Taupymas.
Ruošiantis artėjančiam mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupės susitikimui, atlikome investavimo ir taupymo instrumentų sistemos peržiūrą. Priėjome prie išvados, kad gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestintas ilgalaikis investavimas ir taupymas neturėtų būti laikomas mokestine lengvata.
Šiuo instrumentu yra įgyvendinamas subsidiarumo principas, kai ekonominės veiklos pajamos arba išlaidos papildo valstybės funkcijas (paslaugas ar išmokas) ir ilgainiui sukuria subsidiarią atsakomybę. Toks neapmokestinimo režimas yra suteiktas tikslingai, siekiant, kad viešosios paslaugos ar išmokos būtų papildytos pačių žmonių bei privataus sektoriaus atsakomybe, jų vykdomomis funkcijomis bei tam reikalingų lėšų kaupimu. Tad tokių lėšų neapmokestinimas dera su visa mokesčių sistemos logika ir leidžia įgyvendinti visuomenėje subsidiarumo principą.
Valstybei yra tikslinga ir efektyvu mažiau apmokestinti privačias pajamas ar išlaidas, nei pačiai iš perskirstomų lėšų mokėti išmokas ar teikti paslaugas. Atsižvelgiant į demografinę situaciją, tai yra ir tvariau, mažėjant darbingo amžiaus gyventojų proporcijai. Tai ypač aktualu dėl taupymo senatvei, kai Lietuvoje demografinė situacija Pay-As-You-Go (Sodros tipo pensijų) sistemoms nepalanki, o gyventojai labiau priklauso nuo jos, nei kitose ES šalyse. Pripažinta, kad Lietuvos pensininkai negalės pasiekti ES šalyse įprasto pensijų pakeitimo koeficiento, jei nebus plečiamas privatus ilgalaikis kaupimas bei draudimas. Tos šalys, kurios diversifikuoja pensijas, pasiekia didesnio žmonių saugumo su mažesniu perskirstymu ir rizika šalies viešiesiems finansams. Diversifikavimą užtikrina privalomas privatus kaupimas (Lietuvoje tai atitiktų II pensijų pakopą) arba (ir) palankios sąlygos žmonėms kaupti privačiai savanoriškai (III pensijų pakopa).
Toks neapmokestinimo režimas yra suteiktas tikslingai, siekiant, kad viešosios paslaugos ar išmokos būtų papildytos pačių žmonių bei privataus sektoriaus atsakomybe, jų vykdomomis funkcijomis bei tam reikalingų lėšų kaupimu.
Turint omenyje, kad Lietuvos gyventojų finansinis raštingumas yra ganėtinai žemas, svarbu užtikrinti, kad gyventojams būtų patrauklu kaupti per profesionalius investuotojus. Kaupimas per fondus ir gyvybės draudimą labiausiai pritaikytas būtent mažas bei vidutines pajamas turinčiam žmogui – čia nereikalingas pradinis įnašas, o sumokamos sumos gali būti ir nedidelės: 2020 m. vidutinė kaupiamojo gyvybės draudimo įmoka sudarė 46 eurų per mėnesį už vieną draudimo sutartį.
Mokestines paskatas savarankiškai kaupti ar draustis pensijų draudimu taiko tokios šalys, kaip Austrija, Danija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas – nes paskatinti žmones kaupti patiems valstybei yra efektyviau, nei prisiimti įsipareigojimus jiems mokėti senatvėje didesnę pensiją. Juo labiau, kad gyventojų taupymo norma Lietuvoje vis dar viena mažiausių tarp ES šalių: 2019 m. ji siekė 0,6 proc. pajamų, kai tuo tarpu ES šalyse vidutiniškai – 6,2 proc. 2021 m. gyventojų indėliuose laikomos sumos stipriai išaugo, tačiau jos toliau laikomos sąskaitose, kur nuvertėja, arba geriausiu atveju yra investuojamos į nekilnojamąjį turtą.
Gyventojų taupymo norma Lietuvoje vis dar viena mažiausių tarp ES šalių: 2019 m. ji siekė 0,6 proc. pajamų, kai tuo tarpu ES šalyse vidutiniškai – 6,2 proc.
2016 m. LR Seimas įvedė 2 000 eurų įmokų į gyvybės draudimą ir pensijų fondus lubas, taip sumažindamas maksimalią grąžintiną gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sumą iki 300 eurų per metus. Nuo 2019 m. padidinus GPM tarifą, paskatos lubos buvo sumažintos iki 1 500 eurų, kad būtų išlaikyta ta pati maksimali grąžintina GPM suma – 300 eurų per metus. Jau dabar 300 eurų nėra ta suma, kuri motyvuotų taupyti vidutines ar aukštesnes pajamas uždirbančius gyventojus per gyvybės draudimą. Labiau pasiturintys gyventojai paprastai naudojasi daug didesnę grąžą generuojančiais būdais: investuoja į vertybinius popierius investiciniuose fonduose arba gyvena iš turto pajamų.
Atsižvelgus į aukščiau išvardintus argumentus, GPM susigrąžinimo galimybės ilgalaikio taupymo įmokoms nebūtų galima laikyti lengvata, o veikiau tikslingu mokesčių sistemos bruožu, ilgalaike mokestine paskata taupyti senatvei. Ilgalaikį investavimą apmokestinus gyventojų pajamų mokesčiu, būtų mažinama motyvacija ir galimybė žmonėms patiems prisiimti atsakomybę už savo ateities pajamas, o jų pensijai skirtas krepšelis būtų mažesnis ir menkiau diversifikuotas. Todėl tikslinga nuosekliai siekti subsidiarios atsakomybės už žmonių pajamas senatvėje, papildant valstybės išmokas privataus sektoriaus atsakomybe.
