo vietos yra priemonė žmonių poreikiams tenkinti ir gerovei kurti, bet ne savaiminis tikslas. Valdžios funkcija yra užtikrinti tam geriausias sąlygas.
Sukurti darbo vietą yra lengva, sukurti gerovę jau žymiai sunkiau. Milijonai darbo vietų atsirastų panaikinus žemės ūkyje naudojamą techniką, bet visi supranta, kad tai nėra rimtas pasiūlymas. Žemės ūkyje dabar dirba žymiai mažiau žmonių nei prieš 100 metų. Tuomet šiame sektoriuje dirbo 40 proc., dabar tik 2 proc. gyventojų, bet visko užauginama ir pagaminama gerokai daugiau. Profesijų transformacija, būtinybė prisitaikyti ir mokytis – tai kaina, kurią mokame už patogų gyvenimą. Skirtumo tarp gyvenimą lengvinančių ir darbus atimančių technologijų nėra.
Nors dirbtinio intelekto robotai yra tikslesni, gali apdoroti milžiniškus kiekius informacijos, dirbti greičiau ir be sustojimo, tai nereiškia, kad ateityje žmonėms dirbti nebereikės ar neliks ką. Ateities pasaulis laukia tokių, kurie dirbs ne tiek daug kaip kokybiškai. Už kurių fizinę jėgą bus stipresnė vaizduotės galia. Kurie problemas spręs ne pagal griežtas taisykles, bet kūrybiškai. Kurie mąstys ir bendraus ne tiek greitai kaip giliai ir nuoširdžiai. Ateities karta kurs užduotis robotams ir prisiims atsakomybę. Technologijos ne tik palengvins, bet ir privers styptelėti profesiniame gyvenime.
Ketvirtąją pramonės revoliuciją inspiruoja ne verslas ir ne mokslas, bet mūsų begaliniai norai. Parduotuvių lentynose matome ne verslininkų užgaidas, bet pirkėjų pageidavimus. Kiekviena karta gyvena vis geriau, nes mokslas atranda sprendimus, o verslininkai sugalvoja, kaip juos iš laboratorijų perkelti į kiekvieno namus. Šiandien sakyti, kad nereikėtų žmonijos darbų atiduoti robotams yra tas pats, kas sakyti, kad nešvarių skalbinių nereikėtų atiduoti skalbimo mašinai.
