„Šis chemikalas yra naudojamas chemijos pramonėje kaip dažų tirpiklis ir skiediklis. Taip pat daug šio chemikalo randama branduolinių reaktorių aušinimo sistemose. Medicinoje šios cheminės medžiagos daug randama apgamuose, vėžio ląstelėse ir augliuose. Didesnio šio chemikalo sąlytis su žmogaus organizmu gali sukelti net mirtį. Visose civilizuotuose šalyse šis chemikalas yra kruopščiai reguliuojamas, o jo patekimas žmonių vartojimui – stropiai kontroliuojamas. Tai – divandenilio monoksidas. Mes manome, kad užteks rizikuoti žmonių sveikata ir gyvybėmis ir, žemiau pasirašiusieji, reikalaujame uždrausti divandenilio monoksido naudojimą maisto pramonėje“.
Tai yra ištrauka iš peticijos, sukurtos 1986 metais, kurią pasirašė daug žmonių – pradedant politikais, baigiant žaliaisiais ar ekologijos šalininkais. Aišku, visa tai yra visiškas absurdas, nes divandenilio monoksidas yra paprasčiausias vanduo.
Žinant, kad peticijoje kalbama apie vandenį – ji jau kelia šypseną. Nors turite pripažinti, kad visi išvardinti faktai yra tiesa. Jei su vandeniu nesusidurtume kiekvieną dieną ir neturėtume ilgos jo vartojimo patirties, žmogus, stovintis ant bačkos ir reiškiantis susirūpinimą dėl divandenilio monoksido saugumo, neatrodytų pamišęs. O jei dar pridurtume, kad divandenilio monoksidą tiekia didelės tarptautinės kompanijos, bendradarbiaujančios su valdžia, tai iš vienišo pamišėlio, toks žmogus virstų kone didvyriu. Nacionaliniu herojumi, kovojančiu su kapitalizmu ir dar bala žino kuo.
„Chevron“ ir skalūnų dujų istorija priminė, kad Lietuvoje jau ne pirmą kartą vystosi scenarijus, kuomet „divandenilio monoksido“ lygio argumentais dalis visuomenės yra suklaidinama. O tada, naudojantis suklaidintų žmonių emocijomis daromi pokyčiai nacionalinėje politikoje. Modelis paprastas ir veiksmingas. O svarbiausia, suklaidinti žmonės šventai tiki kovojantys už tiesą. Dar daugiau, ilgiau kovojant išsivysto „apsiausties mentalitetas“, kuomet žmonės nebepriima jokių kontrargumentų, kad ir kokie įtikinami jie bebūtų. Štai po Vilniuje organizuotos ilgos ir akademiškai sudėtingos aštuonių valandų konferencijos apie skalūnų angliavandenilių gavybą, kur buvo aptarti kone visi įmanomi aspektai, bendruomenės atstovas pareiškė, kad jis vis tiek nėra įtikintas ir jam vis dar „yra klausimų“. O vienas iš pagrindinių „abejonių dėl skalūnų turinčių“ Seimo narių iš konferencijos pasišalino po poros valandų.
Panašių vaizdelių Lietuvoje galima rasti net nebūtinai dalykuose, susijusiuose su skalūnų dujomis. Internete sklando daug filmukų, sukurtų „kovotojų“ šventai įsitikinusių, kad praskrendantys NATO lėktuvai purškia žmonių sąmonę kontroliuojančias medžiagas. Ir joks mokslininkas, inspektorius ar tyrimas tokio žmogaus neįtikins priešingai – visi jie tiesiog yra susimokę su chemikalų purškėjais. Racionaliais argumentais galima įtikinti tik racionaliai mąstančius (ar bent norinčius racionaliai mąstyti). Tuo tarpu įžymieji „skalunai.info“ lankstinukai racionalumu nė nekvepia. Štai citata: „skalūnų dujų gavyba = mirtis – NE! Tyras vanduo = gyvybė – TAIP!”. Ir jei politinis diskursas bet kokiomis temomis Lietuvoje ir toliau vyks tokiu lygmeniu, greit pasieksime Dž. Orvelo gyvulių ūkio lygį.
