Lietuvai besidžiaugiant sėkmingu euro įvedimu Lietuvą jau spėjo pasiekti nemažai blogų žinių apie eurą ir euro zonos šalis. Euro zonos šalių ekonomika stagnuoja. Bendras euro zonos šalių augimas 2014 m. sieks apie 1 proc. Tai reiškia, kad jų BVP vis dar nebus pasiekęs aukščiausio prieš nuosmukį buvusio lygio 2008 m.
Iš trijų didžiausių euro zonos ekonomikų, sudarančių apie 70 proc. euro zonos BVP, geriausiai atrodo Vokietija. Jos metinis BVP augimas III ketvirtyje siekė 1,2 proc. Prancūzijoje ir Italijoje jis siekė atitinkamai vos 0,2 ir -0,7 proc. Kaip rodo naujausias gruodžio mėnesio pirkimų vadybininkų indeksas „Markit“, artimiausiu metu euro zonos šalių laukia lėtas augimas. Italijoje ir Prancūzijoje indeksas rodo neigiamas augimo perspektyvas. Tarp ES šalių yra ir augančių ekonomikų (pvz., Airija, Makedonija, Malta, Lenkija, Baltijos šalys). Vis tik pastarųjų svoris bendrame ES BVP yra santykinai mažas ir neatsveria smunkančių ekonomikų.
Lėtas euro zonos augimas patvirtino tai, ko buvo tikėtasi, – taigi nieko nenustebino. Tačiau naujienų visgi yra. Pavyzdžiui, jau antrąją naujų metų savaitę euras dolerio atžvilgiu smuko į prieš 9 metus buvusias žemumas. Taip rinkos sureagavo į keletą įvykių.
Pirma, paskelbta, kad gruodžio mėn. per metus euro zonoje kainos sumažėjo 0,2 proc. Kainų mažėjimas yra nesuderinamas su Europos centrinio banko (ECB) pozicija ir tikslu užtikrinti, kad kainos per metus augtų vidutiniškai po 2 procentus. Tai reiškia, kad ECB norėdamas spartinti kainų augimą ir stimuliuoti ekonomiką tikriausiai imsis kontraversiškai vertinamo kiekybinio skatinimo. Skatinimas yra kuomet centrinis bankas „spausdindamas“, t. y. daugindamas pinigus, superka valdžios skolą ir kitus vertybinius popierius taip didindamas bendrą pinigų kiekį, t. y. juos „atskiedžia“. Tad, nors Lietuvoje eurai nauji ir švieži, bendrai euras – jau gerokai pasidėvėjęs.
Antra – euras dar labiau krito Vokietijoje prasidėjus kalboms, kad Graikijoje sausį vyksiančiuose rinkimuose tikriausiai laimės kairiųjų populistų partija „Syriza“. Ši partija žada atsisakyti taupymo ir reformų programos vykdymo, kurią ji pasižadėjo vykdyti mainais už paskolą gautą iš ES kuomet nebesugebėjo suvaldyti pašlijusių valstybės finansų. Vokietijoje pradėta diskutuoti, kad skirtingai nei 2010 ar 2011 m. Vokietija yra pasirengusi svarstyti Graikijos pasitraukimo galimybę iš euro zonos.
Kaip visa tai svarbu Lietuvai? Stojome į euro zoną su mintimi, kad didžiausios euro ir euro zonos problemos jau praeityje. Bent taip teigė tie, kurie buvo optimistiškiausiai nusiteikę dėl euro įvedimo Lietuvoje. Tai nebuvo tiesa tuomet, nėra tiesa ir dabar – ir metų pradžios naujienos iš euro zonos tai tik patvirtina. Įstojome į euro zoną, kurios ekonominės perspektyvos yra neaiškios, šalys nevykdo būtinų reformų ir yra smarkiai įsiskolinusios, o ekonomines problemas bandoma spręsti tiesiog dauginant ir leidžiant į rinką vis labiau nuvertėjantį eurą. Gal Lietuvoje euras įvestas ir sėkmingai, bet dėl paties euro ar euro zonos šalių artimiausios ateities džiūgauti nėra ko.
Įdomu, kad naujoji Lietuvos valiuta yra kur kas labiau politizuota nei buvusi. Įsivedusi valiutų valdybos modelį 1994 m. Lietuva parodė, jog jos prioritetas yra pinigų stabilumas. Sutarėme, kad lito patikimumas yra ekonomikos pagrindas. Per kilusias ekonomines krizes demonstravome, kad pinigų stabilumas ir vengimas pagundos imtis pinigų politikos, t. y. dauginti pinigus ir leisti juos į rinką, – buvo sunki, bet teisinga pozicija. Litą depolitizavome, apsaugojome nuo politikų ir bankininkų įgeidžių ir tai pasiteisino.
