Nuoroda į „Penkių kontinentų“ internetinės televizijos parengtą reportažą iš spaudos konferencijos:
„Biudžeto išlaidų pažabojimas, o ne mokesčių didinimas padėtų mažinti infliaciją ir suteiktų teisingą šansą eurui“
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) nuomone, Lietuva, stengdamasi atitikti Mastrichto infliacijos kriterijų, neturėtų taikyti dirbtinų kainų reguliavimo priemonių, neturėtų įvesti naujų mokesčių ar plėsti jų apmokestinimo bazės, neankstinti akcizų didinimo. Lietuvai infliaciją vertėtų kontroliuoti šiomis priemonėmis: mažinti biudžeto išlaidų augimą ir siekti subalansuoto biudžeto, mažinti skolą, gerinti sąlygas konkurencijai, liberalizuoti žemės rinką, nesubsidijuoti būsto paskolų.
Infliacijos „anatomija“
Finansų ministerija prognozuoja, kad infliacija 2007 m. turėtų siekti 4,7 proc., o tai greičiausiai viršys mažiausią leistiną infliaciją, reikalingą atitikti euro įvedimo kriterijus. Pastebėtina, kad pagrindinė didelės infliacijos priežastis bus šilumos ir kuro kainų augimas, kuris menkai priklauso nuo Lietuvos valstybės sprendimų ir tikslingų antiinfliacinių priemonių.
Sparčiai augančios kainos gali tapti grėsme žmonių gerovei ir verslui, tačiau kova su infliacija, kuriai kviečia daug ekspertų ir pareigūnų, neturi būti akla. Pasirenkant antiinfliacines priemones būtina atsižvelgi į infliacijos prigimtį ir priežastis bei vertinti pačių priemonių įtaką ilgalaikei Lietuvos raidai.
Infliacijos, kaip rodiklio, problema yra ta, kad ji matuojama pagal vartotojų kainų indekso pokyčius, o kainos kinta dėl daugybės priežasčių.
Dažniausia kainų augimo priežastis įvairiose valstybėse yra valstybės vykdoma pinigų emisija. Tačiau Lietuvoje ji nuo valiutų valdybos modelio įdiegimo nevyksta, išskyrus iš ES „importuotą“ euro emisijos infliaciją. Infliacija Lietuvoje nekyla iš žalingiausio ekonomikai šaltinio – valstybinės pinigų emisijos, todėl ir šiandien Lietuvoje neretai natūralus kainų pokytis neturi būti tapatinamas su kitas valstybes kamuojančia dirbtinai sukurta infliacija.
Kita infliacijos priežastis – papildomai į rinką patenkančios lėšos. Šiandien Lietuvoje tai vyksta dėl valstybės biudžeto deficito, t.y. augančio skolinimosi, ES paramos ir per privačius finansavimo šaltinius.
Bendrą kainų augimą taip pat gali nulemti atskirų prekių ar gamybos veiksnių kainų augimas. Šiandien Lietuvoje paminėtini dėl pasaulinių pokyčių brangstantys energijos ištekliai, dėl emigracijos ir produktyvumo augimo augantis darbo užmokestis, dėl ilgalaikio pasiūlos trūkumo ir prieinamų paskolų itin aukštos nekilnojamojo turto kainos.
Kainų augimą šiandien Lietuvoje taip pat paskatina didinami mokesčiai (pvz., akcizai), konkurencijos suvaržymas (pvz., energetikoje), valstybinis vartojimo skatinimas (pvz., lengvatos būsto paskoloms, šildymo kompensacijos gyventojams).
Esant dideliam kainų lygių skirtumui tarp Lietuvos ir ES senbuvių, kainų vienodėjimo augant kainoms Lietuvoje tendencija yra dėsninga. Tačiau toks kainų, įskaitant darbo užmokesčio, augimas jokiu būdu negali būti laikomas žalingu.
