Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“
Niekas negali paneigti, kad didelės valdžios išlaidos gali sugriauti rinkos ekonomiką ir kad daug žmonių šiuo būdu ketina tai padaryti.
Liudvig von Mises
Kadangi valdžios paslaugos nėra išmėgintos laisvoje rinkoje, neįmanoma išmatuoti (įvertinti) valdžios tariamai “naudingo įnašo”.
Murray Rothbard
Valstybės finansai
Valstybės išlaidos Lietuvoje finansuojamos iš valstybės biudžeto, socialinio draudimo fondo biudžeto bei daugelio nebiudžetinių fondų, kurių dalis yra labai maža, o dalis, pvz., Privatizavimo fondas, Kelių fondas – perskirstantys šimtus milijonų ar kelis milijardus litų. Visą nepriklausomybės laikotarpį valstybės finansuose buvo stebima nebiudžetinių fondų dalies didėjimo ir valstybės biudžeto dalies – mažėjimo tendencija. Jei 1992 m. pradžioje buvo 4 nebiudžetiniai fondai, kuriuose buvo apie 5 proc. BVP, tai 1999 m. jų buvo 30, o lėšų dalis artėjo prie 15 proc. BVP. Valstybės biudžetas, o nuo 1999 m. ir Socialinio draudimo biudžetas yra tvirtinami Seime, tuo tarpu kiti fondai yra naudojami Vyriausybės sprendimu ar pagal jos patvirtintą sąmatą. Toks finansinių išteklių išsklaidymas sąlygoja neskaidrią valstybės finansų būklę, nepagrįstą atsakomybės lygių padalijimą.
Valstybės finansuojamos funkcijos
Valstybė – didžiausia Lietuvos verslininkė, skolininkė ir išlaidautoja. 1999 m. valstybės skola siekė 28 proc. BVP, o pajamos – 40 proc. BVP. Valstybės perskirstomos lėšos nuo 1993 m. augo labai sparčiai. 1993 m. mokesčių našta siekė 28 proc., 1995 m. – 32 proc., 1998 m. – 36 proc., o 1999 m., kaip jau minėta, planuojama, kad sieks apie 40 proc. BVP.
Galiojantis Biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsnis nustato, kokios valstybės reikmės gali būti finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais. Visos jos yra apibrėžtos taip plačiai, aptakiai ir netiksliai, kad po jų “vėliava” gali būti finansuojamos ne tik bendrosios valstybės reikmės, bet ir grupiniai bei asmeniniai interesai.
Biudžetinės sandaros įstatymo nuostata, kad biudžeto asignavimai skiriami “kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įgyvendinti”, sudaro sąlygas biudžeto lėšas skirstyti ne tik biudžeto įstatymu ir ne tik biudžetinės sandaros įstatyme nustatytoms reikmėms ir funkcijoms. Esant šiai nuostatai, Biudžetinės sandaros įstatymas ir tvirtinamas kasmetinis biudžeto įstatymas tik apibendrina kitų įstatymų nustatytas išlaidas, toli gražu neįtakodamas ir neformuodamas valstybės funkcijų ar valstybės išlaidų. Visos valstybės išlaidos – ir bendrosios, ir konkrečiosios – turi būti nustatytos tik biudžeto įstatymais.
Egzistuojantys nebiudžetiniai fondai, kurių naudojimas yra menkai reglamentuotas, taip pat suteikia galimybes išplėsti valstybės funkcijas už įstatymo ribų. Taigi, Lietuvos valstybės finansų sistema nesiremia jokia principine ir iš anksto išreikšta pozicija dėl valstybės vykdytinų ir finansuotinų funkcijų (siektinų tikslų).
