Apie poreikį didinti finansinį raštingumą kalba visi. Visgi jis išlieka gan žemas ir neretam žmogui įskiepija skaudžius ir žalingus kompleksus. Kaip iš jų išsivaduoti?
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Kaštai – aiškūs, pelnas – migloje
Skaudžius visuomenės kompleksus išduoda pastaruoju metu plintantis domėjimasis svetimais pelnais ir kainų pagrįstumu. Stebėtina, kaip greitai laisvos Lietuvos piliečiai įtikėjo, kad „kainas būtinai turi pagrįsti kaštai“, o kainų dinamika privalo atitikti įmonės kaštų pokytį. Toks požiūris neturi nieko bendra su laisva ekonomika, už jo ausis rodo sovietinis raštingumas – kai kainos būdavo skaičiuojamos būtent kaštų metodu, pridedant iš valdžios „nuleistą“ rentabilumo (kitaip tariant, pelningumo) normatyvą.
Dinamiškoje rinkos ekonomikoje pelno negali „įskaičiuoti“ – jis gaunamas arba negaunamas metų pabaigoje, kaip visos įmonės ar banko veiklos rezultatas. Gali kiek nori didinti kainas, bet, nepardavęs produkcijos, patirsi nuostolius. Metai – kaip kalneliai: vieną produkciją parduosi sėkmingai, kitą – nuostolingai, trečia įstrigs konteineryje tolimoje jūroje. Ne ką lengviau ir su žaliavų pirkimu, čia taip pat negali „įkalkuliuoti“ sėkmės. Įmonės stengiasi pirkti pigiau, bet dažnai svarbiau už kainą yra ilgalaikis ir patikimas tiekėjas. Kartais tenka pirkti žaliavą ar detalę nepaisant „pikinių“ kainų – tam, kad įmonės veikla nesustotų ir netektų mokėti baudų už laiku nepatiektą produkciją. Klausimą, ar toks sprendimas lems galutinį pliusą ar minusą, metų eigoje dengia neapibrėžtumo migla. Tokių klausimų kasdienėje veikloje – tūkstančiai. Tačiau veikti reikia.
Ir bet kurią akimirką gali įsijungti daugybė atsitiktinių veiksnių, dėl kurių laukiamas pelnas gali pavirsti nuostoliu. Pavyzdžiui, į įmonę ateina patikrinimas, sustabdoma veiklaą, arba vadovui tenka leisti dienas teikiant deklaracijų taisymus ir jis nesuvaldo vidinių rizikų. Tada išeina reikšmingas darbuotojas, sugriūna departamento veikla – yra tūkstantis dalykų, kuriuos vadovui reikia valdyti ir nuolat turėti galvoje, kad teigiamas visuminis rezultatas būtų pasiektas. O kol kas, kovo pabaigoje, visi įmonės darbuotojai tiesiog stengiasi maksimizuoti pajamas ir minimizuoti kaštus.
Tad vieno iš finansinio neraštingumo kompleksų atsisakysime, supratę, kad pelnas gimsta kaip apdovanojimas už daugybės veiksnių sinergiją ilgoje ilgoje distancijoje. Jis neįskaičiuojamas į kainą mechaniniu, paprastuoju būdu. Jo niekas garantuoti negali.
Bankų veikla ne per pavydo akinius
Tai galioja ir bankams, kurių veikla neretai įsivaizduojama kaip banalus skirtumo tarp išmokamų ir gaunamų palūkanų gavimas. Todėl daugelis ir nudžiugo, išgirdę, kad bankus ketinama nubausti papildomais mokesčiais. Tačiau bankų teikiamų paslaugų sąrašas yra kur kas sudėtingesnis ir kompleksiškesnis negu įsivaizduojamas „skolink-ir-skolinkis“.
Lietuvos ekonomika – tai eksportas ir importas, o jam aptarnauti reikia paslaugų, kuriose kreditavimas susipina su valiutos rizikų valdymu, draudimas – su ateities rinkų instrumentais, o kur dar garantijų teikimas, išvestinių instrumentų ir indeksų pasauliai. Todėl bankams reikia valdyti daugybę rizikų, pažinti kiekvieną finansuojamą sektorių, kiekvienos aptarnaujamos įmonės perspektyvas.
Viskas – be galo kompleksiška. Ir rizikinga. Kiekvienoje operacijoje reikia stengtis uždirbti pakankamai, kad ir patyrus nesėkmę kitoje, tai nepakenktų banko stabilumui. Uždirbtas pelnas paaiškėja tik suformavus atidėjinius, leidžiančius valdyti prisiimtas rizikas. Tuomet aiškėja, kad pelnas – ne godumo, bet atsargumo, išminties ir ištvermės vaisius.
