K. Mickutė. Kaip socialinis dialogas virto valdžios monologu

Socialinis dialogas yra priemonė, reikalinga darbuotojų ir darbdavių interesų suderinimui. Tai – profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų diskusijos, konsultacijos, derybos, dvišalės arba trišalės tarybos, kolektyvinės sutartys ir kt.

Šį bendradarbiavimą reguliuoja Darbo kodeksas – juo darbuotojų ir darbdavių atstovams yra suteikiamos galimybės tartis ir derėtis įvairiais atstovavimo lygiais. Tačiau valdžia galvoja, kad ir to neužtenka ir teikia naujus įstatymų projektus.

Siūlomas naujas Socialinio dialogo skatinimo įstatymo projektas yra grindžiamas tuo, kad esamas reguliavimas yra nepakankamas. Taškas. Tai yra vienas universaliausių ir tuščiausių teisėkūros iniciatyvų argumentų, nes jokie konkretūs reguliavimo trūkumai projekto iniciatorių nėra diskutuojami. Na, bet nors socialinis dialogas jau ir taip yra reguliuojamas, žiūrėkime ką siūloma „gerinti”.

Valstybei suteikiama teisė remti socialinį dialogą. Kolektyvinių santykių subjektams, taigi profesinėms sąjungoms ir darbdavių organizacijoms, valstybė galėtų taikyti mokesčių lengvatas, skirti skatinamuosius balus dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose ir paramos projektuose, skirti papildomas garantijas darbuotojų ir darbdavių atstovams.

Įstatymas paveiks ir privatų sektorių. Pavyzdžiui, siūlomi pakeitimai iškreiptų viešųjų pirkimų procesą: tiekėjams valstybė galėtų skirti papildomus balus už dalyvavimą socialiniame dialoge, tačiau tai nėra susiję su jų teikiamų paslaugų ar prekių kokybe ar kaina. Įstatyme nėra konkrečių kriterijų, pagal ką būtų skiriamos skatinamosios priemonės. Todėl papildomų mokestinių lengvatų ar skatinamųjų balų skyrimas galėtų tapti „grožio konkursu” ir tai tikrai neįneštų daugiau skaidrumo, be to, užribyje būtų paliekamas tikslas skatinti sąžiningą konkurenciją.

Iš pažiūros Socialinio dialogo skatinimo įstatymas nesukuria nei papildomų teisių, nei pareigų darbdaviams ir darbuotojams, tačiau kartu su projektu pateiktas Darbo kodekso pakeitimas – sukuria. Būtent čia prasideda keisčiausi dalykai, pavyzdžiui, siūloma įpareigoti darbdavius darbo skelbimuose nurodyti siūlomą darbo užmokestį arba jo intervalą.

Projekto rengėjai teigia, kad darbuotojai pernelyg kuklūs, esą, jie nedrįsta prašyti didesnio atlyginimo ir iškart sutinka su darbdavio siūlomu atlyginimu. Šis nuogąstavimas grindžiamas JAV darbuotojų apklausa. Lietuvos darbuotojų projekto rengėjai net nepasivargino apklausti. Todėl nėra aišku, ar Lietuvoje ta problema egzistuoja apskritai.

O kaip bus užtikrinta, kad šio reikalavimo būtų laikomasi? Informacija apie siūlomą atlyginimą negarantuoja, kad būtent tokį jį darbuotojas gaus, ar kad jam bus lengviau prašyti daugiau. Konkrečios sumos nurodymas darbo skelbime apribotų galimybes diferencijuoti atlyginimą pagal konkretaus darbuotojo patirtį, kvalifikaciją ar kitas savybes. Pretenduoti į darbo vietą pagal tą patį siūlomą atlyginimą gali ir daug metų patirties turintis specialistas, ir ką tik studijas baigęs kandidatas. Potencialūs darbuotojai galėtų netekti galimybės prašyti didesnio atlyginimo, nes darbo skelbime nurodytas atlyginimas darbdavių būtų pagrįstai laikomas maksimaliu.

Kitaip sakant, tai tik sukurtų betikslę administracinę naštą. Ar nesulauksime kuriozinių situacijų – kai intervalas nuo 1 iki 9999 Eur atitiktų reikalavimus, o įprasta praktika taps tai, kad intervalas bus didesnis nei pats atlyginimas. Be to, darbo užmokestis apima ne tik bazinį darbo užmokestį, bet ir priedus, premijas ir pan., ar ir tai kiekviename darbo skelbime reikėtų detalizuoti?

Aibė neaiškumų rodo, kad klausimus, kiek darbdavys gali ir galės skirti atlyginimui, kokį atlyginimą konkrečiam žmogui darbdavys siūlo mokėti, turėtų būti sprendžiami individualiai ir paliekant šalių deryboms, o ne primetant perteklines pareigas taip neskatinant jokio dialogo.

Tačiau Darbo kodekso keitimas nėra vienintelė iniciatyva, kuria siekiant socialinio dialogo būtų prasilenkiama su logika – siūloma keisti ir Konkurencijos įstatymą.

Konkurencijos įstatymas draudžia kartelius, t. y. konkurentų susitarimus, kad jie nekonkuruos tarpusavyje, o veiks kartu derindami veiksmus. Tačiau yra išimčių, dėl kurių susitarti galima. Pavyzdžiui, galima susitarti dėl to, kas skatina technologinę ir ekonominę pažangą ir suteikia vartotojams galimybes gauti papildomos naudos.

Išimčių sąrašą siūloma papildyti leidžiant susitarti ir dėl to, kas „gerina tam tikros ūkio šakos darbuotojų darbo sąlygas”. Projekto rengėjai tikisi, kad tai leistų ūkio subjektams susitarti, kas dirba per Kalėdas ir kas ne, nes, neva, esamas reguliavimas to neleidžia. Tačiau šis įstatymo pakeitimas tik apsunkins ūkio subjektų veiklą.

Nėra aišku, kokie susitarimai „gerina“ darbuotojų darbo sąlygas, kaip būtų vertinamas tas „gerinimas”. Be to, tikslo netektų ir pats socialinis dialogas tarp darbuotojų ir darbdavių atstovų, nes pakeitus Konkurencijos įstatymą tartis būtų leidžiama tik darbdaviams, o darbuotojai būtų paliekami už durų laukti sprendimų.

Apibendrinant, eilinį kartą vietoje dialogo turime politinį monologą, kuriuo kitų sąskaita sprendžiamos nesamos problemos. Nors siekiama kilnių tikslų, siūlomi projektai yra vienašališki ir neapgalvoti, o poveikis rinkai nėra vertinamas. Dar blogiau – prasilenkia su socialinio dialogo tikslais.