Vaikystėje tėvai moko vaikus, neimti saldainių iš nepažįstamųjų, nes žino, kad ne visada saldainiai džiugina. Kartais, o ypač prieš rinkimus, valdžiai kyla noras pamaloninti žmones, tikintis jų palankumo prie balsadėžių. Šįkart valdžios skanėstų meniu – laisvadieniai.
Siūloma įteisinti dar vieną švenčių dieną – Mirusiųjų atminimo (Vėlines), kuri minima lapkričio 2-ąją. Ji būtų paskelbta nedarbo diena. Nėra ką slėpti, laisvadieniai džiugina dirbančiuosius, o „duona iš žaidimai“ visais laikais buvo einama valiuta. Tai puikiai supranta politikai ir tuo naudojasi.
Lietuvos politikų išskirtinį dosnumą (mokesčių mokėtojų sąskaita) rodo faktas, kad Lietuva jau ir taip yra viena iš daugiausiai nedarbo dienų turinčių valstybių Europoje. Lietuvoje 15 dienų jau yra paskelbtos nedarbo dienomis, kai, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje – 8, Nyderlanduose – 10.
Politikai nutyli, kad su kiekviena papildoma nedarbo diena vien šalies biudžetas netenka apie 40 mln. eurų. Dėl nedarbo šiomis dienomis biudžete atsiradusias skyles, teks užkaišioti surenkant daugiau mokesčių kitais būdais. Taigi dovana atsieis brangiai, už ją turėsime susimokėti mes patys, mokėdami daugiau mokesčių. Tačiau valdžia dovanas dalina ne tik iš mokesčių mokėtojų kišenės, bet ir iš darbdavių, versdami juos apmokėti jų dalinamas nedarbo dienas.
Pagal jau dabar galiojančius įstatymus, auginantys 2 vaikus, turi 12 papildomų nedarbo dienų per metus, kurias apmoka darbdavys, o auginantys 3 vaikus – dvigubai daugiau. Nedarbo dienų dalybos plinta kaip virusas. Seimo narių naujausiu siūlymu norima suteikti dar po vieną apmokamą laisvą dieną per mėnesį tiems darbuotojams, kurie turi sergančius arba vyresnius nei 70 metų tėvus. Taigi pretendentų į laisvadienius eilė vis ilgyn.
Objektyviai vertinant šis pasiūlymas nei šioks nei toks. Viena vertus, mintis – rūpintis senais ar sergančiais tėvais – graži. Tačiau ar kiekvienam geram darbui reikia įstatymo? Juk ir be įstatymų pataisų, esant reikalui kiekvienas gali susitarti ir turbūt susitaria su darbdaviu dėl laisvos dienos, pusdienio ar kelių valandų. Be to, esamas pasiūlymas teisę į laisvadienį siūlo ne visiems besirūpinantiems artimaisiais. Jei prižiūrite, ne tėvus, o tetas ar dėdes, arba rūpinatės vienišu kaimynystėje gyvenančiu seneliu, tai teisė į laisvą dieną jums nėra siūloma. Šie žmonės ne tik laiko geriems darbams turės susirasti patys, bet ir dirbti už tuos, kurie ims darbdavio apmokamus laisvadienius.
Dovanų dalyboms įgaunant tokį pagreitį, būtina, kad kiekvienas „dovanos“ gavėjas būtų informuotas apie tikrąją jos kainą. Panašiai kaip farmacininkai privalo įspėti pacientus apie galimą vaistų pašalinį poveikį. Jau dabar darbo vieta darbdaviams kainuoja pusantro karto daugiau, nei į rankas išmokamas atlyginimas, nes kita dalis sumokama mokesčiams. Valdžios dalinamos „nemokamos“ nedarbo dienos, darbdaviams kainuoja dar brangiau, nes per tą dieną darbuotojas nesukuria jokios vertės įmonei. Galų gale įmonė laisvadienių „kainą“ bus priversta apmokėti, didinant kainas, ar mažinant atlyginimus.
Versti darbdavį sumokėti už neatliktą darbą yra tas pats kaip reikalauti vartotoją sumokėti už nesuteiktą paslaugą ar negautą prekę. Maža to, šalia jau minėtų pasiūlymų, verslas nuolat spaudžiamas didinti atlyginimus. Lėtėjant ekonomikai, valdžia nė nemano atsisakyti didinti minimalią algą, siūlo didinti nuo 555 iki 607 eurų. Logika sako, norint gauti daugiau, reikia ir dirbti daugiau. Tačiau kaip dirbsi daugiau, jei dalinami laisvadieniai. Ir iš ko kelti atlyginimus, jei jau dabar darbo užmokestis auga greičiau nei darbo produktyvumas. Ar prie neprisidės dalinami laisvadieniai?
Kaip nedirbant auginti ekonomiką, didinti šalies konkurencingumą ar mažinti skurdą? Gal valdžia pamojuos burtų lazdele ir iš dangaus pabirs mana? Būtų metas visiems išaugti iš pasakų pasaulio, nebedalinti kitų rankomis uždirbamų dovanų ir nebesigundyti nemokamais saldainiais. Savo rankomis uždirbti jie daug saldesni.
