Lietuva prisiėmė įsipareigojimus didinti atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) naudojimą. Deja, atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų pajamas jie yra per aukšti, ir prisidės prie energijos kainos didėjimo. Tačiau jeigu į AEŠ sektorių būtų įvesta konkurencija, o valstybės politika orientuotųsi į energijos vartotojų, o ne gamintojų interesus, būtų galima ir įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, ir apsaugoti vartotojus nuo nepagrįsto kainų kilimo.
Kiek „žalia“ yra Lietuva
Plačiai priimta manyti, kad kiekviena ES narė įsipareigojo AEŠ naudojimą padidinti iki 20 proc., t.y., kad penktadalis kiekvienoje šalyje sunaudotos energijos būtų pagaminama iš AEŠ. 20 proc. rodiklis taikomas visai ES, o kiekviena šalis prisiėmė skirtingus įsipareigojimus. Lietuva užsibrėžė pasiekti ne 20 proc., bet 23 proc., t.y. net daugiau nei didžiosios kovos su klimato kaita advokatės D. Britanija, Vokietija ir tiek pat, kiek Prancūzija. Tai reiškia, kad Lietuva įsipareigoja 2020-aisiais būti „žalesnė“ už daug turtingesnes ir iš klimato kaitos tarptautinę politiką bandančias daryti didžiąsias Europos valstybes.
Šalies turtingumas čia yra ypač svarbu, nes net ES lygmeniu yra atvirai pripažįstama, kad pagrindinė kliūtis didesniam AEŠ naudojimui yra per aukšta jų kaina. Kadangi Lietuva yra daug skurdesnė, nei minėtos Vokietija ar D. Britanija, įsipareigojimai tapti „žalesne“ gamintoja gyventojams kainuos daugiau, nei turtingose ES šalyse. Palyginimui: Lietuva, pagal BVP vienam gyventojui tarp ES šalių užima 23 vietą (2007 m. duomenys), tačiau pagal įsipareigojimus galutiniam AEŠ energijos kiekiui – 8 vietą.
Žiūrint iš globalinio atšilimo perspektyvos, Lietuvos anglies dvideginio (CO2) emisijos yra minimalios – 4,3 tonos vienam gyventojui. Palyginimui, žalumą propaguojančios Danijos – 10,3 tonos, Estijos – 11,90 tonos. Iš ES šalių mažesnes emisijas turi tik Latvija – 3,6 t. Pasauliniu lygmeniu, net ir skaičiuojant visas mažai išsivysčiusias šalis, Lietuvos CO2 emisijos vienam gyventojui yra ketvirtadaliu mažesnės nei pasaulio vidurkis.
Galiausiai, Lietuva iš esmės lenkia net įžymųjį Kyoto protokolą, pagal kurį šalys įsipareigojo išmesti mažiau CO2 nei 1990-ais metais. Dauguma protokolą pasirašiusių šalių CO2 išmetimų ne tik nesumažino, bet dar ir padidino. Lietuvos CO2 emisijos 2006-aisias buvo net 60 proc. mažesnės nei 1990-ais metais. Panašius rezultatus rodo ir kitos Rytų Europos šalys, kur šis sumažėjimas yra griuvusios pramonės pasekmė. Greičiausiai todėl Lietuva yra įpareigojusi išmesti mažiau CO2 lyginant ne su 1990-aisiais (kaip Vakarų šalys), bet su 1995-aisiais metais. Kitaip tariant, Lietuvos įsipareigojimai yra didesni nei tų šalių, kurios teršia daug daugiau.
Taigi tarptautinės politikos lygmeniu viskas yra labai aišku. Didžiausius įsipareigojimus prisiima ne didžiausios teršėjos, o šalys, kurios neturi derybinės galios. Didžiausią kainą moka ne pačios turtingiausios, o vienos iš skurdžiausių šalių. Žinoma, po fakto skųstis, kad ES politika yra nesąžininga – nenaudinga. Bet žiūrint į ateitį, reikėtų atsikratyti aklai ir besąlygiškai direktyvas vykdančios šalies etiketės, ginti Lietuvos interesus, o ne žaisti didžiųjų ES narių žaidimus.
Ar brangi energija naudinga ekonomikai?
Argumentai už AEŠ rėminimą kartoja klasikinius protekcionizmo mitus, pvz., kad AEŠ energija atpigs, kai jos bus pradėta vartoti daugiau. Tačiau taip mąstant galima pateisinti paramą bet kokiam neatsiperkančiam produktui. Samprotavimus, kad pvz., vandeniliu varomų automobilių nėra, tik todėl, kad nėra vandeniliu prekiaujančių degalinių, pritaikius bet kokiam naujam sėkmingam produktui pasimato tokio mąstymo klaidos. Kaip tuomet istorijoje atsirado benzininiai automobiliai (juk nebuvo benzino kolonėlių), CD grotuvai (juk nebuvo įrašų kompaktinėse plokštelėse) ir pan.?
