Pastabos dėl Bauspar (Bausparkassen) sistemos įvedimo Lietuvoje
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Seimui pateiktą svarstyti Taupymo būstui ir būsto kreditavimo įstatymo projektą, kuriuo Lietuvoje ketinama įvesti naują būsto kreditavimo sistemą pagal Bauspar sistemos principus. Instituto nuomone, šios sistemos įdiegimas neatneštų pageidaujamų rezultatų ir taptų našta valstybės biudžetui, todėl šios idėjos reikėtų apskritai atsisakyti, o projekto svarstymą sustabdyti iki tol, kol bus atlikta skirtingų būsto kreditavimo formų palyginamoji analizė ir parengta Nacionalinė būsto strategija. Jei vis dėlto būtų nuspręsta, kad Bauspar modelis Lietuvai reikalingas, LLRI ekspertai pateikė konkrečius pasiūlymus dėl projekto tobulinimo. Pastabos buvo pateiktos Seimui.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Seimui pateiktą svarstyti Taupymo būstui ir būsto kreditavimo įstatymo projektą Nr. IXP-1766 ir teikia savo pastabas bei pasiūlymus.
Dėl Įstatymo santykio su būsto politika
Įstatymo projektas parengtas anksčiau, nei yra parengta ir apsvarstyta Nacionalinė būsto strategija, kuriai parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybė gavo Japonijos Vyriausybės ir Pasaulio Banko finansinę paramą. Ši strategija turėtų numatyti valstybės būsto politikos tikslus ir jiems pasiekti tinkamiausias (ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu) priemones. Strategija turėtų būti parengta iki 2002 m. lapkričio mėn. ir ją tvirtins Seimas. Būsto politikos nuoseklumui užtikrinti ir tinkamiausioms būsto politikos priemonėms parinkti siūlome suspenduoti Taupymo būstui ir būsto kreditavimo įstatymo projekto svarstymą iki tol, kol bus atlikta skirtingų būsto kreditavimo formų palyginamoji analizė ir parengta Nacionalinė būsto strategija, t.y. iki apytiksliai 2003 m. sausio mėn. 31 d.
Dėl Bauspar modelio įdiegimo Lietuvoje tikslingumo
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte (Nr. IXP-1766) teigiama, kad įstatymo tikslas – “sudaryti palankias sąlygas gyventojams sprendžiant aktualius būsto pirkimo, statybos, rekonstravimo ir remonto klausimus”.
Tikslas yra geras, tačiau, remiantis teorinėmis prielaidomis ir užsienio šalių praktika, galima teigti, kad pasirinkta priemonė nėra tinkama siekti užsibrėžto tikslo dėl kelių priežasčių:
1. Kadangi subsidija mokama tik už indėlius iki 2500 litų per metus, o mažesnės nei rinkos palūkanos nustatytos visam indėliui, gyventojai bus suinteresuoti kasmet sutaupyti šioje sąskaitoje ne daugiau nei valstybės subsidijuojamą sumą. Pagal panašiomis sąlygomis veikiančių Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Lenkijos būsto kreditavimo modelių patirtį, indėlininkų sutaupytos lėšos, priskaičiuotos palūkanos, valstybės subsidijos ir išduotas kreditas paprastai sudaro tik nuo 20 iki 50 proc. vidutinio būsto kainos. Taigi, sukauptų lėšų nepakaktų būstui įsigyti;
2. Visų gyventojų, nepriklausomai nuo jų pajamų, turto ir finansinių galimybių, rėmimas švaisto valstybės finansinius išteklius ir iš esmės sumažina valstybės galimybes remti iš tikrųjų jo įsigyti negalinčiuosius;
3. Bauspar sistemos ypatumas – kuo ilgiau atidedamas būsto įsigijimas, tuo daugiau gaunama valstybės paramos. Tuo tarpu daugeliui gyventojų būstas reikalingas jau šiandien. Taigi pinigų neturintys gyventojai priversti kredituoti banką, o kredito gavimas nukeliamas mažiausiai 2 metams. Žmogus ne tik negauna kredito būstui ir valstybės paramos, kai jam jo reikia, bet priešingai – priverstas kredituoti banką, kad po to įgytų abejotiną teisę į kreditą būstui.
