Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) kartu su partneriais pateikia atsakymus į Europos Komisijos (EK) inicijuotą konsultaciją su visuomene dėl tvarių pastatų, kuri vykdyta 2013 m. liepos 7 d. – 2013 m. spalio 1 d.
*F. A. Hayek fondas (F. A. Hayek Foundation) (Slovakija), Piliečių plėtros forumas (Civil Development Forum) (FOR), (Lenkija), Ekonomikos ir socialinių studijų institutas (Institute of Economic and Social Studies) (INESS) (Slovakija), Ekonomikos ir rinkos analizės centras (Centre for Economic and Market Analyses) (CETA) (Čekija), Friedricho Naumanno fondas (Vokietija)
KONSULTACIJOS TIKSLAS:
Prieš imdamasi plataus masto veiksmų, skirtų užtikrinti geresnes pastatų eksploatacines savybes, Europos Komisija ne tik renka papildomą informaciją, bet ir kreipėsi į visuomenę, kad išklausytų jos nuomonę[1]. Diskusijos objektas yra išteklių panaudojimas ir susiję, aplinką paveikti galintys veiksniai per visą pastato eksploatacijos laikotarpį. Konsultacija iškelia klausimus, susijusius tiek su problemos apibrėžimu, tiek su galimomis politikos priemonėmis.
ATSAKYMO Į EK KONSULTACIJĄ SU VISUOMENE SANTRAUKA:
Viena geriausių priemonių, susijusių su pastatų poveikiu aplinkai, kurios įgyvendinimo EK galėtų imtis, tai supaprastinti pastato paskirties keitimo procedūrą (t. y. iš administracinės, viešos paskirties ar gamyklos pakeisti į gyvenamosios paskirties ir atvirkščiai). Taip pat galėtų būti mažiau reikalavimų ar leidimų, reikalingų norint pastatyti papildomus priestatus jau prie esančio pastato, pakeisti pastato dizainą ar jį renovuoti, didinti energetinį efektyvumą (t. y. pagerinti izoliaciją ir kt.).
Gana rizikinga teigti, kad vandens naudojimas statybose ar statybinių medžiagų gamyboje turi kokį nors reikšmingą ir išmatuojamą poveikį aplinkai. Vandens naudojimas ir antrinis panaudojimas per visą pastato eksploatacijos laikotarpį yra labiau susijęs ne su pačiu pastatu, bet su nuotekų ir vandens valymu, o tai jau miesto infrastruktūros dalis. Didžioji dalis daugiabučių, pastatytų iki 1991 m., yra energetiškai neefektyvūs. Tačiau siekti efektyvumo kitose srityse – nėra aiškaus poreikio.
- Vis didesnį statyboms tinkamų sklypų ir erdvių poreikį lemia geresnės europiečių gyvenimo sąlygos. Logiška, kad žmonės ne tik nori, bet ir gali sau leisti gyventi didesniame ar geresniame name ar bute (taip pat – ir su komercinėmis patalpomis). Šis poreikis yra ekonomikos augimo pasekmė, kuri suteikia žmonėms daugiau galimybių ir geresnes gyvenimo sąlygas. Nėra jokio pagrindo riboti ar drausti išaugusį poreikį statyboms, pastatų dydžiui, įvairesnei jų paskirčiai ar kaip jie turėtų būti naudojami. Galiausiai, keista, kad augančią europiečių gerovę (kurią ir atspindi auganti statybų paklausa) EK vertina neigiamai.
- Viešieji pirkimai (VP) yra valdžios institucijoms sukurtas įrankis, kad šios galėtų pirki prekes ar paslaugas, reikalingas užtikrinti sklandų jų darbą. Viešieji pirkimai jokiu būdu nėra įrankis, skirtas kaip nors paveikti rinką – tai tiesiog nustatytos procedūros, kuriomis reikia vadovautis perkant prekes arba paslaugas.
- Žalieji viešieji pirkimai (ŽVP) yra visuomenę klaidinantis ir visiškai priešingas įrankis nei VP. ES institucijos suvartoja prekių ar paslaugų, kurių vertė siekia 19% nuo ES BVP per VP. Tačiau klaidinga ŽVP laikyti instrumentu, kuriuo galima reguliuoti rinką, darant įtaką rinkos dalyvių pasirinkimui, kokias prekes ir paslaugas įsigyti. Klaidinga manyti, kad tai paskatintų gamintojus ir verslininkus kurti ir vystyti žaliąsias technologijas. Labiau tikėtina, kad tokie gamintojai ar industrijos apskritai kurtų ne tai, ko reikia rinkoje iš tiesų, bet tik tai, ko reikia arba pakanka pagaminti prekes arba paslaugas, skirtas būtent valdžios institucijoms. Tai gali privesti prie situacijos, kai gamintojai ir industrijos kaip tik stengsis „prastumti“ tam tikras taisykles, reguliavimus ar standartus, kurių turi paisyti kiekvienas, bet tik jie gauna iš to naudos. Galiausiai tai didina kainas vartotojams, mažina konkurenciją ir nutiesia kelią korupcijai ir protekcionizmui.
