Statybų sektorius yra viena didžiausių investicijų pritraukimo sričių, sudaranti daugiau kaip pusę visų materialinių investicijų Lietuvoje. Nors šio sektoriaus efektyvumo svarba neabejojama, neretai, siekiant apsaugoti visuomenę ir aplinką nuo nekokybiškos statybos padarinių, pasitelkiami įvairūs reguliavimai, kurie, vietoj to, kad užtikrintų saugumą, tik apsunkina statybos procesą.
Lietuvoje statybos kontrolė apima beveik kiekvieną statybos etapą ir tam tikra apimtimi yra privaloma visiems statiniams, nors jų rizika ženkliai skiriasi. Efektyvią statybos priežiūros sistemą turinčios šalys statybos kontrolei pasitelkia rizika pagrįstą modelį (angl. „risk-based model”), kurio esmė yra atsižvelgti į skirtingų statinių keliamą riziką, o ne taikyti vienodus inspektavimo standartus visiems statiniams.
Rizika pagrįsto modelio gairės yra nustatytos ir Lietuvoje, tačiau vykdant statybos valstybinę priežiūrą dar nėra visiškai vadovaujamasi šia rizikos vertinimo ir valdymo metodika. Dabartinis statinių klasifikavimas ir statybos valstybinės priežiūros sistema reikalauja tolimesnių pakeitimų.
Norint užtikrinti didžiausią saugumą, efektyvų resursų panaudojimą ir greitesnį statybos procesą, būtina:
1) patikslinti šiuo metu egzistuojantį statinių klasifikavimą atsižvelgiant į jau nustatytus rizikos lygius;
2) vadovaujantis Europos standartu EN 1990 nustatyti rizikos valdymo priemones atitinkamoms statinių rizikos grupėms;
3) sudaryti galimybę privataus sektoriaus ekspertams atlikti trečiosios šalies statybos priežiūrą.
