Dar neseniai Lietuvoje per kraštus liejosi visiems pažadėta gerovė. Tai gerovei trūko kelių kertinių dalykų: solidarumo tarp ją kuriančiųjų, paskirstančiųjų bei vartojančiųjų ir pagarbos bei dėmesio kuriantiems.
Krizei ištikus, staiga praregėjome, kad gerovė nėra vien tik socialinė politika ir pašalpų pažadas. Kad, paprastai tariant, gerovė yra ta pridėtoji vertė, pajamos ir dažnai peikiamas pelnas, kuriuos kasdien kuriame fabrikuose, dirbtuvėse, siuvyklose, laukuose ir parduotuvėse. Kuriame ją bankuose, atsiskaitymų platformose, kompiuterių programose ir interneto tinkle. Ir štai šiandien visi pamatėme tos gerovės kūrimo grandis bei trapumą.
Galima daug pagaminti, triūsiant prie staklių, tačiau staiga vartotojai keičia savo polinkius ir prioritetus, ir tai, kas kainavo brangiai, tampa niekam nereikalinga, kad ir kiek muštum kainą. O tai, kas atrodė bevertis dalykas, akimirksniu įgauna gyvybės ir saugumo brangumą. Šiandien įmonės turi laviruoti tarp sutrikusių tiekimų ir pardavimų, tarp nutraukiamos veiklos ir ilgalaikių įsipareigojimų. Ir visi turi žvelgti į ateities nežinomybę.
Nuo ko gi dabar priklauso mūsų gerovė, ją kuriančių įmonių išlikimas? Žinoma, nuo rinkų, pandemijos, medikų, Vyriausybės, ir kitų nenumatomų aplinkybių. Dėmesio centre dabar Vyriausybės veiksmai. Bet ne tik jie. Dėmesio ir palaikymo pagaliau nusipelnė ir tie, kas paprastai linksniuojami kaip banalūs pelno siekėjai, vertelgos ar netgi sukčiai. Krizė priverčia suvokti, kaip mūsų visų gerovė priklauso nuo įmones vairuojančių savininkų, verslininkų, vadybininkų, nuo jų sumanumo, gebėjimo perprasti tendencijas, artimos ir tolimos ateities poreikius, rasti nestandartinius ir greitus sprendimus, rizikuoti, arba atvirkščiai, paskirstyti riziką.
Šiandien laikas perprasti ir prisijaukinti nemėgstamą ir dažnai krizės kontekste linksniuojamą sąvoką „spekuliuoti“. Ji reiškia ne „prekiauti, siekiant lengvai pasipelnyti, superkant prekes pigiai ir parduodant brangiai“, kaip teigia dauguma mūsų žodynų. Savo lotynų kilme žodis spekuliuoti reiškia „įsižiūrėti“, „žvelgti nuo budėjimo posto“, „spėti dalykų esmę“ ir netgi „spėti ateitį, kai nėra pagrindo ir informacijos užtikrintumui“.
Dabar, kai visi esame tarsi migloje, verslo kapitonai turi atlikti būtent šią misiją: įsižiūrėti į ateitį ir spėti ją, pakreipti savo laivą ten, kur regimas išsigelbėjimas. Vieniems tai reiškia rasti naujų tiekėjų, kitiems – pirkėjų, paleisti internetinę prekybą ar pasisamdyti kurjerius. Tai reiškia – nujausti, kaip pasikeis vartojimas po mėnesio ir po metų, pataikyti į naujus poreikius ir netgi būti jų priešaky.
Krizėje gimsta nauji, ramiais laikais nereikalingi ir neregėti sprendimai. Jie gali lemti genialių posūkių, bet juose visuomet yra rizika. Tad kapitonai budės ant savo tiltelių dieną ir naktį, ir nuo jų įsižiūrėjimo į miglotą ateitį priklausys visų mūsų gerovė.
Nuo jų ramaus proto, intuicijos ir drąsos priklausys, ar įmonės išplauks, ar praras ir pajamas, ir perspektyvas. Štai čia ir pasimato išsvajotosios gerovės šaltiniai ir kaina. Štai nuo kokių gebėjimų dabar visi esame priklausomi.
O, kaip reikia saugoti tuos įmonių kapitonus, kaip reikia atlaisvinti juos nuo visų nebūtinų rūpesčių, kaip jiems reikia visų darbuotojų įsiklausymo, palaikymo ir sumanumo. Kapitonui gyvybiškai svarbu susikabinti su savo komanda rankomis, kad ir simboliškai, bet labai stipriai. Kad gimtų sinergija. Kad drauge rastų sprendimus. Gal kas nors iš jaunesniųjų pagalbininkų laiku patars išsigelbėjimo kursą ar vingį. Juk būtent tokiu metu gimsta naujieji lyderiai, prabunda žmogiškas talentas atsakyti į iššūkį ir išsigelbėti. Kaip svarbu, kad darbuotojai remtų išsigelbėjimo akciją ir suprasdami, kad nuo mūsų solidarumo priklauso ateitis, nepriremtų vadovų sunkiai pakeliamais reikalavimais. Nuvaryti kapitoną nuo tiltelio, įvaryti jį į kampą šiandien nesudėtinga, bet tuomet tiek ir teliks jo ypatingos gelbėjančios regos. Regės ir veiks kapitonas – išplauks ir darbuotojai. Bus pajamų – bus ir atlyginimų, bus pelno – bus perspektyvų rytoj.
