Galiojanti tvarka. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Vietos savivaldos įstatyme (toliau – Galiojantis įstatymas)[1] įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybės valdomi juridiniai asmenys gali pradėti vykdyti naują ūkinę veiklą tik tuo atveju, kai šią veiklą vykdyti jiems patiki savivaldybė ir tik gavę Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Konkurencijos taryba) sutikimą.
Projektu siūloma keisti galiojančią tvarką. Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 9 ir 9(1) straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-1112 (toliau – Projektas)[2] savivaldybės valdomų juridinių asmenų vykdomos veiklos plėtros kontrolės mechanizmas keičiamas dvejomis kryptimis:
Pirma, Projektu siaurinamas atvejų, kuriems būtų taikomas Galiojančiame įstatyme numatytos kontrolės priemonės, skaičius. Tai daroma Projekte apibrėžiant veiklą, kuri nėra laikoma ūkine veikla ir nauja ūkine veikla.
Antra, Projektu atsisakoma reikalavimo savivaldybėms privalomai gauti Konkurencijos tarybos sutikimą, siekiant pradėti vykdyti naują ūkinę veiklą. Savivaldybės kreipimasis į Konkurencijos tarybą būtų tik savanoriškas. Savivaldybė galėtų nesikreipti tokios konsultacijos, o jei nuspręstų kreiptis, neprivalėtų atsižvelgti į nepalankią išvadą.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Projektą ir nepritaria siūlomiems pakeitimams vadovaudamasis toliau nurodytais argumentais:
- siūlomi naujos ūkinės veiklos ir veiklos, kuri nelaikytina ūkine veikla, apibrėžimai ne tik siaurina reguliuotinų juridinių asmenų skaičių, bet ir savivaldybėms leistų diskriminuoti kitus ūkio subjektus ir pažeistų konkurenciją;
- ne visos savivaldybių valdomų įmonių (toliau – SVĮ) vykdomos veiklos yra būtinos siekiant patenkinti bendruosius gyventojų interesus;
- SVĮ vykdo veiklas, kurias galėtų vykdyti ir kiti (privatūs) ūkio subjektai;
- savivaldybės turi intencijų plėsti SVĮ vykdomų veiklų skaičių – įstatuose nurodomas galimų vykdyti veiklų sąrašas nėra baigtinis;
- tikimybė, kad savivaldybės ir jų valdomos įmonės ribos konkurenciją, yra didelė;
- priėmus Projektą nebūtų tinkamai užtikrinama sąžiningos konkurencijos laisvė;
- prevencinis baudų poveikis viešojo administravimo subjektams yra nepakankamas.
- Galiojančiame įstatyme įtvirtinti saugikliai yra būtini, nes savivaldybės, vykdydamos ūkinę veiklą, yra linkusios pažeisti sąžiningą konkurenciją.
- SVĮ, vykdydamos ūkinę veiklą, yra linkusios pažeisti sąžiningą konkurenciją ir nesuteikia geriausios paslaugos vartotojams, savivaldybių administracijos yra linkusios proteguoti joms priklausančius juridinius asmenis. Tai patvirtina šie faktai:
- Konkurencijos tarybos 2015 m. atliktas rinkos tyrimas rodo, kad savivaldybių valdomi juridiniai asmenys (2013 m., duomenimis jų buvo 282) praktikoje ne tik neužtikrina geriausio kainos ir kokybės santykio, bet ir daro žalą visuomenei ir vartotojams. Tyrimo metu nustatyta, kad savivaldybių valdomų juridinių asmenų teikiamų paslaugų kainos nuo 5 iki 100 proc. viršija privataus sektoriaus teikiamų atitinkamų paslaugų kainas.
- Yra savivaldybių, kurios savo įmones remia didindamos jų įstatinius kapitalus, ar kitaip remdamos jų veiklą biudžeto lėšomis (t. y. mokesčių mokėtojų pinigais). Tai reiškia, kad vartotojas už paslaugas netiesiogiai susimoka antrą kartą – per mokesčius.
- „Transparency International“ atliktas savivaldybių skaidrumo tyrimas (2015 m.) parodė, kad tik 8 (iš 60-ies) savivaldybių viešųjų pirkimų sritis įvertinta gerai (t. y. gautas didesnis nei 75 proc. įvertinimas). Visos kitos 52 savivaldybės vertinamos prasčiau.
- Kitas “Transparency International” atliktas tyrimas parodė, kad keturios iš dešimties valstybės ir savivaldybės valdomų įmonių vadovai yra susiję su politinėmis partijomis, po kiekvienų savivaldybių tarybų rinkimų pasikeičia beveik pusė ar daugiau nei pusė SVĮ vadovų.
