Energetinio sektoriaus problema Lietuvoje yra ne privatus verslas, o pati valstybė, tikina Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Remigijus Šimašius. Kaip Eltai teigė specialistas, Lietuvoje įprasta į energetinius reikalus žiūrėti kaip į valstybinius, o ne kaip į ekonominius. Energetiniai klausimai yra per daug politizuojami: sprendimai priimami už uždarų durų, visuomenė nieko nežino, tuo tarpu pati valstybė net negeba priimti sprendimo, kaip tinkamai parduoti savo valdomą objektą. Ekonomisto teigimu, Vyriausybei buvo siūlyta imtis akcijų pardavimo per biržą atviroje rinkoje, tačiau į patarimus vis dėlto neatsižvelgta.
– Trigalvis slibinas: Lietuvos amžiaus afera ar proveržis energetikoje?
– Manyčiau, kad keliamas toks prieštaravimas nėra visiškai teisingas. Kai klausiama, ar tai yra, ar nėra afera, dažniausiai kalbama apie nacionalinio investuotojo kūrimą, o ne apie atominės elektrinės statybą. Tuo tarpu kai kalbama apie atominės elektrinės statybą, tai tarsi savaime priimama, kad tai yra būtinybė, be kurios yra neišvengiama.
Aš iš tiesų nagrinėčiau abu tuos punktus atskirai.
Nacionalinio investuotojo kūrimas yra iš tikrųjų problematiškas, dėl to, kad jungiasi privatus kapitalas su valstybės, ir tai yra problematiškiausias aspektas. Tai iškelia daug įvairių klausimų, ir nemanau, kad visi jie pagrįsti. Bet tai iš tikrųjų yra problematiškas dalykas. Susijungimas nekeltų problemų, jei jungtųsi du privatūs subjektai. Bet kai privatus jungiasi su valstybiniu – visą laiką yra rizikos.
O dėl atominės elektrinės, jeigu tai būtų komercinis projektas, kaip mes siūlėme metų pradžioje, būtų traukiami privatūs investuotojai per Vertybinių popierių biržą, išryškėtų ekonominis šio projekto vertinimas iš rinkos dalyvių pusės. Tada ir paaiškėtų, ar Lietuvai reikia tos elektrinės, ar ne. Greičiausiai jos reikia, tačiau ne man ar kokiam kitam ekspertui reikia atsakyti į šį klausimą, o investuotojui, kuris investuoja pinigus arba ne.
– Minėjote, kad ne visi klausimai, kurie keliami, yra pagrįsti. Kokie?
– Manyčiau, kad privataus bei valstybinio kapitalo jungimo metu yra pagrįstas klausimas, ar tai yra pakankamai skaidru, ar tinkamai paskirstytos dalys. Nenoriu komentuoti šito dalyko, tai turto vertintojų reikalas, bet manau, kad šitie klausimai yra pagrįsti.
Tačiau kai nuolat diskutuojama, ar ne per daug privatus subjektas bus įsileidžiamas į energetikos sektorių, manau, kad klausimas yra visiškai nepagrįstas. Problema kaip tik yra atvirkštinė – energetikos sektoriuje dominuoja valstybė. Ir būtent valstybinė dalis kelia problemų, o ne privačioji.
– Ką manote apie kalbas, kad nacionalinio investuotojo kūrimas tėra neskaidrūs akcijų mainai; esą paskolas keičiant į akcijas bus sukurta lietuviška oligarchija.
– Oligarchija yra tas terminas, kurį mėgstama dažnai vartoti, tačiau neaišku, koks šito termino turinys. Manau, kad bet koks sėkmingas verslas, jeigu jis veiktų kaip privatus verslas, jokių problemų neturėtų kelti. Jei verslas yra sėkmingas, atneša didžiulį pelną, savininkai tampa turtingi – tai turėtų būti laikoma Lietuvos ekonomikos sėkme, o ne praradimu. Manau, kad jeigu energetikos sektorius būtų privatus, tai kiltų mažiau klausimų dėl įvairų prekybos energetika schemų, panaudojimo efektyvumo ir neefektyvumo – visa tai būtų sprendžiama įmonės viduje, kaip ir bet kokioje kitoje privačioje įmonėje. Mes turėtume lygiai tą patį sisteminį pokytį visoje energetikoje, koks jau įvyko telekomunikacijoje, o prieš tai – daugelyje kitų sričių, kai tos sritys buvo perkeltos iš valstybės atsakomybės į privačią.
– Ar nemanote, kad problemos esama tame, jog apie privatizaciją visuomenė nėra deramai informuojama, visas žaidimas vyksta kuluaruose. Tą rodo ir prieštaringos premjero kalbos…
– Taip, tai yra problema. Tai yra tradicinė bet kokio privatizavimo proceso Lietuvoje problema. Ir iš dalies ji netgi yra dėsninga. Dėl to ir reikia privatizuoti, nes valstybė nesugeba tinkamai priimti sprendimų, įskaitant ir paties paskutinio sprendimo, kaip parduoti savo valdomą objektą. Viena vertus, tai yra dėsninga, kita vertus, apmaudu, kad privatizacijos procesas Lietuvoje visada iškeldavo rimtų klausimų, į kuriuos niekada nebuvo išsamių atsakymų. Kalbant apie didelius objektus, negalėčiau įvardinti nė vieno objekto, kuris buvo privatizuotas be priekaištų, nors toks mechanizmas ir tokia galimybė visada buvo ir yra; galima pasinaudoti akcijų pardavimu per Vertybinių popierių biržą neribotam pirkėjų ratui, ir tai būtų labai skaidrus mechanizmas. Bet politiniai motyvai vis dėlto nusveria, dėl to ir atsakymų pradeda trūkti.
