Pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 121, 17, 19, 57, 61, 62, 63 straipsnių, priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 62(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. 15-13672(2)
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 121, 17, 19, 57, 61, 62, 63 straipsnių, priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 62(1) straipsniu įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia pastabas ir pasiūlymus.
Siūlome Projektą koreguoti straipsnius išdėstant taip:
- Projekto 6 str. (Įstatymo 61 str. 2 dalį) formuluoti tiesiogiai perkeliant Direktyvos 2014/36/ES nuostatas ir leidimus užsieniečiams dirbti sezoninį darbą išduoti iki 9 mėn. laikotarpiui, kaip numatyta Direktyvos 14 str. 1 dalyje.
- Atsisakyti nepagrįstų ribojimų užsieniečiams mokėti bent vidutinį atlyginimą, tiksliai perkelti Direktyvos nuostatas, atsisakyti Projekto 7 str. 5 dalies, arba Įstatymo 62 str. 5 dalį išdėstyti taip:
„Užsieniečio darbo užmokestis negali būti mažesnis nei minimalus mėnesinis atlyginimas Lietuvoje už tokį patį darbą pas tą patį darbdavį dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jei nėra tokį patį darbą pas tą patį darbdavį dirbančių darbuotojų, negali būti mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskelbtą metinį vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokesčio dydį pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį šalies ūkyje“.
- Atsisakyti projekto 8 str. 3 ir 5 dalių (Įstatymo 621 3 ir 5 dalių).
Užsieniečių sezoninio darbo trukmė – nepagrįstai apribota (Projekto 6 str., Įstatymo 61 str. 2 dalis)
Pagal Projekto 6 str. (įstatymo 61 str.) užsienietis sezoninį darbą gali dirbti tik iki 6 mėn. Atkreipiame dėmesį, kad pagal LR Darbo kodekso 112 str. „Sezoniniais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu), ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą.“ Tokiu būdu Projektas užsieniečių sezoninį darbą apriboja griežčiau nei LR Darbo kodeksas.
Direktyvos 2014/36/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir buvimo tikslu dirbti sezoniniais darbuotojais sąlygų“ 3 straipsnyje sezoninis darbas apibrėžiamas kaip „veikla, susijusi su konkrečiu metų laiku dėl pasikartojančio įvykio ar įvykių, susijusių su sezoninėmis sąlygomis, kai darbo jėgos reikia žymiai daugiau nei vykdant įprastą veiklą“. Akivaizdu, kad užsieniečių sezoninis darbas Projekto 6 str., yra apribojamas daugiau, nei reikalauja Direktyva.
Toks apribojimas yra ekonomiškai nenaudingas, nes sukuria nepagrįstas kliūtis Lietuvoje sezoninius darbus dirbi užsieniečiams. Be to, toks apribojimas niekaip neprisideda prie užsieniečių apsaugos ar kitų tikslų.
Įpareigojimas užsieniečiui mokėti ne mažiau nei vidutinį atlyginimą sudaro nepagrįstas kliūtis užsieniečių įsidarbinimui (Projekto 7 str. 5 dalis, Įstatymo 62 str. 5)
Projekto 7 str. (62 str. 5 dalis) teigia, kad užsieniečiui darbdavys privalo mokėti ne mažiau nei LR gyventojui, arba ne mažiau nei metinį vidutinį mėnesinį bruto atlyginimą pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį šalies ūkyje. Šį straipsnį reikia keisti dėl šių priežasčių.
Pirma, toks ribojimas yra perteklinis ir nenumatytas Direktyvoje 2014/36/ES. Direktyvos 23 str. 1 dalis „Teisės į vienodas sąlygas“ aiškiai nustato, kad sezoniniams darbuotojams būtų taikomos vienodos sąlygos, palyginti su priimamos valstybės narės piliečiais.
