Dažnai girdime, kad nepaisant aukštų išsilavinimo rodiklių, mūsų visuomenė yra neišprususi. Nemoka matematikos, fizikos, užsienio kalbų, gimtosios kalbos dar labiau. Neišmano ekonomikos ir finansų, neturi bendradarbiavimo įgūdžių. Tada kaltiname mokyklas, jos – mokytojus, šie – vaikus ir juos užauginusius tėvus. Kur neprisiminsi pasakos apie gaidelį ir vištytę.
Šių dienų moksleiviai turi vis daugiau galimybių tapti ekonomiškai raštingi, net jei ekonomika mokykloje neatrodo pats patraukliausias mokslas. Galimybių išmokti prieš patiriant nemokėjimo pasekmes savo kailiu mažiau turi suaugusieji. Juos testais labiausiai tikrina gyvenimas, ir kartais skaudžiai. Kiekvieną dieną, o ypač, kai reikia priimti apibrėžtus sprendimus: rinktis ką studijuoti, rinktis darbą, butą, kaupimo pensijai būdą. Taip pat ir rinktis požiūrį: į savo darbą, pinigus, kainas, gimines, artimuosius, darbdavius, verslininkus, politikus. Gal ir skamba netikėtai, bet ekonominis išprusimas turi įtakos žmogaus požiūriui praktiškai į visus sociumo reiškinius ir veikėjus.
G. Azgurdienė: „Ekonomikos dėsnių supratimas yra lengviausia investicija į save, kuri padės ne tik sėkmingiau tvarkyti savo asmeninius finansus ir namų ūkį, bet ir pamatyti visuomenę daug pozityvesnėje šviesoje.“
Galime ir čia skųstis, kad to ekonominio supratimo mokykla neišmoko, tačiau vargu ar verta. Visų pirma dėl to, kad ekonomika nėra laikoma rimtu dalyku mokykloje, ar bent jau yra rimtesnių, tų kurių testais atsiliekame Europoje. Antra, labiausiai dėl to, kad ekonomika iš tikrųjų yra labai praktinis mokslas. Atmetus aritmetiką, kurios reikia skaičiuoti grąžai parduotuvėje (ir to nebereikia mokant kortelėmis) tai bene pats praktiškiausias mokslas, be kurio neapsieiname nei vieną dieną.
Bet retas žmogus su tuo sutiks. Jis sakys, kad kasdienius sprendimus priimame tiesiog iš bendro žinojimo, intuicijos ar tradicijos. O ką sako tradicija? Ji liepia mums manyti, kad ekonomika vyksta kažkur kitur: už gamyklos vartų ir banko sienų, bet jokiu būdu ne mano paties kišenėje, virtuvėje ir galvoje. Gal dar ekonomika vyksta Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje, Seime ir muitinėje. Ji pasirodo mums, kaip skaičių eilutės sudėtingais pavadinimais, pristatomos gražių ponų bei ponių. Mes toli nuo ekonomikos, sakom, nes mes tik dirbame. Todėl apie daugelį dalykų – kaip antai, ką dirbti, kad uždirbti; už ką balsuoti, kad gyvenimas gerėtų, į ką investuoti, kad būtų iš ko gyventi senatvėje – esą nežinome ir negalime žinoti, todėl už mus turi žinoti kiti ir mumis pasirūpinti.
Tradiciją čia paminėjau ne veltui. Nes mūsų tradicijoje ekonomikos nėra. Pirmosios Respublikos laikais Lietuva tik pradėjo statyti valstybę su ekonomika. Iki to laiko buvome agrarinis kraštas, ekonomine prasme labai neišsivystęs.
Po karo ir okupacijos rinkos ekonomikos – kuri yra apie žmones ir jų veikimą, siekiant savo ekonominių tikslų, – net likučių neliko. Nes neliko privačios nuosavybės ir laisvų mainų. Atsirado planinė ekonomika – disciplina, nagrinėjanti, kaip valstybės valdžiai geriausia pasiekti savo tikslų. Be žmonių, kaip veikiančių veikėjų, be jų, kaip savininkų, verslininkų ir besirenkančių vartotojų. Būtent sovietmečiu ekonomika buvo išguita iš kasdienio mūsų gyvenimo. Apribota kolektyviniu sodu, grybais, uogomis ir žiguliuku kas trečiai šeimai – viso to ekonomika net nepavadinsi, tik natūraliniu ūkiu.
Ekonomikos pagrindų pagrindas – žmogaus siekis mainytis daiktais ir paslaugomis, buvo paneigtas. O tie, kurie tai darė, įgavo spekulianto nešlovę. Šeimos susirinkę nekalbėjo apie turto gausinimą, investicijas, plėtros planus, nemokė vaikų kaip vadovauti, pvz., ūkiui ar įmonei. Mokė, kaip vadovauti kolūkiui ar valstybiniam bankui, o tai toli gražu ne tas pats. Dažnu atveju netgi priešinga. Ta sumaištis dėl ekonominės veiklos, neabejotinai, paliko chaosą žmonių galvose. Juk dirbti, siekiant gyventi geriau, yra natūralus žmogiškas palinkimas, bet jam toje sistemoje vietos nebuvo.
Dar daugiau nuosėdų paliko „spekulianto“ užmetimas už įstatymo ribų. Juk spekuliantas buvo žmogaus, kuris gauna kitų norimą prekę ir parduoda ją už tą kainą, kurią kiti sutinka mokėti. Bet sovietų sąjungoje įstatymai tai daryti draudė. Nes ir nebuvo norima, kad žmonės gautų norimus dalykus.
Šiandien turime pripažinti, koks paveikus buvo sovietinis auklėjimas, jeigu iki šiol tokiai didelei žmonių daliai pirkti prekes ir jas parduoti tiems, kurie jų nori, yra negarbinga ar vertės nesukurianti veikla, nors ta veikla generuoja pajamas, ko visi žmonės nori.
Šie ir kiti prieštaravimai gali būti lengvai pašalinti supratus, kaip žmonės veikia ekonomikoje ir kaip jie neveikia, net jeigu yra verčiami. Normaliomis sąlygomis žmonės nedirba, jei nieko už tai negauna, nemoka už paslaugas, kurių jiems nereikia ir negali gauti naudos, nieko neinvestavę. Tai, kas kažkam išlaidos, kitam yra pajamos, todėl didesnė kaina kavinėje reiškia ir didesnį atlyginimą virėjui.
Nesuprantant, kaip vienas su kitu bendradarbiaudami žmonės sukuria daiktus ir paslaugas, norisi žmones skirstyti ir supriešinti: darbdavius su darbuotojais, ūkininkus su pardavėjais, bankininkus su investuotojais. Bet ekonomika parodo, kad jie nėra antagonistai – jie yra vienos vertės kūrimo grandinės dalyviai.
Ekonominių principų supratimas išlaisvina mus iš atskirties, nes parodo kelius, kaip veikdamas žmogus pats gali keisti savo situaciją. Jis paaiškina kitų žmonių elgesį taip, kad jie mums nebeatrodo tokie neteisingi. Ekonomikos dėsnių supratimas yra lengviausia investicija į save, kuri padės ne tik sėkmingiau tvarkyti savo asmeninius finansus ir namų ūkį, bet ir pamatyti visuomenę daug pozityvesnėje šviesoje.
LRT ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas kviečia savo žinias išbandyti ir karantino metu. Nacionalinį ekonomikos egzaminą laikykite internetu kovo 25 d. Jums patogiu metu nuo 10 iki 20 val. Registruokitės čia: www.ekonomikosegzaminas.lt
