Faktai ir analizė. Nedarbas, pašalpos ir emigracija. Kas pasikeitė nuo 2015 m.?

Per pastaruosius ketverius metus, nepaisant Lietuvos ekonomikos augimo, socialiniai rodikliai, tokie kaip nedarbas, gerėjo ne visose šalies savivaldybėse. Lietuvos laisvosios rinkos analizė rodo, kad net apie trečdalis šalies savivaldybių šioje srityje stagnuoja.

Vidutiniškai Lietuvos savivaldybėse darbo pernai neturėjo 9,5 proc. gyventojų, tačiau savivaldybėse šis rodiklis skiriasi net iki 3 kartų. Pavyzdžiui Kretingos r. ir Neringoje bedarbystė nesiekė 5 proc., o Zarasų r., Lazdijų r. ir Ignalinos r. savivaldybėse darbo pernai neturėjo beveik 15 proc. gyventojų.

Dalyje savivaldybių ypač aktuali ilgalaikio nedarbo problema, pavyzdžiui, Lazdijų r., Ignalinos r., Zarasų r. kas antras bedarbis darbo neturi metus ir ilgiau, palyginimui, pavyzdžiui, Kretingos r. ilgalaikių bedarbių buvo tik 6,7 proc.

„Nedarbo, didelio pašalpų poreikio problemos ryškiausios šiaurės rytų Lietuvoje ir pasienio savivaldybėse. Šios savivaldybės patekusios į spąstus – legalaus verslo čia mažai, o ir ilgai iš darbo rinkos iškritusiems žmonėms į ją integruotis tampa vis sunkiau”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Bedarbystės problema lemia socialinių pašalpų poreikį. Didžiausias procentas žmonių – daugiau kaip 7 proc. – jas gauna Ignalinos r., Zarasų r., Lazdijų r. ir Kalvarijos savivaldybėse.

Mažiausias socialinių pašalpų poreikis buvo kurortinėse, didžiųjų miestų ir jų žiedinėse savivaldybėse. Pavyzdžiui, Neringoje tik 0,3 proc., Klaipėdos m. – 0,7 proc., Vilniaus – 1 proc., Šiaulių m., Klaipėdos r. ir Marijampolėje – 1,2 proc. gyventojų gavo socialines pašalpas.

„Nestebina tai, kad didžiausios socialinės problemos kamuoja tas savivaldybes, kurios išsiskiria ypač mažu verslo aktyvumu – čia mažiau verslo subjektų, mažiau žmonių išsiima ar pratęsia verslo liudijimus. Iš tokio užburto rato sunku išbristi, gaudami mažesnes algas ar apskritai negalėdami rasti darbo žmonės priversti gyventi iš pašalpų, trauktis į šešėlį ar tiesiog išvykti”, – sako Martynas Tininis, Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikas.

2015-2017 m. neigiama migracija buvo beveik visose šalies savivaldybėse. Vidutiniškai per trejus metus jos neteko 3,75 proc. gyventojų. Labiausiai, 7 ir daugiau proc., tuštėjo Pagėgių, Pakruojo r. ir Visagino savivaldybės. Per šį laikotarpį daugiau gyventojų atvyko nei išvyko tik į septynias savivaldybes: sostinę; vadinamąsias žiedines savivaldybes – Vilniaus r., Klaipėdos r., Kauno r. ir Šiaulių r.; taip pat kurortines – Palangos ir Neringos – savivaldybes.

„Apibendrinant reikėtų pastebėti, kad lyginant socialinius ir ekonominio aktyvumo rodiklius sudėtingiausia situacija yra Zarasų r., Joniškio r., Radviliškio r., Biržų r. ir Visagino savivaldybėse”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikas Martynas Tininis.

Trumpai:
Vidutinis nedarbo lygis Lietuvos savivaldybėse 2018 m. buvo 9,5 proc., per ketverius metus jis sumažėjo 0,6 proc. p. Daugiausia bedarbių buvo Lazdijų r., Zarasų r., Ignalinos r., Kelmės r. ir Jurbarko r. – čia beveik kas šeštas buvo bedarbis. Mažiausias nedarbo lygis buvo Kretingos r., Neringos r., Elektrėnų, Šiaulių m., Birštono ir Klaipėdos r. savivaldybėse – iki 6 proc.

Socialinių pašalpų vidutiniškai Lietuvos savivaldybėse reikėjo 3,6 proc. gyventojų, per ketverius metus pašalpų gavėjų vidutiniškai sumažėjo 1,3 proc. p.

2019 m. pradžioje 1000 šalies gyventojų teko 26,5 veikiančių ūkio subjektų, per 2018 m. išduota 36,5 verslo liudijimų (skaičiuojant 1000 gyventojų, neįtraukiant į skaičiavimus Neringos sav.).

Visą darbą skaityti ir parsisiųsti galite čia: https://bit.ly/2SOB6mw