Diskusijose dėl infliacijos (kaip ir prieš porą metų – defliacijos) būtina prisiminti, jog Lietuvos pinigų politika yra gera ir jos teikiami privalumai jau seniai duoda naudą Lietuvos ekonomikai. Nors kuo greitesnis euro įsivedimas būtų sveikintinas dalykas, vien dėl jo nevertėtų aukoti ekonominio stabilumo ir ilgalaikį ekonomikos augimą lemiančių veiksnių. Lietuva turėtų kontroliuoti infliaciją pirmiausia rūpindamasi savo ekonominiais interesais ir tai daryti tiktai priemonėmis, prisidėsiančiomis prie ilgalaikės ekonomikos gerovės.
Netinkamos priemonės, siūlomos infliacijai mažinti:
1) Nekilnojamojo turto mokestis. Siūlomas nekilnojamojo turto mokestis gyventojams nebūtų nei teisingas, nei veiksmingas. Šis mokestis apmokestina dvigubai ir baudžia tuos gyventojus, kurie taupo ir investuoja. Tokio mokesčio surinkimas būtų sąlyginai brangus, didintų biurokratinio reguliavimo ir aparato plėtimąsi bei sudarytų sąlygas atsirasti naujoms korupcijos formoms. Jo poveikis nekilnojamojo turto kainų dinamikai sunkiai prognozuojamas. Neatmestina tikimybė, kad jis sukeltų paniką rinkoje. Bet kuriuo atveju jis padidintų Lietuvos gyventojų nesaugumą dėl jų būsto apmokestinimo įvedant nekilnojamojo turto mokestį ir ateityje. Taigi, šios priemonės antiinfliacinio efekto gali ir neduoti, o kitos pasekmės būtų neigiamos.
2) Kainų reguliavimas. Valstybinis kainų reguliavimas (pvz., energetikos, transporto) siekiant palaikyti dirbtinai mažas kainas, nors ir atrodo politiškai patrauklus, tačiau yra pragaištingas reguliuojamoms ekonomikos sritims. Nesant galimybės kainoms atspindėti rinkos informacijos, mažinamos paskatos investuoti, krenta kokybė, iškreipiama rinka, konkurencija tampa sunkiau įmanoma, o tuo pačiu ir galimybė dėl jos kainoms mažėti ateityje. Darbo užmokesčio įšaldymas taipogi būtų žalingas žingsnis, nes neleistų augti žmonių pajamoms ir skatintų emigraciją.
3) Paankstintas akcizų didinimas. Siūlymas iškart padidinti visus akcizus, nepasinaudojant ES suteiktais pereinamaisiais laikotarpiais, ir taip perkelti infliacinį poveikį 2007 metams, tikintis, kad tuomet infliacija bus mažesnė 2008-2009 metais, nėra teisingas Lietuvos žmonių atžvilgiu. Lietuvoje akcizinių prekių kainos, atsižvelgiant į perkamąją galią, yra santykinai vienos didžiausių ES. Staigus šių prekių (ypač kuro) kainų padidėjimas turėtų neigiamą įtaką vartotojams ir didelės dalies ūkio sričių konkurencingumui. Akcizo cigaretėms ar alkoholiniams gėrimams didinimas dar labiau padidins šių produktų kontrabandinius srautus į Lietuvą, nes jau šiuo metu yra didelis kainų skirtumas tarp Lietuvos ir jos ne ES kaimynų.
LLRI siūlo taikyti tokias politikos priemones, kurios mažintų infliaciją ir būtų naudingos ilgalaikiam šalies konkurencingumui:
1) Subalansuotas 2007 m. biudžetas, užsienio skolos mažinimas ir valstybės išlaidų nedidinimas. Jei Lietuva turėtų subalansuotą biudžetą jau 2007 m. ir konkretų skolos sumažinimo planą per 2007 metus, tai būtų puiki antiinfliacinė priemonė, nukreipta į infliacijos priežastis (ne pasekmes). Nesant biudžeto deficito, nereikėtų jo finansuoti iš skolintų lėšų ir tai nedidintų pinigų kiekio šalyje, o tai tiesiogiai lemtų žemesnį infliacijos lygį. Siekiant šių tikslų reikia nedidinti valstybės išlaidų, kurios pastaraisiais metais augo greičiau nei bendrasis vidaus produktas.