LLRI atlikta valstybės funkcijų analizė įvairiose srityse rodo, jog valstybė yra prisiėmusi per daug funkcijų, kurių vykdymas brangiai kainuoja tiek įmonėms, tiek privatiems asmenims, tiek pačiai valstybei. Valstybės finansuojamos funkcijos dažnai yra naudingos tik siauroms visuomenės grupėms, o keliamus tikslus geriau ir efektyviau galėtų pasiekti privatus verslas. Pavyzdžiui, biudžeto lėšomis yra finansuojamos komercinės įmonės (pvz., Lietuvos geležinkeliai) ir toks finansavimas leidžia valstybinei įmonei neefektyviai ūkininkauti. Dėl tokios padėties nukenčia visi geležinkelio paslaugų vartotojai ir visi mokesčių mokėtojai, kurių lėšomis dengiami neefektyvaus ūkininkavimo nuostoliai. Finansuojant komercines struktūras, laimi tik tų struktūrų darbuotojai ir savininkai. Kitas pavyzdys – privačios bendrojo lavinimo mokyklos leidžia pasiekti žymiai geresnių švietimo rezultatų nei valstybinės, privačių gydymo įstaigų teikiamos paslaugos taip pat yra geresnės kokybės nei valdiškų poliklinikų. Net tais atvejais, kai valdžia yra atsakinga už tam tikrų tikslų įgyvendinimą, dalinis šių funkcijų privatizavimas leistų padidinti efektyvumą. Pavyzdžiui, nuosavybės saugos ir viešosios tvarkos palaikymo funkcija galėtų būti plačiau privatizuota atskiriant nuo jos tam tikras funkcijas. Privačios saugos tarnybos dažnai gali efektyviau ir operatyviau išspręsti problemas, todėl jų paslaugų niša turi būti plečiama siaurinant tas sritis, kuriose veikia valstybinė policija.
Siekiant, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami efektyviai bei tikslingai, būtina nustatyti funkcijas ir tikslus, kuriuos draudžiama finansuoti biudžeto lėšomis, o taip pat funkcijas, kurių finansavimą numatoma mažinti jas privatizuojant. Šių nuostatų įtvirtinimas apribotų lėšų administratorių savivalę numatant lėšų panaudojimo kryptis, nubrėžtų aiškias lėšų skirstymo ribas, padėtų išvengti prielaidų korupcijai. Ilgalaikės perspektyvos nustatymas verstų žinybas rengti ir įgyvendinti strateginius reformų planus keičiant ir finansavimo principus.
Lėšų skyrimo tvarka
Nacionalinio biudžeto principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatyme, bei jo formavimo praktika neužtikrina valstybės išlaidų tikslingumo, sistematiškumo, skaidrumo ir efektyvumo. Tokia tvarka buvo pritaikyta laikotarpiui, kurio akcentas buvo biudžeto nepriklausomybė. Ji leido tiesiog patvirtinti savarankiškas valstybės išlaidas ir pajamas, nesvarbu, kaip ir kokias. Klausimai, ką valstybė turėtų finansuoti ir koks turėtų būti to finansavimo mechanizmas, yra nesvarstomi.
Formuojant biudžetą buvo laikomasi lėšų skyrimo pagal funkcijas ir pagal administratorius principų, tačiau nė vieno iš šių principų nesilaikoma nuosekliai ir iki galo. Funkcijos išlaidų straipsniuose yra netolygios, po įvardinta funkcija slypi išlaidos, visai nesusijusios su funkcijos vykdymu, kai kuriose išlaidų grupėse neaiškus lėšų administratorius, netolygi administratorių klasifikacija. Paskirtieji administratoriai tėra lėšų skyrimo tarpininkai, o galutiniai valstybės finansavimo vartotojai taip ir lieka nežinomi.
Nuo 1999 m. biudžeto lėšos skiriamos ne asignavimų valdytojams (kaip tokiems) o jų vykdomoms programoms. Programinis biudžeto formavimas gali padidinti biudžeto lėšų panaudojimo efektyvumą ir sudaryti prielaidas geresniam valstybės funkcijų vykdymui. Tačiau programinis biudžeto formavimas neduos laukiamo rezultato, jei valstybė nenustatys savo prioritetų ir tikslų. Nesant apibrėžtų siektinų tikslų, o taip pat stokojant pasiryžimo mažinti išlaidas, jų maskavimas skambiais programų pavadinimais ne tik nekeičia neefektyvaus išlaidavimo praktikos, bet gali ją net ir paskatinti.
Programinis biudžetas suteikia įrankį tikslingai ir efektyviai panaudoti lėšas. Tačiau apsispręsti dėl konkrečios programos finansavimo galima tik tuomet, kai yra suformuluoti programos tikslai ir aiškiai suplanuoti veiksmai, reikalingi jiems pasiekti, įvardinti šių veiksmų kaštai ir laikas bei kriterijai programų sėkmingumui įvertinti. Būtent todėl pirmiausia turi būti įvardijama valstybės funkcija ir iškeliamas konkretus tikslas (tai ir turi atsispindėti programos pavadinime), o tik po to parenkamos geriausios priemonės. Analizuojant 2000 m. biudžeto projektą paaiškėjo, kad didžiosios programų dalies tikslai nėra suformuluoti ir neatsispindi biudžete, o biudžeto planavimas, kaip ir senais laikais, vyko atvirkščia eiga: pirma, buvo “nuleisti” kontroliniai skaičiai ir pagal juos ministerijos parengė, o Vyriausybė – patvirtino programas.
