Ekspertizė. Išmanioji apskaita nėra savaiminė gėrybė

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Ernst and Young atliktą Išmaniosios apskaitos diegimo scenarijų kaštų naudos analizės tarpinę ataskaitą (toliau – Ataskaitą) ir teikia pastabas ir pasiūlymus. Pastabas ir pasiūlymus teikiame tiek Ataskaitai, tiek energetikos politikos gairėms šioje srityje.

Dėl išmaniosios apskaitos diegimo tikslingumo
Išmanioji apskaita turi būti diegiama tik siekianti teigiamo finansinio rezultato pardavėjams ir/arba pirkėjams. Išmanioji apskaita nėra savaiminė gėrybė ir yra naudinga tik tiek, kiek padeda sutaupyti lėšų elektros energijos vartotojams ir/arba pardavėjams. Kitaip tariant, jei lėšų sutaupymas dėl sumažėjusio ar tikslesnio elektros energijos vartojimo neatpirktų investicijų į išmaniąją apskaitą, tuomet jos įdiegimas nėra tikslingas.

Ataskaitoje minimi faktai, kad didžioji dauguma stambiųjų elektros energijos vartotojų yra įsidiegę išmaniąją apskaitą, tik patvirtina šią mintį. Jei vartotojams išmanioji apskaita apsimoka, jie patys turi paskatos investuoti į jos atsiradimą. Ir atvirkščiai, jei vartotojams išmanioji apskaita neapsimoka (ar apsimoka labai nežymiai), tuomet investicijos ir nebus atliekamos. Investicijų į išmaniąją apskaitą nebuvimas turi būti traktuojamas ne kaip rinkos trūkumas, o atvirkščiai – vartotojų sprendimas, atspindintis jų preferencijas.

Dėl „nieko nedarymo“ scenarijaus nebuvimo
ES direktyvos 2009/72/EB 1 priedo 2 dalis aiškiai ir vienareikšmiškai teigia, kad išmaniosios apskaitos įdiegimas iki 2020 m. yra reikalingas tik tais atvejais, kai jo nauda yra vertinama teigiamai. Kitaip tariant, ES rekomenduoja ne apskritai įdiegti išmaniąją apskaitą, bet ją įdiegti tik ten, kur ji pasiteisina ekonomiškai. Galima numanyti, kad būtent dėl šios priežasties Rekomendacija C(2012) 1342 „On preparations for the roll-outofsmartmeteringsystems“, 33 straipsnis reikalauja, kad bent vienas iš scenarijų būtų „nieko nedarymo“ (business – as – usual) scenarijus; ši Ataskaita „nieko nedarymo“scenarijaus apskritai nepateikia.

Dėl jungtinės apskaitos scenarijaus
Direktyva 2007/72/EB kalba apie išmaniosios apskaitos įdiegimą elektros energijos sektoriuje, o ne apskritai energijos sektoriuje. Todėl kaštų naudos analizėje naudojamas Jungtinės apskaitos scenarijus (įtraukiant šilumos, dujų sektorius) yra sunkiai pateisinamas. Dar daugiau, šis scenarijus atrodo tinkamiausias didžiąją dalimi tik todėl, kad jo diegimo išlaidos yra padalinamos ne tik elektros, bet ir kitų energijos rūšių tiekėjams. Tokiu būdu, jungtinės apskaitos scenarijaus palyginimas su kitais nagrinėtais scenarijais, kurie įtraukia tik elektros energijos sektorių yra kvestionuotinas. Kyla dvi pagrįstos abejonės:
1)    ar jungtinės apskaitos scenarijus tikrai yra labiau atsiperkantis nei alternatyvūs scenarijai;
2)    ar jungtinės apskaitos scenarijaus nauda yra ekonomiškai pasiteisinanti.

Taip pat labai svarbu pastebėti, kad išmaniosios apskaitos diegimas ne tik elektros, bet ir dujų  ar šilumos energijos sektoriuose jau nebebūtų Direktyvos 2009/72/EB ar Rekomendacijos C(2012) 1342 vykdymas. Todėl išmaniosios apskaitos įdiegimą dujų ir šilumos sektoriuje argumentuoti šiais teisės aktais nėra tinkama.