2) Bendro konkurencijos augimo skatinimas. Viena pagrindinių infliacijos priežasčių yra spartesnis tam tikrų produktų paklausos nei pasiūlos augimas. Geras to pavyzdys yra nekilnojamojo turto rinka ar žemės ūkio produktų kainų padidėjimas dėl sausros padarinių. Sudarius sąlygas sparčiai plėsti pagrindinių vartojimo produktų ir prekių gamybą ir išaugus jų pasiūlai, mažės spaudimas šių produktų kainų augimui. Tam reikalingos rinką vidaus ir užsienio konkurencijai atveriančios, liberalizuojančios ir biurokratiją mažinančios priemonės, kurios sudarytų sąlygas greičiau plėsti gamybą ir atsirasti naujoms įmonėms.
3) Žemės rinkos liberalizavimas. Žemes rinkos liberalizavimas sudarytų galimybę atsirasti didesnei būstų ir komercinių pastatų pasiūlai bei sukurtų prielaidas kainų mažėjimui arba jų lėtesniam augimui. Šiuo metu yra trys esminės priežastys, ribojančios nekilnojamojo turto pasiūlą ir lemiančios didelį kainų augimą.
· Dirbtinis žemės trūkumas, atsirandantis dėl detaliuosiuose planuose numatytos didelės žemės dalies, skirtos vien žemės ūkio veiklai. Apsisprendus dėl parkų, žaliųjų zonų ir kitų prioritetų, visa likusi žemė turėtų būti laisvai naudojama.
· Nebaigta žemės reforma, ribojanti negrąžintos žemės panaudojimą nekilnojamojo turto statybai. Turėtų būti užsibrėžta netolima data, pavyzdžiui, 2008 m. sausio 1 d., iki kurios turėtų būti baigta visa žemės grąžinimo reforma.
· Dėl didelių biurokratinių trukdžių gauti leidimą naujoms statyboms dažnai užtrunka nuo pusės metų ir gerokai ilgiau. Biurokratinių trukdžių supaprastinimas pagreitintų naujų statybų procesą ir padidintų pasiūlą, kuri leistų stabilizuotis nekilnojamojo turto kainoms.
4) Būsto paskolų lengvatų naikinimas, įtvirtinant lengvatas studijų paskoloms ir privačiam sveikatos draudimui.Atsisakius pajamų mokesčio lengvatų būsto įsigijimui ir kreditams, šiek tiek sumažėtų lengvatomis dirbtinai pučiama paklausa būstui. Tuo pačiu, siekiant gyvybiškai būtinų transformacijų sveikatos ir švietimo sistemose, būtų tikslinga įtvirtinti pajamų mokesčių lengvatas studijų paskoloms ir privačiam sveikatos draudimui.
5) Akcizų didinimo apribojimas ir Lietuvos siūlymas įvesti žemesnius minimalių akcizų dydžius ES. Viena svarbesnių infliacijos didėjimo priežasčių bus akcizų energetiniams produktams, alkoholiniams gėrimams ir tabakui didinimas dėl ES teisės reikalavimų. Lietuva turėtų didinti akcizus, visiškai pasinaudodama leistinais pereinamaisiais laikotarpiais – tai ne tik atidėtų kainų šuolį, bet ir sušvelnintų jo pasekmes, nes 2009 metais tikėtinas aukštesnis Lietuvos gyventojų pajamų lygis nei 2007 metais, Lietuva turės galimybių geriau pasiruošti kovai su kontrabanda. Taip pat Lietuva turėtų aktyviai siekti žemesnių minimalių akcizų tarifų ES.
6) Energijos vartojimo nesubsidijavimas. Pasaulinis energijos išteklių kainų augimas Lietuvai daro didesnę įtaką nei kitoms šalims dėl itin neefektyvaus energijos, ypač šilumos, vartojimo. Dabartinės kompensacijos gyventojams už šildymą skatina ir toliau nesiimti energijos taupymo, o daugiabučių namų bendrijų ir daugiabučių namų priežiūros netinkamas reglamentavimas apsunkina galimybę priimti sprendimus dėl šių priemonių. Subsidijas už šildymą ir karštą vandenį integravus į bendrą socialinę pašalpą, socialiai remtini asmenys gautų didesnę pašalpą, kurią galėtų panaudoti savo būtiniausioms reikmėms ir taptų, kaip ir visi vartotojai, suinteresuoti taupyti energiją.