Štai kur bus patikrinamas mūsų solidarumas. Štai kur kiekvienas, kuris nenuleidžia rankų, siekia dirbti, ieškoti sprendimų, kaip padėti sau, įmonei, šeimai, bendruomenei, tampa gerovės gelbėtoju ir kūrėju. Žinoma, labiausiai solidarumo tikimasi iš valdžios, juk solidarumas yra jos credo.
Valdžia yra tarsi admirolas, kuris gali padėti vairuojantiesiems savo laivus, arba bent jau nepridaryti jiems didesnių bėdų. Štai, į pirmus raginimus jau atsižvelgta ir žadama atidėti avansinio pelno mokesčio mokėjimą (bet mokesčių yra ir daugiau), neriboti disponavimo įmonių sąskaitomis, jeigu jos pritruks lėšų sumokėti mokesčius ir socialines įmokas. Terminas sueina šiandien, tad rytoj – pirma solidarumo patikra. O jų bus ir daugiau: kapitonus norima įtraukti į lėtą valstybinio gelbėjimo verpetą. Žadama, kad įmonių reikalai bus sprendžiami individualiai. O įmonių – aštuoniasdešimt penki tūkstančiai.
Norinčios susitarti dėl mokesčių atidėjimo įmonės turi pateikti prašymus su ilgu priedų sąrašu. O gal galiojanti tvarka vardan tos gerovės gali būti pakeista? Bravo admirolams, jie ėmė veikti greitai ir kadangi viskas jau keičiasi valandomis, turiu vilties, kad taip ir bus, kai skaitysite šį tekstą. Juk pagal dabartinę tvarką prašymai būtų svarstomi trisdešimt dienų, o į juos atsižvelgta, jeigu patenkinami kriterijai. O gi vienas svarbiausių kriterijų – pateikti „mokesčių mokėtojo įsipareigojimus sumokėti mokestinę nepriemoką ateityje, sutartis, ketinimo protokolus, verslo planą (pavyzdinė forma, patvirtinto Aprašo 1 priedas) ir/arba kitus dokumentus, kurie įrodo, kad yra realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos mokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas“.
Iš kur paimti sutartis bei ketinimo protokolus ir kaip parengti verslo planą, kai viskas tik pradeda griūti? Kaip įrodyti, kad yra realių galimybių atsiskaityti su biudžetu ateityje, ypač jei nuo paties mokesčių atidėjimo tik ir įsižiebs toji viltis? Greičiausiai, pati valstybė galiausiai imsis būti garantu – bet vėlgi, individualia tvarka. Aštuoniasdešimt penki tūkstančiai kapitonų, visi plūs į valdžios koridorius, maldaus ir reikalaus likvidumo kreditų.
O kaip gi pagelbėti jiems, kad liktų ant tiltelių su savo tiesiogine misija? Juk valstybės skolų atidėjimas išsprendžia tik vieną problemą, o spręsti reikia gamybos, tiekimų, logistikos, pardavimų klausimus. Daugybę kasdienių ir ilgalaikių iššūkių.
Jei admirolai nuimtų jų pačių sukurtas naštas, jeigu pasiskolintų, kol dar rinkoje yra galimybių, uždengtų buferiu įmonių likvidumo skyles, ypač susidariusius dėl Vyriausybės sprendimų, jau būtų lengviau. Užuot individualiai sprendę įmonių prašymus, nukreiptų visą įžvalgą ir energiją į sisteminių ir greitų sprendimų radimą. Laikas piktas, ir jo neužteks svarstyti tūkstančių įmonių prašymus.
Užuot svarstę Seime minimalios algos didinimą tokiu metu (taip, tai jau įtraukta į darbotvarkę), stabdytų visų jau priimtų ir su pandemija nesusijusių reguliavimų įgyvendinimą. Paskelbtų moratoriumą naujoms naštoms. Ir patys atsirinktų, kuriuose įstatymuose ir nutarimuose tų naujųjų naštų yra, ir nelauktų, kol verslininkai kreipsis su peticijomis, ką reikia stabdyti. Įmonių vadovams, finansininkams ir teisininkams šiandien reikia žiūrėti į ateitį, o ne skaityti begalinius poįstatyminius aktus.
Admirolai, kurių tiltelis aukštesnis, stabdytų ir bet kokį mokesčių didinimo svarstymą ir kitas iniciatyvas, kurių visų čia neišvardinsi. Seimas suskubtų naikinti savo pačių įvestas „Sodros“ grindis – tai ypač aktualu mažiausiai uždirbantiesiems. Užuot žadėję „Sodros“ subsidijas už dalinį darbuotojų darbą (čia reikės mėnesį laukti, kad gautum keturiolikos dienų subsidiją), atleistų nuo to paties „Sodros“ mokesčio bent toms pačioms keturiolikai dienų. Ne po mėnesio, o dabar, kai labiausiai skauda, kai gali būti paleista arba sustabdyta įmonių tarpusavio neatsiskaitymo grandis. Ne subsidijas išrinktiesiems žadėtų, o visus atlaisvintų nuo valstybės naštų, kad kapitonai visą savo laiką, energiją ir įžvalgą skirtų tam, nuo ko mes visi šiandien priklausome. Gerovės gelbėjimui ir kūrimui.