LLRI pastabos dėl įstatymų projektų [1], keičiančių depozitinių sąskaitų reglamentavimą
LLRI išnagrinėjo LR Teisingumo ministerijos teikiamus įstatymų projektus, keičiančius depozitinių sąskaitų Lietuvoje reglamentavimą ir teikia šias pastabas ir pasiūlymus.
Dėl įstatymo projekto, keičiančio LR Civilinį kodeksą, 7 straipsnio, siūlančio panaikinti depozitinėse sąskaitose esančių lėšų atskyrimą nuo kredito įstaigų turto
Įstatymo projekto 7 straipsniu siūloma pripažinti netekusiomis galios Civilinio kodekso 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatas. Jose numatoma, kad „Bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.“
Šis siūlymas motyvuojamas dviem argumentais. Pirmiausia depozitinių sąskaitų piniginių lėšų atskyrimas nuo bankrutuojančio banko ar kitos įstaigos turtą esą iškreipia LR įmonių bankroto įstatyme numatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Teigiama, kad šis eiliškumas atspindi valstybės politiką atskirų socialiai pažeidžiamų grupių ir mokesčių bei kitų privalomų mokėjimų atžvilgiu.
Tačiau pagal LR įmonių bankroto įstatymą kreditorių reikalavimai yra tenkinami tik iš įmonės turto arba jos savininkų turto. Depozitinių sąskaitų esmė, kurią atspindi Civilinio kodekso 6.56 straipsnio 8 dalis yra ta, kad depozitiniuose sąskaitose esančios lėšos turi būti atskirtos nuo banko ar kitos kredito įstaigos turto. Todėl depozitinėse sąskaitų apsauga, atskiriant jas nuo bankų ar kitų kreditų įstaigų turto niekaip neprieštarauja LR įmonių bankroto įstatymui ar jame nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo eilei, kadangi ši eilė galioja tik tenkinant kreditorių reikalavimus iš įmonei priklausančio turto.
Ir atvirkščiai: tai, jog šiandien depozitinėse sąskaitose laikomos lėšos nėra atskiriamos nuo bankų ar kitų kredito įstaigų turto rodo nepilnai įgyvendintą reguliavimą, kuris užtikrintų depozitinių sąskaitų saugumą, bet ne Civilinio kodekso 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatų prieštaravimą LR įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Atskyrus depozitinėse sąskaitose laikomas lėšas nuo bankų turto, prieštaravimo nelieka.
Be to, net jei depozitinėse sąskaitose esančios lėšos yra nepagrįstai prilyginamos banko ar kitos kredito įstaigos turtui, LR įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnyje numatyta, jog „įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą“. Tai rodo, jog LR įmonių bankroto įstatyme numatytas tiesioginis tam tikro įmonės turto (įkeisto ar užtikrinto hipoteka) susiejimas su tam tikrų kreditorių reikalavimais. Ši nuostata nelaikoma kreditorių reikalavimų eilės iškraipymu, kadangi ji yra būtina, kad būtų įmanoma išpildyti hipotekos ar turto įkeitimo institutų turinį. Todėl depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų susiejimas su jų savininkais ir atskyrimas nuo bendros kreditorių eilės taip pat neturėtų būti laikomas žalingu ar iškraipančiu kreditorių eilę, kadangi juo siekiama depozitinių sąskaitų saugumo.
Depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų atskyrimo nuo banko ar kitos kredito įstaigos turto negalima laikyti kreditorių eilės pažeidimu dėl to, kad depozitinės sąskaitos ir kitos bankų ir kredito įstaigų teikiamos paslaugos (dėl kurių bankroto atveju atsiranda kreditorių reikalavimai) yra iš esmės skirtingos. Už įprastus indėlius, arba už bankui skolinamas lėšas bankas moka palūkanas. Tačiau depozitinių sąskaitų turėtojai, iki galo įgyvendinus depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų atskyrimą nuo banko turto, už šią paslaugą (papildomą saugumą) turėtų mokėti bankui ar kitai kredito įstaigai. Todėl yra visiškai normalu ir pagrįsta, kad mokant už saugumo paslaugą, depozitinių sąskaitų lėšos yra atskiriamos nuo banko turto ir kitų kreditorių reikalavimų. Įprasti kreditoriai už patiriamą didesnę riziką gauna palūkanas, tačiau stoja į bendrą įstatymuose numatytą kreditorių eilę. Depozitinių sąskaitų valdytojai moka už papildomą saugumą, todėl jų sąskaitose laikomas turtas yra atskiriamas nuo kredito įstaigos turto ir bankroto atveju nedalyvauja bendroje kreditorių reikalavimų eilėje. Sulyginti įprastus indėlininkus ir depozitinių sąskaitų turėtojus būtų neteisinga ir nepagrįsta.
