Susidūrus su rekordiniu kainų augimu infliacijos sąvoka girdima itin dažnai. Tačiau daugybę metų jos reikšmė buvo kiek kitokia. Žodžiu „infliacija“ pirmiausiai būdavo apibūdinamas spartus pinigų kiekio išaugimas. Nors suprasti ryšį tarp pinigų ir kainų nėra sudėtinga, kasdieniame gyvenime infliacijos sąvokai tapus tiek įprastai, apie šią sąsają pamiršta ir ekonomikos ekspertai. Kaip nutiko, kad priežastis apibūdinęs žodis dabar reiškia tik pasekmes?
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.
XVII a. išaugus aukso srautams iš „Naujojo pasaulio“ kilo jo saugojimo paslaugų poreikis. Tai padėjo bankininkystės verslo pamatus. Žmogus, norėdamas apsaugoti savo sukauptą auksą, padėdavo jį į banką, o kaip garantiją atgauti savo turtą mainais gaudavo popierinį raštelį – banknotą (ang. bank note). Kadangi šių popierinių raštelių vertė daugiau mažiau atitiko tuometinę aukso ar sidabro vertę, norint auksą parduoti ar už jį kažką įsigyti, tereikėjo jį tiesiog perrašyti šį banknotą kitam žmogui. Į banką eiti nebereikėjo. Todėl popieriniai rašteliai imti naudoti kaip mainų ir apskaitos priemonė – pinigai.
Aukso saugojimo verslui plečiantis, bankininkai suprato, kad turėdami pakankamai aukso seifuose, gali prisiimti daugiau įsipareigojimų, negu galėtų patenkinti. Juk tik maža dalis klientų viso savo turto paprašys vienu metu. Todėl bankai pradėjo dalinti kreditus. Siekdami pritraukti kuo daugiau rezervų, indėlininkams netgi pasiūlė palūkanas už turto saugojimą. Galiausiai, bankai ėmė išdavinėti vis daugiau banknotų, tačiau aukso kiekis jų seifuose nedidėjo taip sparčiai.
1838 m. JAV Atstovų rūmų narys Danielis D. Barnardas atkreipė dėmesį, kad pagal tuometinį reguliavimą prieš išleidžiant naujus banknotus, jo vertinimu, bankams buvo leidžiama rezervuose turėti per mažą aukso atsargų kiekį. Imta nerimauti, kad banknotų kiekis „pūsis“ ir, D. D. Barnardo teigimu, lems „visuomet pavojų keliančią valiutos infliaciją“. Taip užgimė terminas „infliacija“.
Jo reikšmė 1864 m. išleistame seniausiame amerikiečių anglų kalbos žodyne „Webster“ kiek kitokia, nei esame įpratę šiandien. Jame rašoma, kad infliacija „taikoma valiutai” ir reiškia „nepagrįstą išsiplėtimą arba padidėjimą dėl perteklinės emisijos“. Taigi, iš pradžių infliacija reiškė pinigų kiekio padidėjimą, lemiantį ir jų nuvertėjimą.
Galiausiai komercinių bankų rezervų priežiūra patikėta centriniam bankui. Tačiau vietoje to, kad centriniai bankai tiesiog prižiūrėtų komercinių bankų rezervus, jie tapo banku bankams. Pritrūkus indėlių, kuriuos būtų galima išduoti kredito forma, centrinis bankas ėmė skolinti už numatytas bazines palūkanų normas.
Vis dėlto tai dar nereiškė, kad infliacijos sąvoka pasikeitė. Štai, 1913 m. JAV įsteigus Federalinių rezervų banką, jo publikacijose infliacija tuomet apibūdinta, kaip „procesas, kurio metu papildomas valiutos kiekis sukuriamas ne dėl to, kad proporcingai padidėja prekių gamyba“. Kitaip tariant, infliacija vis dar laikoma kainų augimą lemiančiu veiksniu, tačiau ne produktų brangimo sinonimu.
Tačiau didžiosios depresijos laikotarpiu (1929–1933 m.) populiarėjo britų ekonomisto Džono M. Keyneso ekonomikos teorija, kurios požiūriu, kainų lygį lemia ne pinigų kiekis, o aukšta visuminė paklausa. Tuo metu apie tiesioginį kainų ir pinigų kiekio ryšį kalbėję kiekybinės pinigų teorijos (ang. quantity theory of money) šalininkai prisiderino prie keinsistų ir ėmė naudoti „valiutos infliacijos“ sąvoką.
Šis sampratos lūžis atsispindi ir 1934 m. „Webster“ žodyno versijoje. Joje infliacija apibūdinama kur kas plačiau – tai „neproporcingas ir staigus pinigų arba kredito kiekio padidėjimas, palyginus su mainų sandorių kiekiu“. Vėliau pridedama: „pagal pinigų kiekio teorijos dėsnį infliacija visada sukelia kainų lygio kilimą“. Įsivėlus į ginčus dėl to, kokias pasekmes turi pinigų kiekio didinimas, infliacijos sąvoka imta naudoti, kaip sinonimas apibūdinant jos poveikį.
Dar geriau „infliacijos“ reikšmės pokytį iliustruoja 1978 m. Federalinio rezervo panaudotas apibrėžimas. Jame pinigų kiekis apskritai nebeįvardijamas kaip infliaciją lemiantis veiksnys: „svarbiausi iš infliaciją skatinančių veiksnių buvo sumažėjęs dolerio kursas, gerokai padidėjusios darbo sąnaudos ir nepalankios oro sąlygos“. Tai reiškia, kad žodis, iš pradžių taikliai apibūdinęs priežastis, imtas naudoti tik pasekmėms apibūdinti.
Žodžiai paveikia ir atspindi tai, kaip mes vertiname jais apibūdinamus procesus. Ir nors originalios infliacijos sampratos sugrąžinti į kasdienę žmonių kalbą veikiausiai ir nepavyks, tikrąją šio žodžio prasmę verta prisiminti. Tai leidžia suprasti, kodėl stebime staigų prekių brangimą. Nors žodis „infliacija“, anksčiau apibūdinęs priežastis, dabar apibūdina tik pinigų politikos pasekmes – kainų augimą, pandemijos metu vykdytas pinigų „spausdinimas“ mums priminė, kas nutinka, kai pinigų yra priinfliuojama itin daug.
Originaliai publikuota iq.lt.