Tačiau dabar Lietuvoje pradeda cirkuliuoti valiuta, kurios atžvilgiu vykdoma visai kitokia, net priešinga politika. Euras tampa vis labai politizuotas, t. y. vykdant pinigų politiką, dauginant pinigus ir nuleidžiant palūkanas praktiškai iki 0 siekiama visai kitų, o ne pinigų stabilumo tikslų. Siekiama gelbėti neatsakingų šalių viešuosius finansus, palaikyti finansų sistemos stabilumą, mažinti euro zonos šalių skolas, gaivinti niekaip neatsigaunančią ekonomiką. Pavyzdžiui, ekonomistai prognozuoja, kad ECB sausio 22 d. turėtų paskelbti naują euro zonos pinigų politikos etapą, kuriame ECB pirks euro zonos šalių obligacijas ir taip į rinką bus paleista nuo pusės iki vieno trilijono naujų eurų. Taip siekiama atgaivinti ekonomiką ir paspartinti kainų augimą.
Lietuva, kaip pilnavertė euro zonos šalis, taip pat yra ir ECB vykdomosios valdybos narė, dalyvaus priimant pinigų politikos sprendimus. Kokia bus Lietuvos pozicija dėl šių klausimų, kurie ilgainiui nulems Lietuvoje cirkuliuojančių naujųjų pinigų ateitį?
Viena vertus, tai, kad Lietuvoje valiutų valdybos modelis sėkmingai veikė 20 metų ir jo nebuvo atsisakyta, leistų galvoti, kad Lietuva kartu su Vokietija turėtų skeptiškai vertinti ECB vykdomą politiką ir kiekybinį skatinimą. Ekonomikos problemų neišspręsi prileidžiant į rinką naujų pinigų, nuvertinant eurą, prisiperkant skolos vertybinių popierių ir taip naujais pinigais finansuojant prasiskolinusių ir neatsakingųjų šalių valdžios skolą.
Kita vertus, yra pavyzdžių, kuomet bet didelių priekaištų Lietuva paklūsta ar net pritaria didžiųjų ES šalių pozicijai net ir tuomet, kai tai jai pačiai nėra naudinga. Pavyzdžiui, ES akcizų politika lemia tai, kad akcizinės prekės Lietuvoje įperkamos beveik sunkiausiai visoje ES, ji sukelia didelę dalį šešėlio Lietuvoje. Prisidėjimas prie kiekybinį skatinimą palaikančių šalių Lietuvai reikštų esminį savo pozicijos pinigų politikos atžvilgiu pakeitimą. Lietuvos balsas ECB vykdomojoje valdyboje nėra nei svarbus, nei lemiamas. Nepaisant to, tapus vienu iš šeimininkų, Lietuvai vertėtų jungtis prie rato tų, kurie yra atsakingi ir neieško lengvų, bet ilgainiui žalingų sprendimų. Juolab, kad Lietuva jau ilgai demonstravo, kad tai gali.
Euro zona nėra tik pinigų politika. Vis dar lieka klausimas – ką daryti su nedrausmingomis šalimis. Vitas Vasiliauskas Lietuvos banko vadovas vertindamas galimą Graikijos išstojimą iš euro zonos tvirtino, kad Lietuvos tai stipriai nepaveiktų, nes ji neturi daug ekonominių ryšių su Graikija. Tačiau to neužtenka. Kaip euro zonos šalis turime spręsti, kaip Graikijos išstojimas paveiktų patį eurą.
Viena vertus, tai galima būtų vertinti kaip euro žlugimo pradžią, kadangi tai rodytų, jog euro sistema negali užtikrinti visų euro zonos šalių disciplinos ir ekonominio gyvybingumo. Kita vertus, juk Graikijos išėjimas iš euro zonos reikštų kad pasitraukia ne stipriausia (pvz., Vokietija), o silpniausia euro grandis. Tvari sistema turi turėti mechanizmą, kaip iš jos pašalti negyvybingas, nefunkcionuojančias jos dalis. Tad išėjimo mechanizmo buvimas gali reikšti ne euro zonos silpnėjimą, o sustiprėjimą. Panašiai kaip rinkoje efektyvios įmonių bankroto sistemos buvimas yra būtina progreso ir teigiamų pokyčių prielaida.
Taigi, eurą Lietuva įsivedė sėkmingai, tačiau tai tik pradžia. Sėkmingas įvedimas dar nereiškia patikimų pinigų. Dalyvavimas sprendimuose dėl euro ateities bus antrasis Lietuvos išbandymas.
