„Pristatyta, kaip reikės taupyti energiją“, „Energetikos krizė kelia nerimą <…>“ – tokios ir panašios antraštės mirgėjo Lietuvos naujienų portaluose kiek daugiau nei prieš metus. Tuo metu Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos (ES) valstybės išgyveno neapibrėžtumo audrą, energetikos kainoms šovus į nematytas aukštumas. Priemonių buvo imtasi įvairių: nuo kompensacijų gyventojams ir įmonėms bei griežtėjančio energetikos reguliavimo iki padidintų investicijų į atsinaujinančią energetiką.
Martynas Gruodis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.
Tik ar gali tokių investicijų būti per daug? Minint elektros ir dujų kainų piko metines Europoje pats laikas atkreipti dėmesį į tai ar pamokos visgi buvo išmoktos?
Rusijos pradėtas karas Ukrainoje įkaitino Europos energetikos rinką. Vis dėlto pirmieji krizės požymiai pasireiškė dar gerokai anksčiau. Pavyzdžiui, dujų rezervų užpildymas ES pradėjo mažėti likus metams iki invazijos, o nuo jos praėjus vos mėnesiui buvo likę tik penktadalis visų turėtų atsargų. Tai lėmė, kad dujų kainos 2021 m. Kalėdų išvakarėse jau buvo 10 kartų aukštesnės nei prieš metus (17 Eur/MWh palyginti su 180 Eur/MWh), o 2022 m. rugpjūčio 25 d. perkopė 300 eurų/MWh ribą.
Esant tokioms sąlygoms, didžiausios ES ekonomikų suinteresuotumas žiemai pasirengti kuo geriau nestebino. Staiga dingusi dalies dujų pasiūla ir žaibiškai sukilusi paklausa privertė bet kokia kaina palaikyti ekonomiką, todėl brangioms dujoms pinigų negailėta.
Prielaidų toleruoti išaugusias energetikos kainas sudarė Europos Centrinio Banko (ECB) ekspansinė pinigų politika, dėl kurios pinigų kiekis (M3) eurozonoje per pandemiją augo ketvirtadaliu. Vertę išsaugoję pinigai būtų sukūrę spaudimą anksčiau pastebėti problemą ir greičiau ieškoti alternatyvų dujoms, o rezervai būtų buvę pildomi tolygiau.
Situaciją praėjusiais metais energetikos sektoriuje aštrino karštis bei didžiausia sausra per visą matavimų istoriją. Tai stipriai paveikė vandens lygį žemyne, išsekę vandens telkiniai sumažino hidroelektrinių pajėgumus apie 20 proc. Dėl to mažėjo energijos generacijos potencialas iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) – paradoksalu, bet saulės moduliai esant dideliems karščiams pradeda veikti ne taip efektyviai ir pagaminama mažiau elektros. O energijos suvartojimas didėjo. Korozijos problemos Prancūzijos branduolinėje energetikoje, lėmė penktadaliu sumažėjusius pajėgumus ir taip svariai prisidėjo prie visos virtinės problemų ES energetikos srityje.
Nepaisant to, praėjus metams, Europa jaučiasi žymiai saugiau. Šilta žiema lėčiau sekino dujų rezervus, kurių užpildymas vasaros pabaigoje siekė 85 proc. – tai didžiausias atsargų kiekis per pastaruosius penkis metus. Prancūzijos branduolinės elektrinės, kurios pagamina pusė ES branduolinės energijos, nuo 2023 m. balandžio jau generuoja daugiau energijos nei 2022-aisiais. Išaugusios elektros energijos kainos sužadino privačias investicijas į atsinaujinančią energetiką – tiek įmonėms, tiek gyventojams tai reiškė sutrumpėjusį projektų atsiperkamumą. Jau šių metų gegužę saulės šviesos energetika sugeneravo 14 proc. visos ES pagaminamos elektros ir pirmą kartą pranoko iš anglies pagaminamos elektros kiekius.
Investicijos į atsinaujinančią energetiką auga ir, prognozuojama, kasmet didės, todėl vis dažniau pasigirsta kalbų apie neigiamas elektros kainas. Jos atsiranda, kai elektros generacija tam tikromis valandomis tampa tokia didelė, kad nėra kam jos tiek suvartoti. Tačiau elektros tinklai kitaip veikti negali – kas pagaminama, tas turi būti suvartojama, o kaupimo galimybėms išliekant ribotoms, kai kuriais atvejais tai gali reikšti ir poreikį vartotojams primokėti.
Tiesa, augančią elektros energijos pasiūlą kuria ne tik verslas, bandantis atliepti paklausą laisvoje rinkoje, bet ir Vyriausybių, ir ES subsidijos. Šiuo metu suplanuotos investicijos į atsinaujinančią energetiką kelia perinvestavimo riziką, kuomet rizikuojame sukelti nenatūraliai atsiradusią pasiūlą ir sukurtą nereikalingą konkurenciją privačioms investicijoms į atsinaujinančią energetiką.
Esant aukštoms kainoms ir nekuriant papildomų barjerų, atsinaujinanti energetika ir taip pritrauktų privačias investicijas, bet tik tiek kiek jų reikia, kad patenkintų paklausą.
Juk centrinės investicijos gali būti neapskaičiuotai didelės, ypač kai yra investuojama skolintais pinigais, o resursai nukreipiami ne ten, kur reikia, arba ne tiek, kiek reikia paklausai patenkinti. O tai gali stabdyti proveržį kitose srityse. Todėl valdžios investicijų gali būti per daug, privačių – ne.
Trumpalaikės energetikos problemos, kurias išgyvenome prieš metus – išspręstos; pamokos, panašu, išmoktos, tačiau nauja realybė priverčia atidžiai stebėti pasiūlos-paklausos duodamus signalus, nes tik į juos reaguojant turimi resursai geriausiai paskirstomi ekonomikoje.
Originaliai publikuota IQ.