- Konkurencijos tarybos duomenimis, 2015 m. dėl LR konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo 20-čiai savivaldybių nusiųsti įspėjimai, 5-iose – nustatyti pažeidimai, 4-ių savivaldybių veiksmų teisėtumas nagrinėjamas teisme.
- Galiojančiame įstatyme įtvirtinti saugikliai yra būtini, nes daugumos savivaldybių valdomų įmonių įstatuose nurodomas galimų vykdyti veiklų sąrašas nėra baigtinis, todėl šios įmonės gali užsiimti bet kokia ūkine veikla. SVĮ įstatuose, be kita ko, yra nurodomas sąrašas veiklų, kuriomis gali užsiimti konkreti įmonė. Tik 38 proc. visų SVĮ įstatų (101) yra skelbiami viešai ir tik viename penktadalyje jų (21 SVĮ) yra nurodomas baigtinis veiklų skaičius.
SVĮ įstatuose, kuriuose nėra nurodomas baigtinis galimų užsiimti veiklų skaičius, šalia išvardintų veiklų sąrašo įrašomas punktas, pagal kurį „Bendrovė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teises aktams“. Kai kurių SVĮ nuostatuose išvis nėra pateikiamas veiklų sąrašas, o nurodomas abstraktus ir bendro pobūdžio galimų vykdyti veiklų apibūdinimas: „Įmonės ūkinės veiklos pobūdis yra paslaugų, darbų atlikimas, prekyba ir kita veikla, neprieštaraujanti Lietuvos Respublikos įstatymams“.
Mažas SVĮ, kurių įstatuose nurodytas baigtinis galimų užsiimti veiklų sąrašas, skaičius sudaro prielaidas spręsti, kad savivaldybės kaip SVĮ steigėjos, turi tikslą plėsti SVĮ vykdomų veiklų ratą.
- SVĮ užsiima ne tik veikla, kuri yra būtina patenkinti gyventojų bendruosius interesus, bet ir komercine ūkine veikla.
Viena iš trijų sąlygų, kuomet savivaldybės valdomi juridiniai asmenys gali vykdyti ūkinę veiklą, yra reikalavimas, kad vykdoma ūkinė veikla būtų būtina siekiant patenkinti savivaldybės bendruomenės bendruosius interesus (LR Vietos savivaldos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.).
Nėra priežasčių manyti, kad kurios nors savivaldybės gyventojai turi reikšmingai skirtingus būtinuosius poreikius lyginant su kitų savivaldybių gyventojų poreikiais. Todėl ir veiklos ir jų skaičius, kuriomis užsiima skirtingose savivaldybėse veikiantys ūkio subjektai, neturėtų reikšmingai skirtis.
- 60-yje savivaldybių veikiančių 264 SVĮ duomenys rodo, kad skirtingų savivaldybių įsteigtų juridinių asmenų, tiek šių įmonių vykdomų veiklų skaičius skiriasi reikšmingai: kiekvienoje savivaldybėje veikiančių SVĮ skaičius kinta nuo 1 iki 14, o bendras veiklų, kuriomis užsiima šios SVĮ skaičius – nuo 1 iki 29 veiklų.
- 60-je savivaldybių iš viso vykdoma 720 veiklų. Veiklų tipų populiarumas Lietuvoje yra skirtingas. Kai kurios veiklos yra pavienės, kai kurios labai populiarios. Pavyzdžiui, geriamo vandens teikimas (60) arba šilumos tiekimas (51) gali būti laikomos būtinomis ir tenkinančiomis kiekvienos savivaldybės gyventojų bendruosius interesus paslaugas, tai, kita vertus, tokios paslaugos kaip neoninės reklamos gamyba (1), metalo dirbinių gamyba (5), soliariumas (1), kinas (1), apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos (2), vaizdajuosčių nuoma (1), baseino masažo ar kirpyklos paslaugos (5) teikiamos pavienėse savivaldybėse. Todėl abejotina, ar galima pastarąsias veiklas priskirti prie būtinų ar bendruosius interesus tenkinančių veiklų.
- SVĮ užsiima veikla, kurią galėtų vykdyti kiti ūkio subjektai
Antroji iš trijų sąlygų, kuomet savivaldybės valdomi juridiniai asmenys gali vykdyti ūkinę veiklą, yra reikalavimas, kad atsižvelgdami į savo komercinius interesus, kiti ūkio subjektai tokios veiklos nevykdytų arba vykdytų ne visa apimtimi, kuri yra būtina savivaldybės bendruomenės bendriesiems interesams patenkinti (LR vietos savivaldos įstatymo 91 str. 1 d. 2 p.).