Programinio biudžeto efektyvumui būtina dar viena sąlyga – konkurenciniai programų įgyvendinimo pasiūlymai. Didesnį biudžeto efektyvumą užtikrintų tokia sistema, kuomet iškeltiems tikslams ir uždaviniams vykdyti būtų galima teikti alternatyvias, ne būtinai valdžios institucijų parengtas programas. Deja, konkurencinių pasiūlymų sudarant 2000 m. biudžetą nebuvo svarstyta. Panašu, kad programomis siekiama ne įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, bet tiesiog išleisti lėšas, o valdžios institucijos tiesiog apiformina savo poreikius kaip programas, nesirūpindamos savo veiklos tikslingumu ir rezultatyvumu.
Prielaidas programinio biudžeto efektyvumo padidinimui galėtų sukurti biudžetinių įstaigų reforma. Biudžetine įstaiga laikoma institucija, kurios įstatuose įtvirtintas biudžetinis finansavimas. Vieną kartą gavus ar į įstatus įsirašius galimybę gauti biudžeto finansavimą, valstybei tam tikra prasme uždedama prievolė tokią įstaigą išlaikyti. Daugumą biudžetinių įstaigų būtina reorganizuoti į viešąsias įstaigas be įsipareigojimų jas finansuoti. Tokia reforma paskatintų viešąsias įstaigas ieškoti alternatyvaus finansavimo ir sumažintų valstybei tenkančią jų išlaikymo naštą.
2000 m. biudžeto projektas parodo, kad programinio išlaidų planavimo metodo privalumų jau antri metai neišnaudoja nei programų rengėjai, nei pagal programas biudžetą sudaranti Finansų ministerija. Programiniu planavimu parengtas biudžetas – tai tas pats senasis biudžetas pagal funkcijas ir asignavimų valdytojus, tiesiog jo atspindėjimas pateiktas nauju pjūviu. Programinio biudžeto formavimo privalumai turi būti išnaudojami nustatant finansavimo tikslus bei suteikiant įgaliojimus biudžeto projektą rengiančiai institucijai pagal šiuos tikslus išrinkti efektyviausią programą.
Biudžeto pajamų planavimas
Biudžeto pajamos planuojamos remiantis makroekonominėmis prognozėmis: planuojamu BVP, infliacija, darbo užmokesčiu, o taip pat numatomais mokesčių įstatymų pakeitimais. Tačiau, biudžeto įstatymo pajamų dalis gali būti nevykdoma ne dėl mokesčių slėpimo ar prasto administravimo, o dėl netikslios prognozės.
Prognozių paklaidos yra neišvengiamos, nes ekonomika nuolat keičiasi, o pokyčių kryptys ir mastai – tiksliai neišmatuojami. Todėl faktinis biudžeto vykdymas skiriasi nuo planinio dėl prognozių netikslumo ir dėl aplinkybių, kurios, sudarant biudžeto projektą, nebuvo tinkamai įvertintos. Planavimo ydų neišvengta ir 2000 m. biudžete, kur pavyzdžiu galėtų būti infliacijos planavimas remiantis neaprobuotais pasiūlymais didinti energetinių produktų kainas. Viena vertus, planuojant biudžetą dar nežinoma, ar kainos bus didinamos, kita vertus, pagal nebūtus faktus patvirtintas biudžetas verčia realizuoti prielaidas neatsižvelgiant į jų ekonominį pagrįstumą, o tik dėl to, “kad tai buvo numatyta planuojant biudžetą”. Biudžeto pajamas ir išlaidas siūlome planuoti tik pagal jau priimtus teisės aktus. Visos prognozės turėtų būti “pesimistinės”, geriau sąlygosiančios perteklines nei deficitines pajamas.
