Vartotojų kainos kopia link metinio 20% augimo. Gamintojų kainų indeksas jau pasiekė 40%. Atotrūkis tarp gamintojų ir vartotojų kainų didėja. Dalis gamintojų žvelgia į tai pragmatiškai ir tikisi, kad jiems pavyks „suvalgyti“ augančius kaštus. Kiti laukia „antrosios“ vartotojų kainų augimo bangos, kuri amortizuotų žaliavų ir darbo jėgos brangimą. Ir visi sutartinai pripažįsta, kad gamintojams teks „susimažinti pelnus“. Dalis politikų ir vartotojų dėl to netgi džiūgauja, nes svetimų pelnų nelabai mėgsta. Ketvirtą dešimtmetį gyvename laisvoje ekonomikoje, o pelno vaidmuo, deja, vis dar nesuvoktas.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Pelnas – kaip veidrodis, kuris atspindi žmogaus ir būties prigimtį. Ne tik todėl, kad mums patinka siekti teigiamo rezultato, o todėl, kad veikdamas žmogus tiesiog privalo sukurti daugiau, negu sunaudojo, energijos, išteklių, visko. Būdamas biologine būtybe, jis privalo nuolat palaikyti energijos balansą savo organizme. O veikdamas ribotų išteklių realybėje, privalo juos naudoti efektyviai. Tad tik veikdamas „į pliusą“ žmogus gali gyventi tvariai. Sėdamas grūdus ūkininkas tikisi gauti šimteriopą derlių. Pati gamta įveda mus į padauginimą, kaip gyvybės principą.
Tad pelno institucijos pamatuose glūdi ta pati būtinybė sukurti daugiau. Tačiau – dėmesio – čia mūsų laukia paradoksas. Neskubėkite pritarti, kad pelną kuria verslininko troškimas gauti „kuo daugiau“. Pelnas apdovanoja verslininką ir jo komandą už vaisingą išteklių sujungimą. Ir kuo didesnį pagausinimą pavyksta pasiekti, tuo didesnis būna ir apdovanojimas. Šis „apdovanojimo“ bruožas yra svarbus, tačiau visgi nepagrindinis, o aptarnaujantis didesnę ekosistemą. Pelnas neša informaciją apie vartotojų pasirinkimus, tiesia kelius kapitalo investicijoms, sujungia gamintojus, vartotojus bei investuotojus ir užtikrina efektyvų išteklių paskirstymą visuomenėje – jei ne ponas pelnas, šioms funkcijoms atlikti reikėtų daugybės biurokratų, kurie vis tiek bergždžiai vargtų. Deja, pelnas taip visiems rėžia akį įmonių, t. y. mikrolygmenyje, kad uždengia savo vaidmenį mūsų ekosistemoje.
Dar blogiau, neretai mąstoma, kad „godumas sukuria pelną“. Ne godumas sukuria pelną, o gebėjimas tarnauti visuomenei ir taip sujungti išteklius, kad atsirastų dalykai, vertinami vartotojų daug labiau negu visa, kas panaudota gamyboje. Gali būti kiek nori godus, bet jei nesugebi atrasti, ko nori vartotojas, pelno negausi. Jeigu neorganizuosi gamybos, logistikos ir pardavimų, godumas pats savaime jokio pelno tau nesukurs. Priešingai, tik koją pakiš. Pagrindinį žodį čia tariame visi mes, vartotojai. Čia ir slepiasi pelno institucijos vaidmuo ekosistemoje. Kiekvieno mūsų veikimo rezultatas, įvertintas kitų žmonių pačiu demokratiškiausiu būdu, suteikia mūsų pastangoms pelno arba nuostolio ženklą.
Todėl pelnų mažėjimas, kuris džiugina kai kuriuos vartotojus ir politikus, iš tiesų yra visuomenės nuskurdinimo ženklas. Kuo daugiau įmonių, kurių pelnas mažėjo, – tuo mažiau gerovės, investicijų, darbo vietų. Tuo daugiau išteklių nerado savo geriausio pritaikymo. Arba buvo paleisti vėjais. Ir nebūtinai dėl įmonės neūkiškumo ar verslininko klaidos. Paleisti išteklius vėjais mūsų laikais itin padeda infliacija. O tai įneša sumaišties į ištisus ekonomikos sektorius, iškelia naujų dilemų vadybai.
Tuo metu, kai krizei įveikti reikia padidinti gamybos mastus, vadinasi – investicijas, jas maitinančio pelno bus kur kas mažiau. Investicijos stos ir atotrūkis tarp visa ko paklausos ir pasiūlos toliau augs. Mažėjantis pelnas ar net įmonių bankrotai nežada nieko gero ne tik verslininkams, bet ir vartotojams bei valstybei. Įmonių nuostoliai nereiškia, kad pelno neuždirbusios įmonės pateks į šventųjų luomą. Nuostoliai reiškia, kad riboti ištekliai buvo iššvaistyti.
Todėl ši krizė primena, kokie priklausomi mes esame nuo pelno institucijos, nuo nematomos pelno tarnystės planetos ekosistemoje. Panašu, kad turime gerą progą pelną pamėgti visi.