Atsižvelgiant į tai, kad didžiuosiuose miestuose veikia daugiau privačių ūkio subjektų, kurie galėtų vykdyti atitinkamą veiklą, palyginus su mažesnėmis savivaldybėmis, tikėtina, kad daugiau šių veiklų turėtų vykdyti mažesnėse savivaldybėse veikiančios SVĮ, tačiau duomenys rodo priešingą tendenciją, nes didžiosiose savivaldybėse veikia daugiau SVĮ ir jos užsiima didesniu skaičiumi veiklų[3]. Tai leidžia daryti išvadą, kad SVĮ vykdo atitinkamas veiklas, kurias galėtų vykdyti ir kiti (privatūs) ūkio subjektai.
- Projekto taikymas neužtikrintų tinkamų sąlygų ūkio subjektams sąžiningai konkuruoti ir ribotų konkurenciją rinkoje
Pažymėtina, kad konkurencija yra vienas kertinių rinkos ekonomikos elementų. Siekis teisės sistemoje įtvirtinti nuostatas, kurių pagrindu vieniems rinkos dalyviams, t. y. SVĮ, būtų suteikiamos palankesnės sąlygos nei kitiems, yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos teisės aktais ir visuotinai priimtinomis konkurencijos teisės normomis.
- Siūlomas veiklos, kuri nelaikytina ūkine veikla, apibrėžimas (toliau – Apibrėžimas) yra netinkamas dėl toliau nurodytų priežasčių
1.1. Sudaromos sąlygos savivaldybėms užsiimti bet kokia ūkine veikla
Pagal Projekte pateikiamą apibrėžimą, bet kuri ūkinė veikla, kurią vykdo savivaldybės valdoma įmonė (SVĮ), gali būti nelaikoma ūkine veikla. Kadangi visi gyventojai naudojasi savivaldybės teikiamomis viešosiomis paslaugomis, bet kokia veikla, kuria užsiima savivaldybės valdomas juridinis asmuo, gali būti vertinama kaip paslauga, papildanti viešąją paslaugą, ir todėl galėtų būti nelaikoma ūkine veikla.
Tokio apibrėžimo priėmimas reikštų, kad savivaldybės valdomi juridiniai asmenys, norėdami teikti papildomą paslaugą, neprivalėtų įsitikinti, ar kiti ūkio subjektai tokios veiklos nevykdo ir ar dėl to nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės.
1.2. Galiojantys teisės aktai tą pačią paslaugą reglamentuotų skirtingai
Pagal Konkurencijos įstatyme nurodytą ūkinės veiklos apibrėžimą, ūkine veikla yra laikoma „gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti”[4]. Projekto rengėjai nenurodo, kodėl Konkurencijos įstatyme nurodytas ūkinės veiklos apibrėžimas negali būti taikomas Vietos savivaldos įstatyme ir siūlo savo veiklos, kuri nelaikytina ūkine veikla, apibrėžimą: „Ūkinės veiklos vykdymu nelaikoma tokia viešosios paslaugos teikėjo veikla, kuri papildo jo teikiamą viešąją paslaugą ir teikiama tik kartu su šia viešąja paslauga (mokinių maitinimas mokykloje, medicinos paslaugos globos namuose ir pan.).” Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatyme pateiktas apibrėžimas nenumato išimties viešąsias paslaugas papildančiai arba kartu su jomis teikiamai paslaugai. Tai reiškia, kad pagal Projektu siūlomą nustatyti apibrėžimą konkreti paslauga galėtų būti nelaikoma ūkine veikla, o pagal Konkurencijos įstatyme nustatytą apibrėžimą ši paslauga būtų laikoma ūkine veikla. Taigi praktikoje galimos situacijos, kai tai pačiai paslaugai būtų taikomas skirtingas teisinis režimas pagal skirtingų teisės aktų nuostatas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių[5]. Manytina, kad Projektu siekiamas įteisinti reguliavimas neatitinka aptartų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje suformuluotų postulatų, nes dėl anksčiau nurodytų aplinkybių Projekto nuostatos yra nepakankamai aiškios ir jų taikymas praktikoje gali būti nenuoseklus ir prieštaringas.