Mus siejantis ryšys kainomis
Iš nenoro žiūrėti toliau savo nosies, dažnai pasitaiko dar vienas kompleksas. Mes esame akli paprastai tiesai – tai, kas vienam yra kaina, kitam yra kaštai. Kas vienam yra pajamos, tas kitam yra išlaidos. Mes visi esame susiję daugybe sutartinių saitų, kurių bendras vardiklis – kaina. Visi norime pirkti kuo pigiau, o parduoti – kuo brangiau. Neįsisavinę šių finansinio raštingumo pradmenų, rizikuojame visur įžvelgti godumą, visame kame pykti ir susierzinti.
Užtai suvokę šį pamatinį žmogaus ekonominio veikimo principą, savo jautrumą godumui galime nukreipti teisinga linkme – tai yra, į save. Čia tai bent nuotykis! Ar esu vedamas godumo, norėdamas gauti kuo daugiau, parduoti brangiau, o kai stengiuosi pirkti kuo pigiau, išleisti mažiau? Neįprasta? Tokios tobulėjimo pratybos yra viso gyvenimo uždavinys. Joms reikia daug pastangų, pralaimėjimų ir naujų pastangų.
Ir jeigu atrasime, kad pirkti pigiau ir parduoti brangiau mus priverčia visai ne godumas, o elementari savirūpa ir būtinumas sudurti galą su galu, tą pačią akimirką gali aplankyti nušvitimas, kad lygiai taip elgiasi ir kitas žmogus. Nesvarbu, ar jo mastelis yra tūkstantis, ar milijonas. Bet kuris, atsainiai žiūrintis į šį principą, ir perkantis brangiai, o parduodantis pigiai, metų pabaigoje greičiausiai patirs nuostolį. Ir kuo didesnis veiklos mastas, tuo nuostolis skausmingesnis. Todėl nei mažas, nei didelis negali atsipalaiduoti ir yra priverstas skaičiuoti, siekti teigiamo rezultato.
Kai moralinę godumo patikrą taikome sau, tai moralė, o kai vien tik kitam – moralizavimas.
Tuomet pamatinis ekonomikos principas „pirkti pigiau, o parduoti brangiau“ gali tapti nuolatiniu priekaištu visiems. Rizikuojame pykti ant viso pasaulio ir kaltinti jį tuo, kas tėra pamatinis ekonomikos dėsnis. Dėl savo neišprusimo patiriame nuolatinę pretenziją ir neapykantą kiekvienam, kuris mums tiekia cukrų ir druską, siuva batus ir taiso kiaurus vamzdžius, kuria kasdienybę palengvinančias technologijas. Kitaip tariant, kenčiame nuo savo žalingų kompleksų patys ir žalojame kitus.
Kai susietumas kainomis tampa trintimi
Dar iš vieno komplekso galėtume išsivaduoti, atradę, kaip mūsų visų ekonominius ryšius paveikia infliacija. Daugelis įsivaizduoja ją kaip kokį plėšrų žvėrį, o ji tėra pinigų fenomenas: kai pinigų padaugėja, kainos ima augti. Kai visos kainos ima kilti kaip ant mielių, kiekvieno iš mūsų sutartis su kitu, kuri išreiškiama kainomis, patiria sukrėtimą. Kirpėja nerimauja, kaip klientai sureaguos į tai, kad ji didina kainą. Ar ji privalo pagrįsti kainos augimą, ir jeigu taip, kuo? Kaštais, kuriuos patyrė, o gal – savo poreikiais, ar tuo, kad pabrango masažai ir manikiūras? O gal ji tiesiog pastebėjo, kad klientai turi daugiau pinigų?
Mūsų skausmas dėl to, kaip mums pakelti savo kainas ir kaip į tai sureaguos tie, kas mums apmoka už darbą, yra kartus. Karti yra ir mūsų reakcija į kitų keliamas kainas. Patirtos vienu metu, šios reakcijos sukelia visuomenėje geriausiu atveju susierzinimą ir įtarumą, o blogiausiu – visuotinę nesantaiką. Nuslopinti ją galima tik supratus, kad pirmutinis visuotinio kainų augimo postūmis yra pinigų dauginimas, kurį pandemijos pradžioje daugelis vis dėlto sveikino. Paskui sekė paklausos ir pasiūlos atotrūkis, logistikos sutrikimai, energetikos šokas. Kainos šovė į viršų ir privertė mus visus sukti galvą dėl to, kaip ištverti kainų kėlimą ir kaip padidinti savo kainas. Pinigų dauginimas sukėlė netikėtas disproporcijas tarp to, ką sumokame mes ir ką moka mums.
