Leonardas Marcinkevčius. Ar ECB leis europiečiams atsikvėpti nuo infliacijos?

Ketvirtadienį Frankfurte posėdžiavusi Europos Centrinio Banko (ECB) valdančioji taryba, kaip ir buvo galima prognozuoti, nekeitė bazinių palūkanų normų. Jos paliktos 4,00-4,75 proc. intervale. Tačiau priešingai nei anksčiau, centrinio banko vadovė Christine Lagarde šį kartą leido aiškiai suprasti: palūkanų mažinimo galima tikėtis jau ateinančią vasarą.

Leonardas Marcinkevičius

Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.

Daugelis paskolų turėtojų laukia, kada jų įmokos ims mažėti, o verslas gaus galimybes pasiskolinti pigiau. Vis tik reikia nepamiršti, kad dar visai neseniai visa euro zona susidūrė su rekordiniu infliacijos augimu, kurį ir nulėmė per pandemiją vykdytas pinigų „spausdinimas“.

Reguliuodamas bazines palūkanų normas, ECB siekia savo išsikelto tikslo – „kainų stabilumo“, kurį pinigų politikos formuotojai supranta, kaip 2 proc. metinę infliaciją. Tačiau per 25-erius metus, nuo euro gyvavimo pradžios juo sekti nebuvo paprasta. Vienas iš tai apsunkinusių veiksnių – neaiškiai apsibrėžti terminai.

ECB nepageidauja kainų mažėjimo

Nuo pat euro zonos sukūrimo, centrinis bankas siekė 2 proc. infliacijos, bet šis pinigų politikos formuotojų uždavinys buvo tikslinamas keletą kartų. Siekis „išlaikyti kainų stabilumą“ Europos Centrinių bankų sistemai (ECSB) pavestas svarbiausiuose Europos Sąjungą formavusiuose dokumentuose. Vis tik nei 1992 m. pasirašyta Mastrichto sutartis, nei ECSB Statutas nepateikė kiekybinių ar kokybinių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar kainos iš tiesų išliko stabilios.

Dar prieš įvedant eurą buvo sutarta, kad „kainų stabilumu“ bus laikomas „mažesnis nei 2 proc. metinis Suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) augimas“ ir kartu pažymėta, kad aukščiausia galima infliacijos augimo riba turėtų būti pasiekta „vidutiniu laikotarpiu“. 2003 m. šis apibrėžimas papildytas numatant, kad SVKI augimas turi būti ne tik žemesnis, bet ir „artimas“ 2 proc.

2021 m. kainų stabilumo samprata dar kartą papildyta, numatant, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija nei viršytų, nei būtų žemesnė už 2 proc. ribą. Tai iš esmės reiškia, kad centrinis bankas nepageidaujamu reiškiniu laiko ne tik aukštą infliaciją, bet ir jai priešingą procesą – defliaciją.

Neapibrėžtas terminas – galimybė nusimesti atsakomybę

Tačiau pagrindinė problema euro zonos kainų stabilumui kyla ne dėl kriterijų trūkumo, o dėl to, kad tikslai keliami neapibrėžtame laikotarpyje. 2 proc. metinės infliacijos tikslas yra suprantamas ir aiškus, tačiau jo siekiama „vidutiniu laikotarpiu“, kuris nėra aprašytas jokiame dokumente.

Toks „lankstumas“, pasak ECB, jiems leidžia taikyti tinkamas monetarines priemones, atsižvelgiant į nuolat besikeičiančias aplinkybes bei ekonominius šokus. Tai, kad jų išsikeltas tikslas yra kintantis, patvirtina ir centrinio banko vadovybės pasisakymai: „vidutinio laikotarpio“ trukmė, kuri yra neatskiriama kainų stabilumo apibrėžimo dalis, laikui bėgant gali keistis“, – dar 2020 m. vasarį yra teigusi šios institucijos vykdomosios valdybos narė Isabel Schnabel, kartu papildydama, kad šios sąvokos trukmė priklauso nuo „įvairių faktorių“.

Taigi, nors ECB turi sau išsikėlęs labai aiškų kiekybinį rodiklį, pinigų politikos formuotojai visada gali sakyti, kad „vidutinis laikotarpis“ dar nepraėjo, todėl aukšta infliacija nėra problema. Taip ir įvyko pandemijos laikotarpiu, kainoms pradėjus sparčiai augti.

Popandeminis kainų šuolis pakeitė visą euro zonos infliacijos peizažą

Nors pats centrinis bankas aiškiai neįvardija, kokio laikotarpio rėmuose galime vertinti jų politikos sėkmę, mintyje visada naudinga turėti bendrą istorinį kontekstą. Daugelis ekonomistų kartoja, kad nepaisant neigiamų palūkanų ir nuolat didinto pinigų kiekio, centriniam bankui iki pandemijos laikotarpio niekaip nepavykdavo užauginti infliacijos iki siekiamo lygio.

Tačiau pandemijos metu vykdytos ekonomikos skatinimo priemonės buvo penkiskart didesnės, negu kada nors prieš tai, o tokia politika reikšmingai pakeitė istorinį euro zonos infliacijos vaizdą. Žvelgiant į kainų lygio statistiką, galima paskaičiuoti, kad nuo 1999 m., kuomet buvo sukurtas euras, iki 2023 m. pabaigos kainos išaugo daugiau nei 68 proc. Tai reiškia, kad vidutinis metinis kainų augimas per visą euro zonos gyvavimo istoriją sudaro 2,7 proc. – gerokai daugiau, negu numato „kainų stabilumo“ apibrėžimas.

Jeigu pinigų politikos formuotojai sau keltų uždavinį, kad 2 proc. metinė infliacija turėtų būti pasiekta ne „vidutiniu laikotarpiu“, o vertinant visą euro zonos gyvavimo istoriją – ECB turėtų užtikrinti, kad bendras kainų lygis visiškai neaugtų praktiškai dešimtmetį – iki pat 2033 m.

Žinoma, centrinis bankas kainų kritimo veikiausiai bijo net labiau, negu per daug spartaus jų augimo, todėl naivu tikėtis, kad būtų atsižvelgiama į pinigų nuvertėjimo mastą, fiksuotą per visą euro zonos istoriją. Tačiau toks minties pratimas leidžia suprasti, kokią įtaką pastarųjų metų infliacijos šuolis turėjo visame euro istorijos kontekste.

Metas išsižadėti infliacinės politikos dėl kainų stabilumo

2022 m. spalį pasiektas infliacijos pikas penkiskart viršijo pačių pinigų politikos formuotojų išsikeltą ribą, todėl nereikėtų stengtis staigiai grąžinti infliaciją į 2 proc. lygį., Gruodžio mėnesio duomenimis, infliacija euro zonoje vis dar siekia 2,9 proc. Nepaisant to pinigų politikos formuotojai jau kalba apie galimybes už pusmečio imtis palūkanų mažinimo. Tačiau net ir vertinant „vidutinį laikotarpį“, centrinis bankas turėtų leisti atsikvėpti po rekordinio kainų šuolio ir nesiimti pigių pinigų politikos vos tik užfiksavus metinę defliaciją.

Kalbos apie pinigų politikos švelninimą dar net nepasiekus „stabiliu“ laikomo infliacijos lygio kelia riziką, kad europiečiams net nespėjus pailsėti nuo rekordinės infliacijos, tektų tvarkytis su dar vienu kainų šuoliu.

Originaliai publikuota VŽ.