– Ką manote apie naujos AE konkurencingumą, nes pigios energijos pertekliaus tikimasi Skandinavijoje?
– Rinka yra sudėtinga ir tie investuotojai, kurie nuspręs investuoti į šitą atominę elektrinę, jie ir rizikuoja patirti didelių nuostolių, ir turi galimybę uždirbti didelių pelnų. Tai priklauso tiek nuo paklausos augimo visame regione, tiek nuo elektros tiltų prekybos galimybių, nuo to, ar Skandinavijos rinka bus aktuali, ar ne, ir nuo energetikos sistemos plėtros Rusijoje, apie ką reikėtų neužmiršti. Viena vertus, elektrinės paleidimo metu yra numatomas elektros energijos stygius, kita vertus, mes negalime būti tikri, kad Rusijoje už pusės metų nebus priimtas sprendimas statyti atomines elektrines.
Gali nutikti taip, kad mes atsidursime dviejose duobėse – visur trūks energijos, ir pas mus jos trūks, nes nebus dar atominės elektrinės; o kai visur atsiras perteklius, pas mus irgi bus perteklius, nes atominė elektrinė jau veiks.
Bet kita vertus, kaip ten bus po, tarkime, dešimties metų, kai atominė elektrinė pradės veikti, tai sudėtingų prognozių reikalas ir garantijos jokios būti negali. Dėl to tai ir turėtų būti privačių investuotojų rizikos reikalas.
– Ar nebus taip, kad tokiu projektu, koks yra numatytas, Lietuva tik susigadins santykius su kaimynėmis šalimis? Estai dėl projekto skaidrumo jau nerimauja, o santykiai su lenkais irgi nėra patys geriausi…
– Manau, kad jeigu ir bus toks atvejis, tai jis bus visų pirma dėl to, kad Lietuvos valstybėje yra įprasta į energetinius reikalus žiūrėti kaip į valstybinius reikalus, o ne kaip į ekonominius. Labai iliustratyvu yra tai, jog derantis dėl šito, kaip ir dėl kitų projektų, iš Lietuvos pusės paprastai yra atstovaujama aukščiausiu lygiu – premjeras, ūkio ministras, tuo tarpu derybų metu iš Estijos pusės mes matome tik „Eesti energia“ vadovą. Tai tik parodo, jog Lietuvoje energetiniai klausimai yra per daug politizuojami, nenorima jų palikti ekonominiams sprendimams. Ir aš manau, kad būtent tas politizavimas įvelia į tokius santykius, kai nesutarimas tampa ne ekonominiu nesutarimu, o politiniu. Tai iš tiesų kelia labai rimtas rizikas.
Aplinkinėse šalyse, kuriose elektros energetikos sektorius yra liberalizuotas, tarkime, Švedijoje, jau seniai to nebėra. Tarkime, prezidentas ar ministras pirmininkas nuvykęs tiesiog negali spręsti tokių klausimų su atitinkamais Švedijos pareigūnais, nes ten ne šalies pareigūnai spendžia tokius reikalus, o įmonių vadovai.
– Kai kurie analitikai sako, jog AE įstatymo dalis, kurioje kalbama apie nacionalinį investuotoją, prieštarauja Briuselio direktyvoms. Ar turėtų Seimas vis dėlto į tai sureaguoti?
– Tikrai nedrįsčiau teigti, jog šis įstatymas prieštarauja direktyvoms. Buvo pareikštos kelios nuomonės, tačiau aš tokio prieštaravimo neįžiūrėjau. Pripažįstu, kad kai kurie įstatymo traktavimo niuansai yra tikrai ganėtinai sudėtingi, bet, manyčiau, kad tiesioginio prieštaravimo nėra.
Kita vertus, į klausimą, kaip turėtų pasielgti Seimas, sunku atsakyti, kadangi Seimas jau pasielgė, nes įstatymą priėmė. Bet iš tų galimybių, kurios buvo prieinamos metų pradžioje, Seimas pasirinko tokią galimybę – ne privatizuoti įmones, investuotojus kviesti ne per aukcioną.
– Seimo sprendimas nepataisomas?
– Nemanau, kad tai buvo pats teisingiausias sprendimas, bet kita vertus, sprendimas jau yra priimtas. Tai yra faktas. Mūsų siūlymai buvo kiti dėl šio projekto.
– Kokie buvo Jūsų siūlymai dėl AE?
– Kad būtų inicijuojamas akcijų pardavimas per biržą, o pritraukimas vyktų atviroje rinkoje. Mes buvome tą poziciją išdėstę dar sausio mėnesį.
– Ar Vyriausybė į Jūsų siūlymus atsižvelgė?
– Deja, ne. Premjeras sakė, kad pagalvos, pasvarstys, bet… Manau, kad tai buvo racionalesnis kelias. O jau kai Seimas pasuko visiškai kitu keliu, galvojam, kad gal mes kaip institutas nebesame geri patarėjai… Pats procesas tapo apipintas labai politiniais dalykais ir emociniais argumentais. Tokiais atvejais racionalumui vietos nelieka.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Raminta Petrusevičienė.