Jei planuojant pajamas šių ydų dar įmanoma išvengti, tai esama daugelio veiksnių, turinčių esminių pasekmių biudžeto įplaukoms, kurių apskritai neįmanoma numatyti ar suplanuoti. Kaip Rusijos krizė nebuvo numatyta, taip neįmanoma numatyti ir Rusijos rinkos atsigavimo laiko bei tempų. Ignoruojant faktą, kad pagrindinė rinkos savybė yra informacijos išskaidymo sąlygotas rinkos netikrumas ir neapibrėžtumas, atveriamas kelias dėl kiekvieno nukrypimo nuo plano vėliau apkaltinti neva mokesčių nemokančius verslininkus.
Kadangi visiškai išvengti prognozių netikslumo neįmanoma, šią riziką galima sumažinti iš anksto nustatant, kaip elgiamasi tais atvejais, kai biudžetas negauna visų planuotų lėšų (tai įmanoma net ir pesimistiškiausiai planuojant biudžeto pajamas) arba surenka jų daugiau. Tikslinga planuojamas biudžeto pajamas tvirtinti tik kaip orientacinį dydį. Pagrindine biudžeto įstatymo dalimi turi būti biudžeto išlaidos. Jei pajamų surenkama mažiau nei planuota išlaidų, planuojamos biudžeto išlaidos turėtų būti mažinamos pagal išankstinį planą. Taip būtų užtikrinama, kad nedeficitinis biudžetas būtų ne tik plane, bet ir tikrovėje, be to, pasiekiamas ne didinamų biudžeto įplaukų, o mažinamų išlaidų sąskaita.
Biudžeto mažinimo kryptis būtina numatyti pačiame biudžeto įstatyme. Galimi įvairūs išlaidų mažinimo plano variantai, tačiau siūlome taikyti visų išlaidų skirstymą (kodavimą) pagal kategorijas ir prioritetus. Biudžeto planavimo stadijoje skirtingais kodais žymimos tos valstybės išlaidos, kurių pajamų nesurinkimo atveju: (a) būtina visiškai atsisakyti, (b) mažinti iš dalies, nurodant priimtinas mažinimo proporcijas bei (c) nemažinti, nes jų mažinimas metų eigoje yra netikslingas ir nepageidaujamas. Priimdamas biudžeto įstatymą Seimas turėtų apsispręsti ne tik dėl planuojamų išlaidų, bet ir dėl finansavimo prioritetų.
Jei biudžeto išlaidų mažinimo tvarka pajamų nesurinkimo atveju nėra iš anksto nustatyta, kyla daug neigiamų pasekmių. Būtinas išlaidų mažinimas atliekamas skubotai, neturint laiko sprendimams apgalvoti, o net ir skubant būtinam išlaidų sumažinimui prireikia daugiau laiko, nei galima skirti. Skubiai mažinant išlaidas, egzistuoja galimybė ne Seimui, bet lėšų pervedimą kontroliuojantiems asmenims spręsti, kas labiau “vertas” lėšų, o kas jų gali palaukti arba negauti apskritai. Taip vėluojantys medikų ar mokytojų atlyginimai pateisinami nesumokėtais (nesurinktais) mokesčiais, nors tuo pačiu metu užtenka lėšų privačių struktūrų nuostoliams kompensuoti. Planuotų biudžeto pajamų nesurinkimas visuotinai, o ypač biudžeto pajamas administruojančių institucijų, traktuojamas kaip plano nevykdymas, užmirštant, kad pagrindinė jų užduotis yra vykdyti mokesčių ir kitus įstatymus, o ne biudžeto pajamų planą. Tai skatina šias institucijas imtis neadekvačių priemonių siekiant žūtbūtinai įgyvendinti “planą” neatsižvelgiant į pasekmes.
Akivaizdžia biudžeto problema galima laikyti tai, kad įstatyme įtvirtintas pajamų planas yra laikomas tiesiogine mokesčių ir kitų biudžeto įplaukų administratorių užduotimi. Jei pasikeičia makroekonominė situacija ir faktinės biudžeto įplaukos skiriasi nuo planuojamų, tiek įstatymo leidėjai, tiek vykdytojai skatinami imtis neadekvačių priemonių – didinti mokesčius (tiek keičiant tarifus, tiek interpretacijomis plečiant apmokestinimo bazę) arba imtis “žiaurių akcijų”. Ypač nekorektiška planuoti pajamas iš baudų ir konfiskacijų. Kaip ir kiekvienas planas, šis skatina jį vykdyti, o tai gali baigtis drastiškomis, tačiau ne visada teisėtomis priemonėmis. Pajamos iš baudų ir konfiskacijų turėtų būti papildomos biudžeto pajamos, skirstomos proporcingai arba pagal įstatymo nustatytą eiliškumą. Ydingos pajamų iš baudų ir konfiskavimo planavimo ideologijos ir praktikos būtina atsisakyti. Mokesčių administratoriai turi vykdyti mokesčių įstatymus. Biudžeto įstatymo pajamų dalis turi būti orientacinė, sąlyginė.
