Vertikalioji integracija – ne problema

Pastaruoju metu daug kalbėta apie ūkio šakų vertikaliąją integraciją, jos poveikį vartotojams ir ekonomikai. Kas gi yra ta vertikalioji integracija, kokie jos privalumai ir trūkumai? Kaip ją traktuoti ir ar valstybės įsikišimas čia būtinas?

 

Vertikalioji integracija atsiranda tada, kai įmonė dalyvauja keliuose produkto gamybos etapuose. Net ir pats elementariausias produktas susideda iš daugybės gamybos etapų. Paprastam pieštukui pagaminti reikia gauti žaliavų (medienos, grafito), kurias reikia apdirbti įrankiais. Pieštuką reikia apipavidalinti, įpakuoti, vėliau – transportuoti ir pateikti vartotojui. Jei įmonė valdo kelis šios gamybos etapus, tai iš esmės galima sakyti, kad tokia įmonė yra vertikaliai integruota.

 

Gamybos etapai gali būti labai smulkūs ir jų gali būti be galo daug. Todėl bet kokia įmonė yra kažkiek vertikaliai integruota, nes įmonės paprastai valdo daugiau nei vieną produkto gamybos etapą (apie tai dažnai net nesusimąstydama). Vyninė, pardavinėjanti savo gamybos vyną, menininkas, atidarantis savo paveikslų galeriją, yra vertikaliai integruoti.

 

Kodėl įmonės pasirenka didesnį ar mažesnį vertikaliosios integracijos lygį? Todėl, kad apsimoka. Lygiai dėl tos pačios priežasties – efektyvumo – vertikalios integracijos kartais ir atsisakoma. Pavyzdžiui, atpigus telekomunikacijoms, JAV įmonės vartotojų konsultavimą perkėlė į Indiją. Viena ministerija Lietuvoje apskaičiavo, kad labiau apsimoka automobilius nuomotis ar važinėti taksi nei išlaikyti savo automobilių parką. Visais atvejais lemiantis veiksnys yra efektyvumas. Įmonės daro viską, kad dirbtų efektyviai, o produktus gamintų kiek įmanoma pigiau.

 

Ar vertikalioji integracija gali būti žalinga visuomenei? Rinkos sąlygomis – ne. Tinkamas organizavimas, efektyvi gamyba ir net konkurentų išstūmimas iš rinkos yra naudingi. Tai veda prie tinkamo išteklių pasiskirstymo ir vartotojų poreikių tenkinimo.

 

Tačiau galima pateikti pavyzdžių, kur vertikalioji integracija gali atrodyti žalinga. Įsivaizduokime, kad turime du esminius produkto etapus: gamybą ir pardavimą. Prekių gamyba vyksta konkurencijos sąlygomis, ten veikia daug įmonių. O pardavinėti prekes vartotojams, valdžios sprendimu, leidžiama tik vienam konkrečiam pardavėjui. Kitaip tariant, gamyba vyksta konkurencijos sąlygomis, prekyba – monopolijos. Jei kuri nors firma turėtų ir kurią nors gamybos įmonę ir kontroliuotų vienintelę pardavimo įmonę (t.y. būtų vertikaliai integruota įmonė), ji galėtų sudaryti nepalankias sąlygas konkuruojančioms gamybos įmonėms (nepriimti prekių pardavimui, reikalauti papildomų mokėjimų ir pan.) ir taip slopinti konkurenciją gamybos srityje. Būtent tokia situacija dažnai yra pateikiama kaip iliustracija, kodėl vertikali integracija yra žalinga.

 

Bet šiame teoriniame pavyzdyje yra esminė sąlyga – uždrausta atsirasti konkuruojantiems pardavėjams. Jei pardavime būtų leidžiama konkuruoti, o vertikaliai integruotoji įmonė ignoruotų geresnes konkurentų prekes ir pardavinėtų tik savo produkciją, ji bankrutuotų, nes vartotojai pirktų geresnes prekes pas konkuruojančius pardavėjus. Laisvoje rinkoje nesąžiningas ir netinkamas elgesys baudžiamas greitai ir skaudžiai. Elgtis priešingai vartotojų interesams ir iš to gauti pelną galima tik tada, jei valdžia yra iš vartotojų atėmusi pasirinkimą, uždraudusi atsirasti konkurentams ir kitaip suvaržiusi ūkinės veiklos laisvę.

 

Galimi ir kitokie pavyzdžiai: integruotoji įmonė iš savo tiekėjo perka prekes „išpūsta“ kaina ir vėliau prekes brangiai parduoda pirkėjui. Rinkos sąlygomis tai būtų sunkiai įmanoma. Pirkėjo netenkintų aukštos kainos ir jis rinktųsi tokį pardavėją, kuris neužsiima kainų „išpūtimu“. Tokie netinkami veiksmai (kaip kainų išpūtimas) įmanomi tik tada, jei pirkėjas yra įpareigotas prekes pirkti tik iš šio pardavėjo arba jei pirkėjui nerūpi prekės kaina (kai valstybinės institucijos perka ne už savo, o už mokesčių mokėtojų pinigus).

 

Teorinių pavyzdžių galima prigalvoti daug. Bet esminis jų bruožas – žalos šaltinis yra ne pati vertikalioji integracija, o valdžios sukurti veiklos apribojimai. Trukdant įmonėms pasirinkti, kaip efektyviausiai gaminti produktus, naudos visuomenei nebus, bus tik žala. Įmonėms reikia leisti organizuotis taip, kaip tinkamiausia atrodo jų vadovams, tačiau nereikia joms suteikinėti monopolijos teisių, riboti konkurentų atsiradimo. Tokia politika duotų teigiamų rezultatų: įmonių vadovai galėtų koncentruotis į tai, kaip patenkinti vartotojų poreikius, o politikams nebereikėtų spręsti, kaip organizuoti įmonių veiklą. Visi dirbtų savo darbą.