- Privatus sektorius. Dėl aukštų energijos kainų tiek verslas, tiek žmonės (bet daugiausiai verslas) investuoja labai daug laiko ir pinigų, kad sukurtų efektyvesnes, labiau energiją tausojančias technologijas ir inovacijas, skirtas naujų produktų gamybai, paslaugoms ar kitiems tikslams. Be to būtų visai protinga palengvinti pastatų ar žemės paskirties keitimą (pvz., iš administracinės paskirties pastato į gyvenamosios paskirties, taipogi galėtų būti mažiau reguliavimų, nereikalaujama papildomų leidimų, paprasčiau keisti pastato išorę (t.y. dizainą), pristatyti papildomus priestatus ir kt.). Svarbu suprasti, papildomi pastatų energetinio efektyvumo reguliavimai ar direktyvos, galiojančios pastato eksploatacijos laikotarpiu, t. y. nuo statybos iki nugriovimo, didina sąnaudas ir galutinę būsto kainą – įsigyti būstą mažesnes pajamas turintiems tampa sunkiau ir brangiau.
- Viešasis sektorius. Nėra jokio poreikio skirti papildomą finansavimą viešajam sektoriui per papildomas direktyvas ar kitus reguliavimus. Tačiau pinigų viešajame sektoriuje panaudojimo praktikos turi keistis – užtikrinti, kad laikomasi efektyvaus lėšų naudojimo principų, galima atliekant inventorizaciją, įvedant efektyvumo rodiklius, trečiųjų šalių auditą ir kitas priemones. Turėtų būti nustatyti būtina minimali efektyvumo riba (turint omeny, kad šie pinigai yra mokesčių mokėtojų).
LLRI pastabos dėl „tvarių pastatų”
Pats svarbiausias klausimas, susijęs su pastatų poveikiu aplinkai per visą jų eksploatacijos ciklą, turėtų būti, kaip bet koks reguliavimas arba direktyvos paveiks kainas. Jeigu būtų įgyvendinti reguliavimai ir rinkos dalyviai turėtų jų paisyti (pvz., kokias medžiagas naudoti, kaip jos turėtų būti pagamintos arba išgautos, kokį kiekį vandens sunaudoti), sąnaudos ir galutinė kaina vartotojams išaugtų, o tai ribotų žmonių galimybę įsigyti būstą. Tai nespręstų būsto poreikio ir prieinamos kainos problemų, bet atvirkščiai – tik viską apsunkintų ir pabrangintų.
Valdžia taip pat turėtų įvertinti, kad pastatų poveikio aplinkai reguliavimas didintų sąnaudas ir viešiesiems pastatams, kurie yra jau naudojami arba yra planuojami statyti (mokyklos, bibliotekos, administraciniai pastatai ir kt.). Būtų neteisinga palaikyti ir priimti reguliavimus (kurių nauda aplinkai, beje, nėra aiški), bet pabranginti statybas ir sunaudoti dar daugiau mokesčių mokėtojų pinigų.
Ši tvarumo ar, kitaip, pastatų poveikio aplinkai sumažinimo problema klaidina – įsikišimas galėtų teigiamai paveikti aplinką, tačiau tuo pat metu tai gali turėti neigiamų pasekmių paprastiems Europos gyventojams. Tai reikštų didesnį kiekį leidimų, ilgesnes statybas, didesnes sąnaudas ir didesnę galutinio produkto kainą. Tai yra visiškai priešinga idėjai ir siekiui, kad žmonės turėtų galimybę įsigyti būstą rinkos, o ne valdžios ar reguliavimo nustatyta kaina, kuri tik apsunkina galimybes įpirkti būstą.
Viena geriausių priemonių, susijusių su pastatų poveikiu aplinkai, kurios įgyvendinimo EK galėtų imtis, tai supaprastinti pastato paskirties keitimo procedūrą (t. y. iš administracinės, viešos paskirties ar gamyklos pakeisti į gyvenamosios paskirties ir atvirkščiai). Taip pat galėtų būti mažiau reikalavimų ar leidimų, reikalingų norint pastatyti papildomus priestatus jau prie esančio pastato, pakeisti pastato dizainą ar jį renovuoti, didinti energetinį efektyvumą (t. y. pagerinti izoliaciją ir kt.). Tai padėtų ilgiau eksploatuoti senus pastatus ir sumažintų naujų sklypų statyboms poreikį. Tai taipogi sumažintų spaudimą gerinti ir plėsti miesto infrastruktūrą, kadangi miestai nebesiplėstų taip greitai kaip dabar.
Savanoriškos schemos (žalios schemos) galėtų būti viena iš alternatyvų statybų įmonėms, statybinių medžiagų gamintojams, statybinės technikos ar įrengimų gamintojams bei nekilnojamojo turto vystytojams ir pardavėjams, kurie nori ir siekia sumažinti pastatų poveikį aplinkai. Tačiau tik tuo atveju, jeigu pačios įmonės nuspręstų save taip pozicionuoti ir taip vykdyti savo veiklą. Tai būtų tik jų pačių pasirinkimas ir jos vis tiek turėtų veikti rinkos sąlygomis. Visiems privalomos schemos, tikėtina, didintų statybų sąnaudas ir aukštesnę galutinę kainą vartotojui. Tai galėtų neigiamai paveikti inovacijas rinkoje, investicijų lygį, konkurencingumą ir verslininkų ryžtą dalyvauti tokioje rinkoje.