Nagrinėjant biudžeto sandarą, galima padaryti dvi viena kitą papildančias išvadas. Pirma, biudžeto nesistematiškumu naudojamasi siekiant paslėpti tikrąją biudžeto išlaidų struktūrą. Antra, biudžeto nesistematiškumas sąlygoja tai, kad biudžeto lėšos skirstomos neapgalvotai ir netikslingai.
Valstybės investicijos
Dažnai tenka girdėti – blogai, kai valdžia išlaidauja, ji turi daugiau investuoti. Valstybės investicijos prilyginamos privačioms ir laikomos neabejotinu gėriu. Taip teigti klaidinga. Valstybės investicijos negali būti automatiškai prilygintos privačioms. Esminis valstybinių investicijų skirtumas nuo privačių – jos neatsiperka. Jei verslininkas investuodamas tikisi gauti pelno ir jo gauna, tai valstybės investicijos (dažniausiai ilgalaikio turto įsigijimas biurokratijos įstaigose, valstybinių pastatų remontas ir pan.) nesiekia ir negali atsipirkti iš principo, nes valstybė nėra pelno siekianti organizacija. Vienintelė galimybė, kuomet valstybės investicijos teoriškai galėtų atsipirkti tai valstybinės nuosavybės įmonės, tačiau valstybė yra bloga savininkė ir bloga verslininkė. Dažniausiai valstybinės įmonės veikia nuostolingai, nes joms trūksta sėkmingai įmonės veiklai būtinų prielaidų: motyvacijų ir realaus savininko bei jo kontrolės. Jei privatus verslas nuostolingas, jis bankrutuoja, išnyksta, tuo tarpu valstybinių įmonių gyvybė yra dirbtinai pratęsiama, remiant jas iš mokesčių mokėtojų lėšų. Neefektyvi valstybinių įmonių veikla yra nusikalstamai toleruojama, nes pelno siekimas nelaikomas pagrindine valstybinės įmonės misija. Valstybinei įmonei keliami socialiniai, valstybiniai-strateginiai ar kiti politiniai tikslai, a priori apsprendžiantys valstybinio verslo nuostolingumą. Valstybinis verslas yra neefektyvus, švaistantis išteklius, todėl jis turi būti privatizuojamas. Turint galvoje šią perspektyvą, valstybinės investicijos į verslą neturi būti vykdomos.
Visi kiti valstybiniai ilgalaikio turto įsigijimai apskritai negali būti vadinami investicijomis, nes jie neskirti pelno siekimui ir atsipirkimui. Kadangi valstybės investicijoms nėra rinkos (už paslaugas tiesiogiai nemokama), valdžia neturi kriterijų sužinoti, kurių valstybės paslaugų žmonėms labiausiai reikia. Kadangi už valstybines paslaugas apmokama netiesiogiai, paklausa joms gali būti begalinė. Pavyzdžiui, kol neaiški važiavimo keliu kaina, tol noras tuo keliu naudotis bus žymiai didesnis nei šia paslauga naudojantis rinkos sąlygomis, t.y. tik tuomet, kai būtina. Iš kitos pusės, nepamatuota šios paslaugos plėtra yra suinteresuoti ir kelininkai, kurie spaudžia valdžią duoti jiems kuo daugiau užsakymų. Kadangi vienintelio paslaugos pirkėjo niekas neriboja, galima korupcija.
Skola
Kai valstybei nepakanka lėšų savo išlaidų finansavimui, valstybė jų skolinasi. Lietuvoje valstybė pradėjo imti paskolas iš tarptautinių institucijų, nuo 1994 m. pradėti leisti VVP. 1995 m. išleistos obligacijos užsienyje. Tokiu būdu valstybės skola augo svaiginančiais tempais ir 1999 m. pasiekė 28 proc. ribą. Tokiais pačiais įspūdingais tempais augo ir skolos aptarnavimo išlaidos. Grąžinamos skolos 1994 m. sudarė 0,7 proc. BVP, palūkanos – 0,1 proc. BVP, 2000 m. skolos aptarnavimo išlaidos (palūkanos) sieks 16 proc. valstybės biudžeto.