Kainoms augant, skauda vieniems grandinės dalyviams, o joms mažėjant – kas vyksta dabar – tai smogia kitiems.
Ar mes suvokiame tai, stebėdami, kaip į dirvą išpilamas lietuviškas pienas? Praėjusiais metais, brangstant žaliaviniam pienui, perdirbėjai patyrė didžiulį kaštų brangimą, kurio negalėjo perkelti vartotojams taip greitai ir lengvai, kaip atrodo stebėtojams. Šiais metais, kainoms pradėjus mažėti, kenčia ūkininkai, žaliavinio pieno gamintojai. Kainų švytuoklė – nemaloni ir galinti sukiršinti žmones, kurie ranka rankon dirbo daugybę metų. Visi, kurie iš vienos pusės turi kontraktų nustatytas ilgalaikes „fiksuotas“ kainas, o iš kitos – laisvai svyruojančias, „spotines“ rinkos kainas, veikia šių kainų žirklėse. Jie patiria nuolatinius suspaudimus – tai iš tiekėjų, tai iš pirkėjų pusės, o dažnai – ir iš abiejų. Šiandien sunku rasti įmonę, kuri nepateko į tokias žirkles ir gali laisvai „išsitekti“ augančiose kainose, keldama savo kainas kitiems. Nesusipykti su visais tokioje situacijoje – menas.
Pelno uždirbimo kalneliai
Apsipratus su kainų ir pajamų saitais, mūsų laukia apdovanojimas – nušvitimas, kad padaugintas pinigų kiekis gali taip padidinti paklausą, kad kainos tiesiog ima augti, atsiliepdamos į tą paklausą, kadangi toks yra bazinis ekonomikos dėsnis. Šio dėsningumo suvokimas gali kažkiek nuskausminti visuomenėje plintantį priešiškumą. Gali net nešti paguodą, kad tai ne visas pasaulis sukilo prieš mane, o tiesiog kyla visos kainos. Tik jos kyla šiek tiek skirtingu ritmu, skirtingais segmentais, šuoliavimais ir bangavimais.
Jos kyla ir leidžiasi, kai to mažiausiai norime. Dėl infliacijos sukelto kainų bangavimo kažkas gali patirti visiškai netikėtus, neužtarnautus nuostolius. Nors viską darė teisingai. Kažkas gali patirti pelną, kurį kritikas vadins „atsitiktiniu“.
Ar pelnas atsilaikys ateity – nežinia. Ypač, kai centriniai bankai kovoja su infliacija, didindami palūkanas vis labiau šąlančiai ekonomikai. Prasideda ekonominio ciklo kalneliai, kurių pagrindinis iššūkis – valdyti nenumatytus ir net iš esmės nenumatomus veiksnius. Įmonių tvarumui iškyla rizikos, dėl kurių vadovui tenka akylai žiūrėti po kojomis, nors iš esmės tvarumą lemia gebėjimas matyti ilgesnę perspektyvą ir pagal ją perorientuoti veiklą. Tokiu metu dar aktualiau jaučiamas poreikis maksimizuoti pajamas ten, kur įmanoma – tam, kad galėtum padengti nuostolį ten, kur ir kada kažkas nepavyks. Analogiškai ir su išlaidomis: jas tenka minimizuoti, kad „įsitelktum“ į gaunamas pajamas, net ir joms sumažėjus.
Tokių kalnų ir nuokalnių kiekvienos įmonės veikloje mūsų dienomis neįmanoma suskaičiuoti, todėl pelnas „neįkalkuliuojamas“, o uždirbamas kaip galutinis rezultatas. Todėl įmonė ir neprivalo savo kainų nustatinėti pagal kaštus. O pasitaikantys užmojai „nurėžti“ ir išlyginti „perteklinius“ pelnus kalnuotame ekonominiame landšafte visuomenei gali brangiai kainuoti. Pelno negalima matuoti trumpa liniuote, ypač keliaujant per aukštus ir staigius kalnelius. Čia reikia ilgo metro, kuris apims dosnesnius ir skalsesnius metus, geresnius ir blogesnius produktus, klientus, suvaldytas ir nesuvaldytas rizikas.
Tokiomis aplinkybėmis galime suvokti, kad mūsų susietumas kainomis nėra pretekstas kovoti visiems prieš visus. Infliaciniai metai tiesiog įpučia daugiau kibirkščių į mūsų ekonominius santykius. Bet infliacijos laikmetis suteikia ir unikalių progų ugdyti mūsų finansinį raštingumą. Pažinę infliacijos ištakas, galime vieni kitus labiau užjausti, o ne labiau susipriešinti. Galime išsigydyti nuo žalingų ir gyventi trukdančių kompleksų.
Originaliai publikuota DELFI.lt.