Galima daryti išvadą, kad siūloma sistema neleistų pasiekti tikslo sudaryti finansines sąlygas žmonėms įsigyti ar efektyviai renovuoti būstą. Tuo pačiu Bauspar sistemos įdiegimas atneštų neigiamų pasekmių taupymo instrumentų ir būsto kreditavimo rinkai. Pasiremdami šiais argumentais, siūlome nesudaryti išskirtinių sąlygų specializuotiems būsto bankams mokesčių mokėtojų lėšomis remiant gyventojų dalyvavimą šioje sistemoje.
Jeigu vis dėlto būtų nuspręsta, kad Bauspar sistema Lietuvai yra reikalinga, toliau pateikiame technines pastabas dėl įstatymo projekto.
Dėl privalomo taupymo laikotarpio
Pagal Įstatymo projekto nuostatas asmuo, norėdamas gauti būsto kreditą ir/ar valstybės subsidiją, be kitų reikalavimų turi taupyti banko atidarytoje sąskaitoje ne trumpesnį nei 2 metų laikotarpį. Užsienio šalių praktika rodo, kad Bauspar sistema gali funkcionuoti, jeigu kredito grąžinimo trukmė yra labai artima taupymo laikotarpiui, o kredito suma beveik tokia pati arba didesnė negu santaupų suma. Esant 2 metų taupymo laikotarpiui, kredito grąžinimo laikotarpis bus tik 2 metai, o suma, kurią asmuo galės pasiskolinti, bus labai maža. Taip reikia atkreipti dėmesį, kad esant 2 metų taupymo laikotarpiui grynoji palūkanų grąža taupančiajam sudarytų net apie 16 proc. ir tai skatintų gyventojus taupyti tik 2 metus, o vėliau panaudojus sutaupytas lėšas ir valstybės subsidijas vėl atidaryti naują sąskaitą specializuotame taupymo banke. Norėtume atkreipti dėmesį, kad Vengrijoje taupymo trukmė yra 4 metai, Slovakijoje – 6 metai, Čekijoje – 5 metai, Vokietijoje – 7 metai, o ir šio taupymo laikotarpio nepakanka sutaupyti tiek lėšų ir gauti tokį kreditą, kad gyventojas galėtų įsigyti būstą.
Manome, kad siekiant sistemą padaryti bent kiek efektyvesnę, būtina ilginti minimalų taupymo laikotarpį ir nustatyti ne trumpesnį kaip 5 metų minimalų taupymo laikotarpį.
Dėl reikalavimo steigti atskirą specializuotą banką
Įstatymo projekto 2 straipsnis nustato, kad Įstatyme nustatyta veikla gali verstis tik specializuoti būsto bankai, turintys Lietuvos banko išduotą licenciją. Praktikoje tai reikštų, kad norint užsiimti Įstatyme nustatytą veikla būtina steigti atskirą banką, formuoti kapitalą ir t.t. Reikia pastebėti, kad atskiro specializuoto būsto banko steigimas yra neracionalus, nes padidintų Bauspar sistemos administravimo kaštus ir sumažintų nedidelių bankų įėjimo į rinką galimybes.
Todėl siūlome Taupymo būstui ir būsto kreditavimo įstatyme nustatyti, kad šia veikla gali užsiimti ne tik specializuoti bankai, gavę licenciją verstis šia veikla, bet ir komerciniai bankai, sudarę sutartį su Finansų ministerija.
