LLRI išanalizavo svarstomą Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo pataisų projektą ir teigia, kad šio įstatymo variantą būtina taisyti siekiant, kad savivaldybių biudžetų pajamos atitiktų savivaldos funkcijas ir būtų formuojamos skaidriai. Institutas siūlo iš esmės tobulinti savivaldybių finansavimo modelį ir pateikia tobulinimo variantą. Pasiūlymai pateikti atsakingoms valdžios institucijoms, Vilniaus savivaldybei ir Savivaldybių asociacijai.
LLRI išanalizavo Lietuvos Respublikos Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą ir pateikia savo pastabas.
Svarstomas įstatymo variantas turi esminių trūkumų, kuriuos būtina ištaisyti siekiant, kad savivaldybių biudžetų pajamos atitiktų savivaldos funkcijas ir būtų formuojamos skaidriai.
1. Numatyta, kad į savivaldybės biudžetą, kaip ir šiuo metu, pateks ne toje savivaldybėje gyvenančių asmenų mokami fizinių asmenų pajamų mokesčiai, o toje savivaldybėje įregistruotų įmonių darbuotojų fizinių asmenų pajamų mokesčiai, nors patys darbuotojai su savivaldybės paslaugomis gali būti visiškai nesusiję. Siekiant išvengti šio iškraipymo ir dėl jo kylančios netolygaus pajamų pasiskirstymo tarp savivaldybių problemos, siūlome Įstatyme įtvirtinti tokią nuostatą:
„Į savivaldybės biudžetą pervedamos tos savivaldybės gyventojų sumokėtas fizinių asmenų mokestis“.
2. Savivaldybių pajamų struktūra numatoma tokia, kuri tarsi atspindi Vietos savivaldos įstatyme numatytas savivaldybių funkcijas ir jų suskirstymą pagal grupes. Deja, savivaldybių finansų sistema tampa labai komplikuota. Siūlome iš esmės patobulinti savivaldybių finansavimo modelį (žr. schemas 1 ir 2 – žemiau) išlaikant principą, kad savivaldybių pajamos turėtų priklausyti nuo Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų jų funkcijų grupių. Siūlome remtis šiais principais:
1) Vietos savivaldos įstatyme nustatytoms savarankiškoms savivaldybių funkcijoms vykdyti savivaldybės turi gauti lėšas, neįtakojamas centrinės valdžios, t.y. bet kuriai savivaldybei, be šiuo metu į jos biudžetą patenkančių mokesčių, turėtų būti priskirta ir stabili bei visoms savivaldybėms vienoda fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis.
2) Pajamų perskirstymas turi būti vykdomas per biudžetą, neimituojant savivaldybių „savitarpio paramos“, t.y. likusi fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis patektų į biudžetą, o iš jo pagal nustatytus kriterijus lėšos būtų paskiriamos savivaldybėms.
3) Vietos savivaldos įstatyme nustatytos ribotai savarankiškos funkcijos yra (arba turėtų būti) susijusios su tam tikrais objektyviais veiksniais (kurių lyginamąjį svorį ir siūloma nustatyti Įstatymu), todėl šioms išlaidoms savivaldybės turėtų gauti tik paramą, priklausančią nuo šių veiksnių, o ne nuo savivaldybės surenkamų pajamų. (Tačiau vertinant iš esmės ribotai savarankiškos savivaldos funkcijos yra labai neapibrėžtas reiškinys ir tikslinga būtų jas panaikinti, išskirstant į savarankiškas ir perduotas savivaldybėms. Tokiu atveju pajamų perskirstymas tarp savivaldybių neturėtų būti vykdomas, o liktų tik savivaldybėms priskirti mokesčiai savarankiškoms funkcijoms finansuoti ir valstybės dotacijos perduotoms bei sutartinėms funkcijoms finansuoti.)