Valstybės skola yra ateities mokesčiai. Kadangi valstybė neturi kitų pajamų šaltinių, anksčiau ar vėliau skolos turės būti grąžintos iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Dažnai valstybės skolinimąsi bandoma pateisinti, neva valstybė skolinasi “blogais laikais”, o paskolas grąžins geresniais. Ši prielaida yra klaidinga, nes “blogais laikais” valstybei niekas neskolins arba skolins labai brangiai. Skolas teks grąžinti dar sunkesniais laikais, nes neatsakingai valdomi valstybės finansai gali sukelti krizę.
Siekiant, kad visuomenei nebūtų uždedamas ateities mokestis – deficitas, tikslinga priimti Konstitucijos pataisą, teigiančią, kad valstybė turi de facto subalansuoti savo kiekvienų metų pajamas su išlaidomis (išskyrus ekstremalius atvejus). Tai reikštų, kad valstybė turi nutraukti skolinimąsi ne tik biudžeto deficitui finansuoti, bet ir kitiems tikslams – investicijoms, perskolinimui ir pan. Šis pakeitimas yra būtinas siekiant sustabdyti valstybės skolinimosi piramidės statymą ir neuždėti sunkios valstybės skolos aptarnavimo bei grąžinimo naštos ateičiai.
Biudžeto reformos metmenys
Lietuvoje biudžeto reforma neįvykdyta, o jos vilkinimas reiškia toleruojamą mokesčių mokėtojų pinigų švaistymą. Tokia situacija brangiai kainuoja, todėl biudžeto reforma turi būti įvykdyta kuo skubiau. Biudžeto reformos tikslas – pertvarkyti Lietuvos Respublikos biudžeto sistemą taip, kad būtų sudarytos prielaidos mokesčių naštos mažinimui, biudžeto lėšomis būtų finansuojamas tik visuomenės, o ne atskirų jos grupių interesų įgyvendinimas, biudžeto sudarymas ir vykdymas būtų lengvai kontroliuojamas. Reformos esmė – atskirti pagrindinesvalstybės funkcijas nuo laikinų ir nuo visiškai nefinansuotinų, pastarųjų finansavimą perduodant į privačias rankas; komercializuoti valstybės funkcijų atlikimą; įstatymiškai įtvirtinti biudžeto principus ir detalias procedūras.
Siekiant sustabdyti valstybės išlaidų, o tuo pačiu – mokesčių naštos augimą, būtina mažinti valstybės funkcijas, o taip pat įstatymu nustatyti maksimalų biudžeto išlaidų poreikį. Galimi du būdai: biudžeto išlaidas apriboti absoliučia suma arba išlaidų ir BVP santykiu. Pastarasis būdas yra mažiau priimtinas, nes remiasi planuojamais ir neapčiuopiamais rodikliais – tokiais kaip BVP. Be to, jam augant, galėtų augti ir biudžeto išlaidos.
Reformuotas biudžetas turi remtis šiais principais.
Subalansuotas biudžetas. Išlaidavimas pagal pajamas – subalansuotas biudžetas – reiškia, kad biudžeto išlaidos neturi būti didesnės už jo pajamas.
Finansavimo tikslingumas ir funkcionalumas. Turėtų būti finansuojamos priemonės konkrečiam tikslui, dėl kurio finansavimo apsispręsta Seime, pasiekimui, o ne sritis, kuri “tradiciškai” remiama valstybės.
Mažėjanti mokesčių našta. Valstybės perskirstymas turi mažėti kartu su valstybės funkcijų privatizavimu.
Visų valstybės išlaidų atspindėjimas biudžete. Tikslinis funkcijų finansavimas yra skatintinas, tačiau toks finansavimas turi atsispindėti biudžete.
Tiksli riba tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų. Turėtų būti numatyti savivaldybių biudžetų formavimo principai, kurie leistų savivaldybėms visiškai savarankiškai formuoti savo biudžetus, o valstybės ir savivaldybių pajamų šaltiniai būtų atskirti.
Įstatyminis biudžeto pagrindimo knygos statusas. Biudžeto įstatymo pagrindimo knygai turėtų būti suteiktas įstatyminis statusas, kad jame numatytas lėšų panaudojimo būdas būtų privalomas.