Dėl valiutos, kuria galima taupyti ir kredituoti būstą
Įstatymo projekto 3 straipsnio 8 punktas nustato, kad indėliai kaupiami ir būsto kreditai suteikiami tik Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta. Toks ribojimas, anot įstatymo rengėjų, reikalingas tam, kad sistema būtų paprastesnė, nes jeigu būtų suteikta galimybė taupyti ir skolinti bet kuria valiuta, įstatyme reikėtų numatyti sudėtingą mechanizmą, kuris leistų perskaičiuoti valstybės subsidijas litais į užsienio valiutą, kad būtų neviršyta įstatyme taupančiam asmeniui skirta 20 proc. valstybės priemoka. Iš dalies pritardami tokiems argumentams manome, kad vis dėl to būtų galima leisti taupyti ir skolinti ne tik litais, bet ir eurais, kadangi litas yra susietas su euru fiksuotu kursu ir šį susiejimą ketinama išlaikyti iki pat Lietuvos narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, t.y. to momento, kai litą pakeis euras. Esant fiksuotam kursui valstybės premijos apskaičiavimo problema neiškyla.
Siūlome įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad taupyti būstui ir kredituoti būstą galima litais ir lito bazine valiuta. Tai sudarytų didesnes pasirinkimo galimybes bankams ir jų klientams.
Dėl privalomųjų atsargų reikalavimo netaikymo
Įstatymo projekto 10 straipsnis nustato, kad specializuotam būsto bankui nebus taikomas reikalavimas dėl privalomųjų atsargų indėliams sudarymo ir laikymo Lietuvos banke. Komerciniams bankams šis reikalavimas yra taikomas ir tai padidina komercinių bankų indėlių pritraukimo kaštus. Atsižvelgiant į tai, kad specializuotų būsto bankų veiklos rizika, susijusi su indėlių pritraukimu, beveik nesiskiria nuo komercinių bankų rizikos, privalomųjų atsargų reikalavimo netaikymas specializuotiems būsto bankams galėtų būti laikomas kaip nelygių konkurencinių sąlygų sudarymas. Norime atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis įpareigoja saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, o tokia išimtis neabejotinai prieštarautų Konstitucijoje įtvirtinai nuostatai.
Todėl siūlome Įstatyme nustatyti, kad specializuotiems būsto bankams taikoma tokia pati privalomųjų atsargų norma, kaip ir komerciniams bankams, o jos apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos bankas.
Dėl išduodamo kredito dydžio
Įstatymo projekto 27 straipsnis nustato, kad išduodamo būsto kredito dydis negali būti didesnis kaip 50 proc. taupymo būstui sutarties sumos. Praktikoje tai reikštų, kad asmuo gautų ne ką didesnį būsto kreditą negu jis sukaupė banko atidarytoje sąskaitoje. Kaip jau minėta anksčiau, užsienio šalių praktika rodo, kad indėlininkų sutaupytos lėšos, priskaičiuotos palūkanos, valstybės subsidijos ir išduotas kreditas paprastai sudaro tik nuo 20 iki 50 proc. vidutinio būsto kainos.
Todėl, jeigu vis dėlto norima sudaryti palankesnes sąlygas gyventojams finansuoti savo būsto sąlygų pagerinimą, suteikiamo būsto kredito maksimalią ribą reikėtų padidinti.
Dėl valstybės paramos
Įstatymo projekto 32 straipsnis nustato, kad valstybės subsidija yra lygi 20 proc. iki kalendorinių metų pabaigos įneštos indėlių ir už jį apskaičiuotų palūkanų sumos. Manome, kad tokia valstybės parama Bauspar sistemai yra pernelyg didelė. Pirma, valstybės finansinės išgalės yra ribotos ir esamus finansinius išteklius racionaliau skirti struktūrinėms reformoms vykdyti. Antra, jeigu būtų paliktas įstatyme numatytas 2 metų minimalus taupymo laikotarpis, reali grąža sudarytų apie 16 proc. Žinant, kad rinkoje taupymo palūkanų normos sudaro 3-4 proc., dabar numatyto dydžio valstybės parama dirbtinai padidintų Bauspar sistemos patrauklumą, bet ne kreditavimo lygį. Tai darytų ypač neigiamą įtaką konkurencijai bankų sektoriuje.
Siūlome visai atsisakyti valstybės paramos arba ją sumažinti iki tokio lygio, kuris nedarytų neigiamos įtakos konkurencijai bankų sektoriuje.