Tačiau Projekte, užsieniečiams taikomos ne vienodos, o griežtesnės sąlygos, lyginant su LR gyventojais. Nereikia pamiršti, kad net ir toje pačioje įmonėje, panašų darbą dirbantys darbuotojai gauna skirtingus atlyginimus, ir tai nėra draudžiama. Jei LR gyventojams būtų taikomas reikalavimas gauti bent vidutinį atlyginimą, tai apie pusę kiekvienos ekonominės veiklos darbuotojų – gaunančių mažiau nei vidurkis – reikėtų atleisti iš darbo.
Antra, toks reguliavimas trukdo Lietuvos įmonėms veikti tarptautinėje darbo rinkoje. Savaime suprantama, kad viena iš priežasčių, kodėl pasirenkamas darbuotojas užsienietis, gali būti mažesnė darbo jėgos kaina. Panašia logika vadovaujasi užsienio įmonės, keliančios veiklą į Lietuvą, ar Lietuvos įmonės, plečiančios veiklą regionuose. Nėra jokio ekonominio pagrindo neleisti įdarbinti užsieniečio už mažesnę kainą nei mokama LR gyventojui ar vidutinis mėnesinis atlyginimas.
Trečia, jei dėl šio reguliavimo įmonės neįdarbins užsieniečių, nesukurs ekonominės vertės, nukentės Lietuvos ekonomika, o valstybės biudžetas negaus papildomų pajamų.
Leidimo dirbti išdavimo sąlygos – nepagrįstai griežtos (projekto 8 str. 3 ir 5 dalys, Įstatymo 621 str. 3 ir 5 dalys.
Projekto 8 str. (Įstatymo 621 straipsnio 3 dalis) 3 numato, kad užsienietis Lietuvoje gali dirbti tik tada, jei:
- turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam joje gyvenančiam asmeniui, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai;
- nuomos mokestis nėra pernelyg didelis, palyginti su užsieniečio gaunamu darbo užmokesčiu;
- nuomos mokestis nėra automatiškai nuskaičiuojamas nuo užsieniečio darbo užmokesčio.
Atkreipiame dėmesį, kad 7 kvadratinių metrų reikalavimas yra perteklinis ir nepagrįstas. Direktyvos 2014/36/ES 6 str. 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad iš darbuotojo galima reikalauti turėti pakankamai lėšų, kad šis nesinaudotų socialinės paramos sistema, ar, kad nebūtų pripažintas kaip keliantis grėsmę visuomenės saugumui ar sveikatai. Direktyva nenumato sąlygos, kad užsienietis turėtų patalpą su ne mažiau nei 7 kv. m. ploto, nenurodo nuomos dydžio ar užmokėjimo mechanizmo. Todėl šis reikalavimas yra perteklinis, arba net prieštaraujantis Direktyvai.
Be to, nėra numatyta objektyvių kriterijų, kaip bus nustatoma, ar nuomos mokestis nėra per didelis. Dėl to reguliuojančioms institucijoms gali būti sukuriamos piktnaudžiavimo ir korupcijos galimybės.
Nėra pagrindo drausti nuomos mokestį automatiškai nuskaityti nuo darbo užmokesčio. Toks susitarimas tarp darbdavio ir darbuotojo yra visiškai pagrįstas. Paprastai darbdavys parūpina ar tarpininkauja išsinuomojant gyvenamąjį plotą. Tai daryti jis iš esmės netgi privalo, norėdamas įdarbinti užsienietį Lietuvoje. Todėl nėra pagrindo darbdaviui ir darbuotojui drausti sudaryti susitarimo, kad nuomos mokestis būtų nuskaičiuojamas nuo užsieniečio darbo užmokesčio.
Galiausiai, jei tokius susitarimus norima drausti mokesčių sumažinimo prevencijos tikslais, primename, kad apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną Lietuvos įmonės gali iš pajamų atskaičiuoti išlaidas darbuotojų komandiruotėms Lietuvoje ar užsienyje (Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 2 ir 8 punktai). Tokiu būdu įmonėms, įdarbinančioms užsieniečius Lietuvoje yra sudaromi nepagrįsti apribojimai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome koreguoti Projektą pagal aukščiau išdėstytus pasiūlymus.