Argumentas, kad AEŠ plėtra yra naudinga Lietuvos ekonomikai, nes taip perkame lietuvišką, o ne importuotą energiją, irgi yra problematiškas. Skatinimas naudoti neatsiperkančius AEŠ yra naudingas tos energijos gamintojams (pardavėjams), bet nebūtinai naudingas energijos vartotojams, ypač jei tai didina energijos kainą. Čia veikia paprastas principas: skatiname brangios energijos gamybą – didėja energijos kaina vartotojams, liepiame iš grūdų gaminti degalus – didėja benzino (o papildomai ir duonos) kaina.
Kitaip tariant, vieniems verslams galima padėti tik kitų verslų, energijos vartotojų ar mokesčių mokėtojų sąskaita.
Kaip įsipareigojimus vykdyti minimalia kaina vartotojams?
Kaip bebūtų, prisiimtus reikalavimus reikės įgyvendinti. Tačiau kokią kainą už tai turės sumokėti Lietuvos gyventojai, nemaža dalimi priklauso jau ne nuo ES, bet nuo vietinės valdžios. Svarbu suprasti, kad brangios AEŠ energijos gamyba reiškia papildomas išlaidas energijos vartotojams.
Be abejo, ne visa AEŠ energijos gamyba yra neapsimokanti. Tam tikros AEŠ rūšys ar technologijos apsimoka beveik ir be valstybės paramos. Būtent todėl nereikia į bendrą katilą dėti ekonomiškai pagrįstų AEŠ (pvz., šilumos gamyba iš biomasės) ir egzotiškų (pvz., elektros gamyba fotovoltiniais įrenginiais). Jei energiją vertiname kaip ekonominę gėrybę, tai svarbiausia yra kaina, o ne energijos šaltinis. Jei yra priimtas politinis sprendimas didinti AEŠ vartojimą, tuomet naudingiau yra pirkti tą AEŠ energiją, kuri yra pigiausia, nes taip mažiau auga galutinė energijos kaina vartotojams.
Kitaip tariant, didinant AEŠ energijos vartojimą nėra būtina mokėti pvz., už brangią elektros energijos gamybą iš saulės. Lygiai tą patį efektą galima pasiekti pvz., didinant elektros energijos gamybą iš biomasės (pvz., medienos). Skirtumas tarp šių skirtingų AEŠ energijos kainos yra penkiagubas. Pagal valstybės nustatytus tarifus kilovatvalandė saulės energijos yra superkama po 1,5 Lt /kWh, iš biokuro – po 0,3 Lt/kWh.
Todėl valdžiai nereikėtų nustatinėti, kiek energijos turėtų būti pagaminta iš konkretaus AEŠ. AEŠ energijos gamyba užsiima verslas, o verslas turi konkuruoti tarpusavyje, siekti mažinti kainą. Yra planuojama, kad AEŠ verslas gaus valstybės garantijas, kad iš jų dvylika metų bus nuperkamas konkretus energijos kiekis už fiksuotą kainą. Ar tokią veiklą begalima vadinti verslu? Kur dingsta rizika, konkurentai, spaudimas ir būtinybė siekti didesnio efektyvumo?
Tikslingiau ir pigiau būtų pirkti AEŠ energiją aukcione ar konkursų būdu, iš tų AEŠ gamintojų, kurie energiją pasiūlys mažiausia kaina. Tokiu būdu konkuruotų skirtingi AEŠ, skirtingos technologijos ir įmonės. Be to, taip butų užtikrinama, kad brangios energijos nebūtų prigaminama per daug. Visa tai leistų ir vykdyti ES reikalavimus, ir užtikrinti mažiausias įmanomas energijos kainas vartotojams.
Reikia suprasti, kad „žalumas“ yra verslas. Tiek tarptautiniu, tiek vietiniu lygmeniu AEŠ projektai yra kuriami siekiant uždirbti pinigus, o ne gelbėti planetą. Bet tame ir yra visas kapitalizmo grožis – rinka leidžia efektyviausiai pasiekti išsikeltus tikslus, net jei tie tikslai (pvz., planetos gelbėjimas) yra visiškas politinis kūrinys. Galima kritikuoti ES energetikos politiką, ar Lietuvos prisiimtus įsipareigojimus didinti AEŠ suvartojimą, tačiau net ir „žaliojoje“ politikoje reikia rinkos santykių ir konkurencijos. Valdžios pareiga – tai užtikrinti.