1.3. Įsiteisėjus Projektui galimai būtų padaryta žala vartotojams, privatiems ūkio subjektams ir konkurencijai
Projektu siekiamo įtvirtinti apibrėžimo taikymas reikštų, kad, pavyzdžiui, savivaldybės valdomi juridiniai asmenys, siekdami teikti maitinimo paslaugas mokyklose, neprivalėtų įsitikinti, ar kiti ūkio subjektai tokios veiklos nevykdo. Todėl gali susidaryti situacija, kad savivaldybė, kurioje veikia konkrečia ūkine veikla užsiimantys ūkio subjektai, galės be konkurso savo valdomai įmonei pavesti užsiimti ta pačia ūkine veikla. Tokiu būdu iš vartotojų būtų atimta galimybė gauti kokybiškas paslaugas žemomis kainomis, būtų diskriminuojami privatūs ūkio subjektai ir nepagrįstai ribojama konkurencija.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, valstybė siekdama reguliuoti ūkinę veiklą ir tiesiogiai užsiimti ūkine veikla privalo užtikrinti, kad ši veikla tarnaus bendrai tautos gerovei ir užtikrinti, kad būtų paisoma vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, asmenų lygiateisiškumo, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvų[6]. Savivaldybės pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti tam tikrą veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei, įmonei ar organizacijai galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu būtų užtikrinta paslaugų, be kita ko, gera kokybė[7]. Svarstytina, ar pagal Projektą savivaldybėms suteikiama galimybė be konkurso savo valdomai įmonei pavesti užsiimti konkrečia ūkine veikla, kaip aptarta anksčiau, atitiktų šią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aptartą praktiką.
- Projekte pateikiamas naujos ūkinės veiklos apibrėžimas nepagrįstai siaurintų reguliuojamų juridinių asmenų ratą
Pagal Projekto nuostatas, jei konkrečią ūkinę veiklą vykdė bet koks per pastaruosius tris metus reorganizuotas juridinis asmuo, priklausantis (ar priklausęs) savivaldybei, savivaldybės naujai pradedama ūkinė veikla nebūtų laikoma naujai pradedama ūkine veikla. Tai reikštų, kad minėtajai veiklai nebūtų taikomas Vietos savivaldos įstatymo 91 straipsnyje numatytas kontrolės mechanizmas. Pavyzdžiui, jeigu savivaldybės įmonė, vykdžiusi konkrečią ūkinę veiklą prieš du metus buvo reorganizuota ar uždaryta, savivaldybei vėl pradėjus vykdyti tą pačią ūkinę veiklą tai nebūtų laikoma naujai pradedama ūkine veikla ir ji nebeprivalėtų, be kita ko, įsitikinti, kad tokiu sprendimu nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės.
Jei veiklos vykdymą apibrėžti pagal tai, kas yra numatyta įstatuose, ir, jei įstatuose yra ilgas arba apskritai nebaigtinis veiklų sąrašas, pvz., kaip dažnai aptinkama savivaldybių valdomų įmonių įstatuose „bet kokia kita veikla, neprieštaraujanti LR įstatymams“ – tuomet praktiškai bet kokia veikla galėtų būti nelaikoma nauja veikla.
III. Projekto nuostatos galimai neatitinka iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluoto Konstitucijos aiškinimo, o Galiojančio įstatymo nuostatos yra tinkamai suderintos su Konstitucija
- Savivaldybių savarankiškumas nėra absoliutus
Pagal Konstituciją nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai). Savivaldybių veiklos laisvė ir sarankiškumas yra apibrėžiami Konstitucijos ir įstatymų, numatant tam tikras kompetencijos ribas ir veikimo taisykles (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimas).
Pagal Konstituciją savivaldybės, laisvai ir savarankiškai veikdamos pagal ūkinę veiklą reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų ir kitų konstitucinių imperatyvų, todėl vykdydamos priskirtas funkcijas, savivaldybės turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų (2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).
Tais atvejais, kai valstybė (analizuojamu atveju veikianti per savivaldybę) siekia reguliuoti ūkinę veiklą ir tiesiogiai užsiimti ūkine veikla, ji privalo užtikrinti, kad ši veikla tarnautų bendrai tautos gerovei. Tai reiškia, kad valstybė turi paisyti iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, be kita ko, jame įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, taip pat 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvų. Paisydamas šių konstitucinių imperatyvų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimas). Be to, tam tikrais atvejais savivaldybės, turinčios pareigą užtikrinti bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą, neturi absoliučios diskrecijos nuspręsti dėl šias paslaugas teikiančių subjektų parinkimo būdo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimas).
Nacionaliniai teisės aktai įtvirtinta atvejus, kai valdžios institucijos privalo laikytis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, viešojo administravimo įstaigoms numatoma pareiga nekurti teisės aktų, sukuriančių nelygias sąlygas konkurencijai (Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis). Taigi savivaldos laisvė ir savarankiškumas yra ribojami teisės aktuose numatytų išankstinių reikalavimų valstybiniams subjektams dėl jų specifinio statuso ir veiklos sąlygų. Tokie reikalavimai laikytini pagrįstais ir proporcingais siekiant tinkamo savivaldos funkcijų įgyvendinimo.