Antra, aiškinamajame rašte teigiama, kad „Specialaus nacionalinio depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų apsaugos mechanizmo sukūrimo galimybes taip pat riboja galiojančios Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias maksimali indėlių draudimo suma taikoma nepriklausomai nuo indėlio ar banko sąskaitos, kurioje laikoma konkreti pinigų suma, rūšies. Šios nuostatos įgyvendina 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/14/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo termino (OL 2009 L 68, p. 3) nuostatas, kuriose įtvirtintas visų indėlininkų lygiateisiškumo principas.“
Tačiau Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatoje tėra įtvirtina, kad indėlių draudimo suma negali būti didesnė nei 100 tūkstančių eurų. Šioje nuostatoje nėra nieko pasakyta apie tai, kad nėra galimos jokios kitos bankuose ar kitose kredito įstaigose laikomų lėšų apsaugos priemonės nei įprasta indėlių garantijų sistema.
Taip pat ir minėtoje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje nėra jokių nuostatų, kurios draustų kitą depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų apsaugą. Atvirkščiai, Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės kredito įstaigą gali atleisti nuo prievolės dalyvauti indėlių ir garantijų sistemoje, jei yra užtikrinama, kad kredito įstaiga dalyvauja kitoje apsaugos sistemoje, ir ja yra užtikrinamas įstaigos likvidumas, mokumas, garantuojama indėlininkų apsauga.
Todėl Indėlių ir įsipareigojimų indėliams draudimo įstatymas, bei minėta Direktyva nedraudžia papildomos depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų apsaugos. Direktyvos preambulėje net numatyta, kad „valstybė narė turi turėti galimybę tam tikroms konkrečiai nurodytoms indėlių ar indėlininkų kategorijoms netaikyti indėlių garantijų sistemose numatytų garantijų, jeigu, valstybės narės nuomone, jų nereikia specialiai saugoti“.
Svarbu ir tai, kad depozitinėse sąskaitose esančių lėšų atskyrimą nuo kito turto bankroto atveju patvirtino ir teismų praktika[2]. Teismas 2013 m. patenkino antstolių prašymą pripažinti, kad „Snoro“ banko depozitinėse sąskaitose laikytos lėšos nėra banko nuosavybė. Panaikinti šį atskyrimą ir depozitines sąskaitas prilyginti įprastiems indėliams būtų nenuoseklu teisminės praktikos atžvilgiu.
Dėl šių priežasčių siūlome atsisakyti projekto 7 straipsnio ir nepanaikinti depozitinėse sąskaitose esančių lėšų atskyrimo nuo kredito įstaigų turto.
Dėl poreikio atskirti depozitinėse sąskaitose laikomas lėšas nuo kitų kredito įstaigose laikomų lėšų
Ekonominis nuosmukis ir bankų bankrotas Lietuvoje parodė, jog net ir apdraustos valstybiniu indėlių draudimu lėšos, laikomos kredito įstaigose nėra visiškai saugios. Kredito įstaigai bankrutavus ir neužtenkant joje esančio turto, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimas draudžia indėlius tik iki 100 tūstančių eurų sumos. Rizika susijusi su tuo, kad kredito įstaigos neprivalo nuolatos turėti tiek likvidžių lėšų, kad bet kuriuo momentu galėtų užtikrinti visus įsipareigojimus, kurie gali atsirasti, jei visi kredito įstaigos indėlininkai pareikalautų savo lėšų. (2014 m. vasario mėn. kredito įstaigos turėjo 990 mln. Lt grynųjų pinigų ir 3.897 mln. Lt einamosiose sąskaitose Lietuvos banke, o vienadieniai ir kiti trumpalaikiai indėliai sudarė net 44.487 mln. Lt).
Yra rinkos dalyvių, kuriems lėšų saugumas yra prioritetas. Jie pagrįstai gali norėti turėti galimybę apsaugoti savo lėšas laikomas kredito įstaigose net ir tuomet, kai sąskaitose laikoma suma yra didesnė nei 100 tūkstančių eurų. Be to, lėšų apsaugos poreikis iškyla tuomet, kai kredito įstaigose lėšos yra laikomos kitų fizinių ar juridinių asmenų vardu įstatymais numatytais atvejais.
Šį saugumą galima užtikrinti tik atskiriant tokiose sąskaitose esančias lėšas nuo kitų lėšų, laikomu kredito įstaigose (t.y. faktiškai įgyvendinant Civilinio kodekso 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatas ne tik bankroto, bet ir kredito įstaigos įprastos veiklos laikotarpiu). Atskyrimas turi būti įvykdomas taip, kad lėšos padėtos į tokias sąskaitas (Depozitines sąskaitas) visuomet pilna apimtimi prieinamos šių lėšų savininkams (t.y. kad atskirtos lėšos būtų lygios visiems kredito įstaigos įsipareigojimams šiose sąskaitose).
Suprantama, kad kredito įstaigoms aptarnauti tokio pobūdžio sąskaitas (t.y. atlikti pavedimus, nuolatos užtikrinti jų atskyrimą ir prieinamumą pilna apimti) kainuotų, todėl tokių sąskaitų paslauga būtų mokama (skirtingai nei įprastų indėlių atveju, kuomet bankas moka palūkanas indėlininkams).
Dėl šių priežasčių siūlome tobulinti depozitinių sąskaitų reglamentavimą taip, kad depozitinėse sąskaitose laikomos lėšos būtų apsaugotos atskiriant jas nuo kitų kredito įstaigose laikomų lėšų.
Pabrėžiame, jog tokiu būdu patobulinus depozitinių sąskaitų reglamentavimą, jos taip pat gali būti draudžiamos ir Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu. Tačiau draudimo išmokų depozitinėms sąskaitoms kredito įstaigos bankroto atveju prireiktų daug rečiau[3] arba iš vis neprireiktų. Todėl depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų atskyrimas taip pat nuimtų dalį rizikos nuo Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo fondo.
Be to, siūlome numatyti galimybę depozitinėmis sąskaitų paslauga naudotis ne tik atskirais įstatymuose numatytais atvejais, tačiau ir bet kuriems kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Poreikis papildomai apsaugoti savo lėšas ir pirkti depozitinės sąskaitos paslaugą gali atsirasti ir kitais, įstatymuose nenumatytais atvejais.
Pasiūlymai:
- Siūlome atsisakyti projekto 7 straipsnio ir nepanaikinti depozitinėse sąskaitose esančių lėšų atskyrimo nuo kredito įstaigų turto;
- Siūlome tobulinti depozitinių sąskaitų reglamentavimą taip, kad depozitinėse sąskaitose laikomos lėšos būtų apsaugotos atskiriant jas nuo kitų kredito įstaigose laikomų lėšų ne tik kredito įmonės bankroto metu, bet ir kredito įstaigos įprastinės veiklos metu;
- Siūlome numatyti galimybę depozitinėmis sąskaitų paslauga naudotis ne tik atskirais įstatymuose numatytais atvejais, tačiau ir bet kuriems kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims.
[1] DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS INDĖLIŲ IR ĮSIPAREIGOJIMŲ INVESTUOTOJAMS DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX 975 2, 6, 10 IR 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 2.120, 3.92, 4.197, 4.226, 6.51, 6.56, 6.106, 6.679, 6.892, 6.894 IR 6.928 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR 1.107, 6.902 STRAIPSNIŲ PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 656 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO NR. I-446 47 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS PAĖMIMO VISUOMENĖS POREIKIAMS ĮGYVENDINANT YPATINGOS VALSTYBINĖS SVARBOS PROJEKTUS ĮSTATYMO NR. XI-1307 5 IR 6 STRAIPSNIŲPAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTŲ
[2] http://vz.lt/Default.aspx?PublicationId=a43a78d5-764b-47ee-985b-3fd1a7b84860
[3] Draudimo išmokos prireiktu tik tokiu atveju, kredito įstaiga nesilaikytų depozitinių sąskaitų lėšų atskyrimo nuo kitų lėšų reglamentavimo.