Apribota investicinė veikla. Investicijos turėtų būti vykdomos pajamas uždirbusių įmonių lėšomis, o ne iš valstybės biudžeto.
Institucinio finansavimo ir konkurso dėl užsakymų atskyrimas. Ministerijoms, departamentams bei kitoms valdžios ir valdymo institucijoms turėtų būti skiriama tik tiek lėšų, kiek reikia jų pačių veiklai finansuoti (darbuotojų darbo užmokestis, pastatų eksploatacijos išlaidos bei kt. – pagal sąmatą), atsižvelgiant į tai, kiek lėšų ši struktūra gauna ne iš biudžeto (pvz., Statistikos departamentas). Ministerijos netektų finansinių svertų ir galimybių lėšas skirstyti “jų reguliavimo sferoje esančioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms”. Pastarųjų finansavimo tikslingumą turėtų spręsti ne ministerija, o Seimas, tvirtindamas Biudžeto įstatymą.
Tikslumas biudžeto nevykdymo arba perteklinių pajamų atveju. Tais atvejais, kai biudžetas negauna visų planuotų lėšų arba surenka jų daugiau nei planuota, asignavimai turi būti mažinami (didinami) proporcingai visiems jų gavėjams arba skirstomi pagal įstatymo nustatytus prioritetus.
Pasiūlymai
1. Įstatymiškai įtvirtinti nuoseklią ir logišką galimų valstybės biudžeto išlaidų sistemą, kurioje būtų apibrėžti galimi biudžetinio finansavimo tikslai, o kiekvienų metų biudžete reikalaujama suformuluoti konkrečius uždavinius šiems tikslams pasiekti.
2. Įstatymu apsibrėžti:
a) valstybės tikslus, kurių įgyvendinimas ir toliau nuosekliai bei pakankamai būtų finansuojamas iš biudžeto (krašto apsaugos užtikrinimas, teisėtvarkos užtikrinimas, valstybės atstovavimas užsienyje, įstatymų leidyba ir kt.),
b) valstybės tikslus, kurie priskiriami valstybei tik tradiciškai, tačiau efektyviau būtų pasiekiami privačiai. Šių tikslų finansavimas turėtų būti mažinamas, o institucijos bei funkcijos – privatizuojamos,
c) tikslus, kurių biudžetinis finansavimas yra draudžiamas; priemones, kurios negali būti finansuojamos iš biudžeto.
3. Atskirti:
a) finansavimą iš biudžeto, kuris būtų taikomas valstybės institucijoms, kurių nenumatoma privatizuoti,
b) biudžeto dotacijas. Dotacijos, arba netiesioginis finansavimas, būtų teikiamas paslaugos gavėjams, o ateityje turėtų būti privatizuotos ir finansuojamos privačiai.
4. Nutraukti skolinimosi politiką, nuosekliai atliekant šiuos žingsnius:
a) įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad skolintis ir teikti garantijas galima tik pritarus Seimui kiekvienu konkrečiu atveju,
b) panaikinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimus privalomai investuoti į VVP,
c) Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatyme įtvirtinti nuostatą, draudžiančią valstybei ir savivaldybėms leisti VVP, bei nuostatą, kad valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų išlaidos negali būti didesnės už mokestines pajamas.
5. Dabar egzistuojantį Vyriausybės rezervą panaikinti. Nenumatytoms valstybės išlaidoms stichinių nelaimių ir katastrofų atveju suformuoti valstybės rezervą, kurio dydis, naudojimo atvejai bei atstatymo tvarka būtų tiksliai apibrėžti.
6. Komercializuoti valstybės finansuojamų paslaugų teikimą privatizuojant paslaugas teikiančias institucijas, o finansavimą skiriant ne institucijoms, bet besinaudojantiems paslauga asmenims.
7. Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatyme įtvirtinti nuostatą, apribojančią Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto augimą. Didesnis perskirstymas galėtų būti leidžiamas tik referendumo atveju.
8. Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatyme tiksliai ir detaliai nustatyti formalius kiekvienų metų biudžeto struktūros ir detalumo reikalavimus. Šioms nuostatoms nustatyti biudžeto pagrindimo knygos turinį atitinkančius reikalavimus (suteikti biudžeto pagrindimo knygai įstatymo statusą).
9. Nustatyti valstybės ir savivaldybių biudžetų atskyrimą.
