R. Šimašius: Apie šildymą, kaip ir roges, – vasarą

Tepk roges vasarą – sako lietuvių liaudies išmintis. Vadovaudamasis šiuo patarimu kalbėsiu apie šildymo problemas. Juo labiau kad kaip tik šiuo metu didinamos centralizuotai teikiamos šilumos kainos. Štai Vilniuje nuo liepos 1 dienos numatomas šilumos pabrangimas daugiau kaip 20 procentų. Kas tai – neišvengiamybė ar tiesiog naujas būdas monopolistui įlysti į vartotojų kišenę?

 

Be abejonės, padidėjusi kaina yra susijusi su neišvengiamybe. Fizikinis energijos tvermės dėsnis teigia, kad energija tik keičia pavidalą, tačiau pati savaime iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Mūsų atveju tai reiškia, kad šiltam radiatoriui būtinas šiltas vanduo, o pastarasis gaunamas deginant kurą – šiandien, dažniausia, gamtines dujas. Natūralu, kad pakilusios gamtinių dujų kainos tiesiogiai veikia ir karšto radiatoriaus kainą. Pigiau nei savikaina niekas, įskaitant ir šilumą, negali būti gaminama ilgiau, nei bus pravalgytas iš anksčiau sukauptas pelnas ir anksčiau padarytos investicijos. Taigi, kol nebus surasti pigesni (pabrėžiu – pigesni, o ne tautiškesni) pirminės energijos šaltiniai už gamtines dujas, tol gamtinių dujų kainos kilimas atsilieps vartotojams.

 

Tačiau visa tai apie šilumą, o ne apie šiltą būstą. Klaidinga būtų teigti, kad galiausiai šilto būsto kaina priklauso tik nuo tiekiamos šilumos, o juo labiau gamtinių dujų kainos. Iš tiesų kainą šiandien Lietuvoje daug daugiau veikia visai kiti veiksniai. Patikrinti tai nesunku pažiūrėjus į tai, kiek už šildymą moka konkretūs gyventojai. Pavyzdžiui, pagal įmonės „Vilniaus energija“ internete pateiktus duomenis kaina už konkretaus kvadratinio metro šildymą Vilniuje skiriasi ne mažiau kaip 5 kartus, jei lyginame daugiausiai ir mažiausiai mokančiuosius! Pabrėžiu, kad tai nereiškia, jog monopolistas manipuliuoja kainomis. Šilumos kaina ta pati, tačiau penkis kartus skiriasi mastai, kuriais vieni ar kiti namai šildo orą.

 

Štai čia ir slypi pagrindinė priemonė, ką daryti, kad nepaisant naftos, o iš paskos neišvengiamai ir gamtinių kainų brangimo už šildymą būtų galima mokėti mažiau. Mažiau švaistant energijos mažiau reikėtų postringauti apie energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Nebereikėtų švaistyti laiko tuščiai diskusijai, kodėl centralizuotas šildymas, nepaisant technologų aiškinimo apie jo privalumus, daug kam yra toks nepatrauklus. Norint mažiau mokėti už šildymą reikia šildyti mažiau oro lauke ir daugiau – būsto viduje. Tam būtinas taupumas, vartotojo galimybė reguliuotis šilumos suvartojimą ir šilumos nešvaistantys pastatai.

 

Deja, valdžia savo pastangas, atrodo, kreipia kaip tik tam, kad žmones klaidingai įtikintų, jog už šildymą brangiai mokama ne dėl jų pačių namų, o dėl kažko kito. Valdžia savo pastangas skiria kovoms dėl energetinio saugumo, kainų reguliavimui, draudimui pasinaudoti šildymosi alternatyvomis bei paramai ir lengvatoms šildymui. Deja, daugelis šių pastangų duoda kaip tik blogą rezultatą ir ekonomine, ir socialine, ir ekologine prasme.

 

Tikrosios problemos tokiu būdu ne sprendžiamos, o gilinamos, finansuojamos ir įtvirtinamos reguliavimu. Valdžiai subsidijuojant skurdžiausių vartotojų perkamą šilumą, Europoje kovojant dėl pridėtinės vertės mokesčio lengvatų šilumai, visur deklaruojant, kaip reguliavimu bus užtikrinamas pigumas, žmonės yra įtikinami, kad jiems belieka laukti. Senuose namuose, kur ne be valdžios pagalbos sunkiai steigiasi bendrijos, žmonės yra uždaryti neefektyvumo rate. Galimybę išbristi iš šio rato dar sunkina tai, kad subsidijuojami vartotojai apskritai nieko keisti nenori, nes vis tiek už šildymą visų kitų sąskaita moka mažai. Jei kas ir bando gelbėtis, tai beviltiškai po vieną – įsivedinėti autonomišką šildymą, kuris, vėlgi, dažnai patrauklus tik dėl kainų reguliavimo, o ne dėl tikrųjų savybių. Kol kas nepastebėta, kad Lietuvoje būtų naikinamos paskatos išlaidauti, sukuriama geresnė aplinka priimti privačius sprendimus dėl daugiabučių namų, pasirinkti konkrečiam vartotojui efektyviausius šildymosi sprendimus.

 

Valdžios dalyvavimo šilumos ūkyje pamoka nedaug skiriasi nuo kitų sričių. Daug pastangų, daug reguliavimo ir daug viešo kalbėjimo sukuria įspūdį, kad problemos sprendžiamos, o iš tikrųjų – tik trukdoma jas spręsti privačiai. Užuot sudarius prielaidas ir sąlygas mažinti šilumos suvartojimą ir taip realiai sumažinti išlaidas šilumai bei energetinę priklausomybę, įsivelta į visaapimantį reguliavimą, kuris netgi kylančių energijos kainų akivaizdoje skatina tik konservuoti dabartinę padėtį.