Neaiškumas dėl dujų apmokestinimo lygio, greičiausiai, buvo kita esminė traukimosi priežastis. Seime sklandė (ir tebesklando) teisės aktų projektai, kurie siekė skalūninių dujų gavybą apmokestinti nepagrįstai aukštu 40 proc. mokesčiu. Žiūrint iš ekonominės ar net biudžeto surinkimo pusės – visiškas nelogiškumas. Aukštesniu mokesčiu galima bandyti apmokestinti pigesnę, o ne brangesnę gavybą. Nes brangi gavyba ir aukštas mokestis reiškia tai, kad gavyba nebeapsimoka. Turint galvoje, kad dujų išgavimas iš skalūnų paprastai yra brangesnis nei tradiciniai būdai, aukštesnis mokestis skalūnų dujų gavybai reiškia ne ką kita, o paprastą norą, kad gavyba nevyktų.
Ne paskutinėje vietoje yra ir privalomo poveikio aplinkai vertinimo įvedimas. Bet kokią ūkinę veiklą – nuo bulviakasio iki buto remonto – galima sustabdyti, reikalaujant poveikio aplinkai vertinimo (ypač jei turi nepatenkintus kaimynus). Poveikio aplinkai vertinimas seniai jau yra tapęs ne ūkinės veiklos aplinkai įvertinimu, o dar viena politine kartele, kurią turi peršokti bet kuris investuotojas. Jei ši politinė savivalė nebus pažabota, neturėsime ne tik „Chevron“ investicijų, bet apskritai jokių investicijų į bent kiek sudėtingesnių produktų gamybą. Susidėvėjus seniau pastatytoms gamykloms, visa Lietuva galės tapti milžinišku kopūstų daržu. Būtent tokį planą po antrojo pasaulinio karo Vokietijai siūlė tie, kas norėjo, kad Vokietija niekada jau nebūtų stipri valstybė. Bet, prisiminus, kiek aistrų Lietuvoje sukelia, pvz., kiaulių auginimas, dar klausimas, ar ir kopūstų auginimas „praeitų“ poveikio aplinkai vertinimą.
Per 2010-2012 metus Lietuvoje veikiančių naftos gavybos įmonių apyvarta siekė 628 mln. Lt. Iš viso jos sumokėjo 172 mln. Lt mokesčių nuo 628 mln. Lt apyvartos, t.y. apie 27 proc. O tai yra nemažas apmokestinimo lygis, ypač įmonėms, kurios naudoja kapitalui, o ne darbo jėgai intensyvius gamybos procesus, parduoda akcizo mokesčiais neapmokestintas prekes. Kiek mokesčių pajamų prarasta šį kartą? Prarastos ne tik mokesčių pajamos, bet ir nesukurtas produktas, darbo vietos. Praleista gera proga pritraukti ir kitų investuotojų. Skalūninių dujų gavyba nereikalavo nei valstybės subsidijų, nei mokesčių lengvatų, nei investicijų už mokesčių mokėtojų pinigus. Niekas nesiruošė versti vartotojų pirkti būtent skalūnines dujas. Žiūrint iš valdžios pusės, ideali situacija – nieko nereikia daryti, atsiloši fotelyje ir žiūri, kaip kapsi pinigai.
Dar daugiau, pasitraukimo pasekmės yra ne apvalus nulis, o minusas. Kitiems investuotojams paskleista žinia, kad Lietuvoje investuoti rizikinga ne tik dėl mažos rinkos ar ilgai užtrunkančių biurokratinių procedūrų, bet dar ir dėl to, kad politikai paprasčiausiai gali tau aktyviai trukdyti.
Ar dar įmanoma išgelbėti situaciją? Nežinau. Bet pirma, ką turėtų pulti daryti atsakingi politikai, tai priimti rimtus ir pagrįstus įstatymus dėl skalūnų dujų gavybos – žiūrint į ją racionaliai, kaip į pasaulyje egzistuojančią vieną iš ūkinės veiklos formų, siekiant, kad ji galėtų būti vykdoma derinant ją su kitais interesais. Bet jei oficialiai deklaruojama, jog įstatymai priiminėjami tokie, kad skalūnų gavyba būtų iš principo neįmanoma, reikia rimtai pergalvoti – ar mums apskritai bereikia kokių nors investuotojų?
Antra, politikai, o ypač lyderiai turi rimtai pagalvoti, kaip jie elgsis panašioje situacijoje kitą kartą. Kitose šalyse investuotojai sutinkami išskėstomis rankomis, stengiantis jiems kaip įmanoma daugiau padėti. Pas mus – protestais ir asmeniniais politikų viražais. Dar pora dešimtmečių taip ir nebeturėsime nei pramonės, nei gamybos. Vienintelis darbdavys beliks – Seimas.