Dėl dalies ekonominių naudų pagrįstumo
Detali Ataskaitos analizė nėra šio teksto tikslas. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį, kad dalis ataskaitoje pateikiamos ekonominės naudos, t.y. vartotojų pasirinkimas vartoti „nepikinę“ energiją gali būti vykdomas ir dabar veikiančias dvejų tarifų elektros energijos skaitikliais. Ir atvirkščiai, jei didžiajai vartotojų daliai kelių tarifų mokėjimo planas nebus pateiktas (arba skirtumas tarp tarifų bus nežymus), tuomet vartotojai neturės paskatų keisti vartojimo grafiką, o apskaičiuotos ekonominė naudos – nebus.

Dėl skirstymo tinklų įmonės vaidmens
Iš ekonominės analizės pusės, sunaudotos elektros energijos apskaita yra skaitiklių paslaugą teikiančios įmonės funkcija. Šios funkcijos organizavimas – įmonės ekonominis sprendimas. Jei įmonė (šiuo atveju – skirstomieji tinklai) mato ekonominę naudą įdiegus kitokią apskaitos sistemą, tai turėtų būti įmonės sprendimas.

Tačiau situaciją komplikuoja tai, kad, pirma, Lietuvoje skirstymo paslaugą atlieka iš esmės viena įmonė (LESTO), ir, antra, šios įmonės kainodara yra reguliuojama VKEKK. Tai reiškia, kad egzistuoja visos galimybės išmaniųjų skaitiklių įrengimo išlaidas įtraukti į skirstymo tarifą, išlaidas paskirstant visiems vartotojams (tame tarpe ir tiems, kurie jau yra įsidiegę išmaniąją apskaitą). Tai savo ruožtu reikštų tarifo didėjimą ir didesnes išlaidas vartotojams. Išlaidų išdėliojimas ilgesniam laikotarpiui, pvz., 15 metų (ir dėl to pastebimas mažesnis tarifo padidėjimas) nekeičia esminio fakto, kad elektros energijos vartotojams gali tekti padengti masinės išmaniosios apskaitos diegimo išlaidas.

Dėl vartotojų nenorinčių dalyvauti išmaniojoje apskaitoje
Reikia apsvarstyti galimybę, kad dalis vartotojų gali nenorėti išmaniųjų skaitiklių. Viena vertus, atsižvelgiant į faktą, kad elektros skaitikliai dažniausiai yra skirstymo įmonės nuosavybė ir pritaikius teisines priemones juos galima keisti ir be vartotojo sutikimo. Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad skirstymo įmonė yra valstybei priklausanti įmonė, kuriai suteikta teritorinė monopolija, todėl gali iškilti pagrįstų teisinių ir politinių trukdžių diegiant masinę išmaniąją apskaitą. Reikėtų numatyti nediskriminuojančius spendimus vartotojams, kurie nenori įsidiegti išmaniųjų skaitiklių.

Skirstymo tinklai, kurie nėra LESTO nuosavybė
Nors LESTO ir yra didžiausias ir esminė skirstomųjų tinklų įmonė, skirstymo licencijas apibrėžtose teritorijose turi ir kitos įmonės. Jei būtų apsispręsta dėl išmaniosios apskaitos masinio diegimo, reikia numatyti, kad šios įmonės turėtų pasirinkimo teisę nediskriminuojančiomis sąlygomis dalyvauti ar nedalyvauti masiniame išmaniosios apskaitos diegime.

Siūlymai ataskaitai:
–    papildyti Ataskaitą „nieko nedarymo“ scenarijumi, pastarajam taikant realistiškas prielaidas;
–    plačiau įvertinti jungtinio scenarijaus prielaidų, t.y. išmaniosios apskaitos įdiegimo dujų ir šilumos sektoriuose pagrįstumą, teisėtumą, reikalingumą, atsiperkamumą ir kitus aspektus.

Siūlymai tolesniems veiksmams energetikos politikoje:
–    artimiausiu laikotarpiu koncentruotis tik į tas vietoves ar vartotojų segmentus, kur išmaniųjų skaitiklių diegimas apsimoka komerciškai;
–    masinę išmaniąją apskaitą diegti tik tuomet ar tokiomis apimtimis, kada išmanieji skaitikliai apsimokės savaime, t.y. kai dėl jų įdiegimo sutaupytos lėšos atsvers jų įdiegimo išlaidas. Priešingu atveju išmaniųjų skaitiklių įdiegimas ne mažins vartotojų išlaidas, o jas didins.