- Projekto nuostatomis savivaldybėms būtų sudaryta galimybė nepagrįstai nukrypti nuo iš Konstitucijos 4 straipsnio joms kylančios pareigos užtikrinti sąžiningą konkurencijos laisvę
Valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucijos 46 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Konkurencijos tarybos nuostatuose nustatyta viena iš jos funkcijų – prižiūrėti, kaip ūkio subjektai ir viešojo administravimo subjektai laikosi Konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų. Taigi savivaldybės, kaip ūkio subjektai, turi pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kaip tą numato Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, o Konkurencijos taryba – prižiūrėti, ar savivaldybės tinkamai vykdo joms numatytą pareigą.
Projekto nuostatomis būtų įteisinta atvirkščias savivaldybių ir Konkurencijos tarybos funkcijų ir pareigų santykis. Projekte nurodoma, kad „Jeigu savivaldybė sprendimą priima neatsižvelgdama į Konkurencijos tarybos išvadą <…>, sprendime dėl naujos ūkinės veiklos vykdymo privaloma nurodyti motyvus, pagrindžiančius, kad sprendimas atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus”.
Projekte numatyti pakeitimai, kurie savivaldybėms suteikia teisę neatsižvelgti į neigiamą Konkurencijos tarybos išvadą dėl naujos ūkinės veiklos pradėjimo. Tai reiškia, kad savivaldybės kvestionuotų Konkurencijos tarybos, kaip institucijos, atsakingos už konkurencijos taisyklių priežiūrą, kompetenciją.
- Projektu būtų nustatytas mažiau tinkamas reguliavimas negu galiojantis reguliavimas
Galiojančiame įstatyme numatytas reguliavimas įpareigoja pagrįsti, kad tokios veiklos vykdymas yra būtinas. Taigi pagal galiojančią tvarką a priori vertinama, ar veikla galėtų pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvę. Atsižvelgiant į tai, kad savivados laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutūs, Galiojančiame įstatyme numatyta pareiga kreiptis Konkurencijos tarybos sutikimo gali būti laikoma pagrįsta, jeigu taip būtų užtikrintas tinkamas savivaldos funkcijų vykdymas.
Konkurencijos Tarybos duomenimis, 2015 m. beveik pusėje savivaldybių buvo nustatytos konkurencijos problemos. Tai sudaro prielaidas spręsti, kad savivaldybės savarankiškai, be Konkurencijos tarybos, nėra pakankamai kompetentingos tinkamai įgyvendinti joms iš Konstitucijos kylančios ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatytos pareigos užtikrinti sąžiningą konkurenciją.
Todėl Galiojančiame įstatyme įtvirtinta pareiga kreiptis į Konkurencijos tarybą užtikrina, kad būtų pradedamos tik tos veiklos, kurios yra pagrįstai reikalingos ir kurios nepažeidžia sąžiningos konkurencijos principų, taigi užtikrinamas ir tinkamas Konstitucijos ir jos aiškinimo laikymasis.
- Baudų už konkurencijos pažeidimus egzistavimas nepaneigia taisyklių poreikio
Abejotina, kad gresiančios baudos veiks kaip prevencinė priemonė, sąžiningą konkurenciją užtikrinanti, kad SVĮ priims tinkamą sprendimą dėl naujos ūkinės veiklos pradėjimo.
Todėl ex ante reguliavimo mechanizmas, įtvirtintas Galiojančio įstatymo nuostatose, yra būtinas. Vertinant susiklosčiusią reguliavimo praktiką konkurencijos srityje, taisyklės ir sankcijos už taisyklių nesilaikymą viena kitai neprieštarauja ir neturėtų būti laikomos alternatyviomis priemonėmis, nes sankcijų numatymas užtikrina įtvirtinto teisinio reguliavimo tinkamą įgyvendinimą.
IŠVADA. Galiojantis įstatymas yra tinkamas, proporcingas ir būtinas, todėl siūloma nepritarti Projekto priėmimui.
[1] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D0CD0966D67F/KOvWuQDrjs
[2] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/19d53af09a0811e78d46b68e19efc509
[3] Faktai ir analizė. Ką veikia savivaldybių valdomos įmonės?
[4] https://kt.gov.lt/uploads/documents/files/2015-04-30_1S-47.pdf
[5] žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai
[6] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimas
[7] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimas
