Naujasis Darbo kodeksas nebėra jau toks naujas, bet taikymo problemų kelia iki šiol. Pusantrų metų džiaugiamės kiek lankstesniais darbo santykiais, tačiau pastaruoju metu juntamas valdžios noras gręžiotis atgal. Tai keista, nes vienas pagrindinių Lietuvos socialinės politikos tikslų – suderinti darbuotojų ir darbdavių interesus bei sudaryti sąlygas šalims derinti savo interesus. Lankstumas darbdaviams suteikia daugiau galimybių paskirstyti turimus išteklius siekiant optimalaus rezultato. Darbuotojai gali labiau prisitaikyti prie darbo procesų ir geriau patenkinti savo interesus. Užtikrinant lankstesnį reguliavimą darbuotojai ir darbdaviai būtų labiau skatinami derėtis, be to, jis teigiamai paveiktų šalies ekonomiką.
Ir priešingai, griežtas reguliavimas reiškia, kad daugelį dalykų už darbuotojus ir darbdavius nusprendžia Darbo kodeksas. Jis nurodo, kada įsidarbinti, kada ir kaip ilsėtis, kada dirbti ar nedirbti, kada išeiti iš darbo. Griežtesnis darbo santykių reguliavimas sudaro prielaidas darbuotoją pozicionuoti kaip silpnesnę darbo santykių šalį, paliekant vis mažiau vietos deryboms ir individualiems susitarimams. Beje, „darbuotojo-silpnesnės šalies“ legenda tarsi mutavo. Teismų praktikoje taikomas prioritetinio darbuotojų interesų gynimo principas, persikėlęs į teisėkūrą, t. y. į Darbo kodeksą ir jo atnaujinimo iniciatyvas, išvirto į „darbuotojo-išnaudojamojo“ legendą.
Legendas būtų galima palikti istoriniams ir ideologiniams ginčams, tačiau minėtos nuostatos galiojimas turi daug kasdienių pasekmių. Štai kad ir terminuotų darbo sutarčių sudarymo tvarka. Nauju reguliavimu buvo numatyti ilgesni tokių sutarčių maksimalūs terminai, jas leista sudaryti nuolatinio pobūdžio darbams atlikti (iki Darbo kodekso pakeitimų 2017 metais to nebuvo). Čia ir galėtume sustoti, bet yra įtvirtintas apribojimas: vienas darbdavys terminuotų sutarčių nuolatinio pobūdžio darbui dirbti gali turėti ne daugiau kaip 20 procentų. Tai unikalus atvejis – daugeliui kitų Europos Sąjungos valstybių tokie reikalavimai nebūdingi.
Pastaraisiais metais galima matyti daug teisėkūros iniciatyvų, kurios skinasi kelią su darbuotojų apsaugos vėliava, nors iš tiesų jomis siekiama kuo detaliau reglamentuoti darbo santykius ir atitinkamai griežtinti reguliavimą, ne suteikiant daugiau teisių, o kuo daugiau klausimų sprendžiant už darbo santykių šalis. Ir tai yra kita, nenumatyta „darbuotojo-silpnesnės šalies“ legendos pasekmė – už darbuotoją nuspręs politikai.
Pavyzdžiui, Darbo kodekse jau ir taip nustatyta bendra poilsio diena (sekmadienis) – pabrėžiama, kad įprastai švenčių dienomis nedirbama. Galimybė susitarti dėl darbo sekmadieniais ir per šventes paliekama pačioms šalims. Tačiau Seime yra įregistruotas pasiūlymas drausti visoms mažmeninės prekybos įmonėms dirbti paskutinį mėnesio sekmadienį ir švenčių dienomis. Šis draudimas paveiktų ne tik darbuotojus, bet ir vartotojus, verslo įmones, taip pat valstybės biudžetą. Todėl Darbo kodekso kontekste tai būtų didelis žingsnis atgal. Draudimas dirbti sekmadieniais reikštų, kad 2019-aisiais 12 dienų nedirbtų ne tik darbuotojai, bet ir parduotuvės. Be to, darbuotojams, auginantiems du vaikus iki 12 metų, priklauso papildoma poilsio diena per mėnesį, o darbdaviams numatoma pareiga imtis priemonių padėti darbuotojui vykdyti jo šeiminius įsipareigojimus.
Kitas teisėkūroje dažnas leitmotyvas – tikslas skatinti socialinio dialogo ir susitarimų tarp socialinių partnerių kultūros formavimą bei plėtojimą. Šioje srityje esama daugiausia iniciatyvų. Neretai kaip problema įvardijama tai, kad į profesinių sąjungų veiklą yra įsitraukę mažiau nei 10 proc. darbuotojų. Paprastai tariant, žmonėms nepatinka profsąjungos, galbūt jie norėtų ko nors kito, kitokių dialogo formų.
Tačiau valdžia, užuot ieškojusi naujų formų, apipila profsąjungas privilegijomis. Pavyzdžiui, Seimas patvirtino išskirtinę profesinių sąjungų teisę gauti papildomą 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio ir taip išskyrė šias organizacijas iš kitų paramos gavėjų.
Kitu įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad kolektyvinė sutartis gali būti taikoma ir ne profesinių sąjungų nariams, jeigu sumokamas kolektyvinio atstovavimo mokestis. Tokiu atveju netampama profesinės sąjungos nariu, o nusiperkamas sutarties rezultatas. Štai ir dar viena privilegija: nacionalinę kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų nariams, dirbantiems viešajame sektoriuje, suteikiama papildoma mokamų kasmetinių atostogų diena vien dėl narystės sąjungoje. Taip pat siūloma priimti Socialinio dialogo skatinimo įstatymą. Pagal jį kolektyvinių santykių subjektams valstybė taikytų mokesčių, rinkliavų lengvatas, skirtų skatinamuosius balus dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose ir paramos projektuose, papildomas garantijas darbuotojų ir darbdavių atstovams.
Labiau nerimą dėl profesinių sąjungų „agresyvios rinkodaros“ kelia tos iniciatyvos, kuriomis tiesiogiai raginama riboti darbuotojų ir darbdavių galimybes susitarti bei darbuotojams tinkamai išreikšti savo valią. Pavyzdžiui, siūloma numatyti kolektyvinių sutarčių praplėtimo galimybę ne profesinių sąjungų nariams, tačiau už tai mokėti nereikėtų. Būtų leidžiama derybų šalims susitarti, kad jų sudarytos kolektyvinės sutartys būtų taikomos visiems įmonių darbuotojams be atskiro jų pritarimo. O juk profesinės sąjungos atstovauja tik apie 10 proc. visų darbuotojų.
Kita iniciatyva – pasiūlymas leisti terminuotas sutartis nuolatinio pobūdžio darbams atlikti sudaryti tik susitarus dėl to kolektyvinėje sutartyje. Turint galvoje, kad terminuotos sutartys nuolatinio pobūdžio darbams dirbti yra vienas naujojo Darbo kodeksų bruožų, ribojimas pasirašyti terminuotas sutartis tik per profsąjungas transplantuotų į naująjį kodeksą senojo liekanas.
Žinoma, Darbo kodeksas dar bus tobulinamas, bet kol kas politikai pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu neretai laiko senąjį Darbo kodeksą. Juk reikėtų mokytis iš gerosios praktikos, pavyzdžiui, iš kitų valstybių sėkmės istorijų, o ne bandyti lipti ant to paties grėblio, kurio priimant naują kodeksą buvo atsisakyta.
