Atsiliepimas į „Verslo žinių“ straipsnį „Dėmesio – durys rūkaliams užsidaro“ (2006 08 08).
Madingai rūkančiųjų nemėgstantis Europos komisaras V.Špidla nesusilaikė ir paskelbė, kad įmonės turi teisę nepriimti į darbą rūkančio asmens. Ateičiai įdomu, kokių dar žmonių Komisija leis nepriimti? Dabar leido nesirinkti nerūkančių, vėliau galbūt leis nesirinkti negeriančių, nepasitikinčių savimi, o gal dar ir nekompetentingų? Ačiū, kad leidote, čia nieko nauja. Vis dar galime nuspręsti priimdami į darbą, kokios savybės mums svarbios ir dėl kokių bruožų renkamės vieną ar kitą darbuotoją. O rūkymas, kaip ir nerūkymas, gali būti svarbi darbuotojo savybė. Šis V.Špidlos pareiškimas, nors vėliau Komisijos oficialiai apkarpytas, svarbus tuo, kad kėsinasi į principą, jog leidžiama viskas, kas neuždrausta. Darbdaviai žino, kad negali diskriminuoti dėl rasės, amžiaus, lyties ir t.t. , tačiau komisaras pradėjo naują sąrašą, kuris vardija savybes, dėl kurių leidžia diskriminuoti. Taigi Komisaras teigia, jog jis žino, kokios savybės darbui yra svarbiausios, ir tik pagal jas leidžia atsirinkti darbuotojus. Tokio sąrašo pradžia reiškia, kad ateityje kils abejonių, ar dėl į sąrašą neįtrauktų savybių galima diskriminuoti. Čia jau nebe politinis korektiškumas, o totalitarizmas.
Būti ar nebūti su rūkančiais, užuot buvusi asmeninė, tapo valstybine problema. Yra teorijų teigiančių, jog svaiginančių ar stimuliuojančių medžiagų kiekis, būtinas kiekvienam žmogui, yra pastovus ir visiems vienodas – tik vieni jį susirenka adrenalinu, maistu, kiti – kvaišalais. Kai nusibos kovoti su rūkančiais, bręs valstybinis karas prieš nutukusius, prakaituojančius ar besikvepinančius.
Darbo jėgos rinka yra rinka. Rinktis darbuotojus, partnerius, prekes pagal bet kurias laisvam žmogui priimtinas savybes yra efektyviausių mainų ir laisvos visuomenes pagrindas, todėl bet kuris valdžios leidimas arba draudimas diskriminuoti yra kėsinimasis į fundamentalius šiandienos pagrindus. Todėl pragaištinga būtų tylėti.
