Ekspertizė. Dėl Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo projekto XIP-2782

Lietuvos laisvosios rinkos institutas skatina darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų prisitaikymą prie realybėje egzistuojančios ir nuolat kintančios darbo organizavimo įvairovės. Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas parengtas siekiant reglamentuoti dar vieną darbo organizavimo formą. Projekte numatytas darbo užmokesčio reguliavimas, apribojimai laikinojo darbo naudotojui bei apribojimai, ką galima įdarbinti. Jeigu svarbiausi iš šių trukdžių nebus panaikinti, jie gali užkirsti kelią sėkmingai šiandien dirbantiems laikiniesiems darbuotojams, įmonėms priimančioms laikinuosius darbuotojus ir laikinojo įdarbinimo paslaugas teikiančioms įmonėms ir taip didinti nedarbą. Taip pat būtų sunaikinta atsiradusi darbo rinkos lankstumo ir prisitaikymo prie skirtingų rinkos sąlygų galimybė, kuri yra ypač svarbi šiandieninėmis didelio nedarbo sąlygomis.

Dėl laikinojo įdarbinimo (darbo nuomos) reiškinio

Laikinasis įdarbinimas – darbo pasidalijimo padarinys. Jis įgalina efektyvinti veiklą ir įmonėms užsiimti tik pasirinktomis pagrindinėmis veiklomis, o jas palaikančias, aprūpinančias veiklas perduoti kitoms specializuotoms įmonėms, kurios gali tai padaryti mažesnėmis sąnaudomis. Paprastai svarbios ne tik finansinės sąnaudos, bet ir sąnaudos, kurios susijusios su personalo atrinkimu, darbuotojų, darbo laiko apskaitos, darbo užmokesčio mokėjimu. Taip pat svarbu, jog laikinasis įdarbinimas gali padėti pasitelkti reikiamą darbuotoją greičiau nei sudarant darbo sutartį. Įprasta, jog įmonės sutartimis perduoda kitoms įmonėms atlikti įvairias funkcijas: kompiuterių priežiūros darbus, biurų valymo paslaugas, biuro įrangos nuomos, biuro apsaugos, automobilių parko nuomos, biuro administravimo ar kitas paslaugas. Darbuotojų laikinojo įdarbinimo paslaugos yra tapačios minėtoms kitų funkcijų atlikimui naudojamoms nuomos paslaugoms.

Darbuotojų laikinasis įdarbinimas atsirado dėl jo teikiamų privalumų, todėl įstatymas turi sudaryti galimybes kuo efektyviau tais privalumais pasinaudoti. Tokiu atveju daugiausia naudos gautų ir darbuotojai, radę darbą laikinojo įdarbinimo įmonėje, pačios laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojai.

Dėl darbo užmokesčio reguliavimo (3 str. 4 dalis 3 p.)

Projektas įsakmiai nurodo, dėl kokių sąlygų turi susitarti laikinojo įdarbinimo įmonė ir darbuotojas. Projekto 4 str. 4 d. 3 p. nurodoma, jog laikinojo darbuotojo darbo užmokestis jo darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje. Remiantis šia nuostata, įdarbinimo įmonei duodama neįveikiama užduotis: laikinojo įdarbinimo įmonė su laikinuoju darbuotoju turi darbo sutartyje susitarti ne mažesnį atlyginimą, nei darbo naudotojas būtų mokėjęs, jeigu pats būtų tiesiogiai įdarbinęs darbuotoją toje pačioje darbo vietoje.

Reikia pabrėžti, kad laikinojo įdarbinimo įmonė darbo sutarties su laikinuoju darbuotoju sudarymo momentu dažniausiai nežino, su kokiu laikinojo darbo naudotoju (ar keletu jų per ilgesnį laiką) ji sudarys sutartį ir perleis laikinąjį darbuotoją. Todėl ji niekaip negali žinoti, koks būtų darbo užmokestis darbo naudotojo įmonėje, jeigu darbo naudotojas pats tiesiogiai įdarbintų darbuotoją.

Antra, net jeigu ir žinoma įmonė, į kurią vėliau bus siunčiamas laikinasis darbuotojas, tačiau vis tiek neįmanoma sužinoti, koks būtų laikinojo darbo naudotojo mokamas atlyginimas „jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje“. Ši įstatymo nuostata priverčia laikinojo įdarbinimo įmonę įsivaizduoti, kiek darbo naudotojo įmonė mokėtų hipotetiniu atveju, jeigu darbuotojas būtų įdarbinamas tiesiogiai. Kadangi tokia situacija yra įsivaizduojama, tai formaliai bet koks atlyginimas atitiks įstatymo reikalavimus.

Trečia, šis įpareigojimas, jeigu būtų įgyvendinamas, iš esmės prieštarautų ekonominei laikinojo įdarbinimo logikai. Darbo naudotojas sieks pasitelkti laikinąjį darbuotoją tik tuo atveju, jeigu įvertinus visas sąnaudas (finansines ir kitas – laiko, administracinės naštos), jam tai bus pigiau, nei priimti žmogų pagal darbo sutartį. Jeigu įdarbinimo įmonė bus įpareigota mokėti tokį patį atlyginimą, kaip darbo naudotoja mokėtų savo darbuotojui, tai pridėjusi nefinansines įdarbinimo sąnaudas (kurias įdarbinimo įmonė padengia), vargu ar įdarbinimo įmonė galės pasiūlyti kainą, kuri būtų patraukli darbo naudotojui. (Reikia turėti omenyje, jog greta užmokesčio už darbą, įdarbinimo įmonė dar yra įpareigota darbuotojui sumokėti ir už laikotarpį tarp siuntimų kaip už prastovą – ne mažesnę nei Vyriausybės nustatytą minimalią algą).

Todėl siūlome atsisakyti nuostatos įpareigojančios laikinajam darbuotojui mokėti darbo užmokestį bent tokį, koks būtų taikomas, jei darbo naudotojas būtų darbuotoją įdarbinęs tiesiogiai.

Dėl darbo užmokesčio laikotarpiais tarp siuntimų dirbti (4 str. 1 dalis)

Projekto 4 str. 1 dalis įpareigoja įdarbinimo įmonę laikinajam darbuotojui laikotarpiais tarp siuntimų mokėti atlygį, ne mažesnį kaip Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, už prastovos laiką. Toks apmokėjimo nustatymas yra nepagrįstas ir gali nulemti tai, kad įdarbinimo įmonės negalės vykdyti veiklos, nes neturės lėšų sumokėti nustatytą minimalų atlyginimą tuo metu, kada darbuotojas nėra išsiųstas dirbti.

Įpareigojimas mokėti minimalų atlyginimą, prilyginant laikotarpį tarp siuntimų dirbti prastovai, yra niekuo nepagrįstas – laikotarpis tarp siuntimų nėra tas pats, kas prastova. Laikinojo įdarbinimo santykiai nereiškia, kad darbuotojas bus nuolat siunčiamas darbui. Tuo tarpu darbo sutartis yra nuolatiniam darbui. Darbuotojas žino, jog laikinajame darbe renkasi mažiau pastovų užimtumą ir kintamą darbo užmokestį.

Įdarbinimo įmonė šiuo įstatymu yra įpareigojama sumokėti laikinajam darbuotojui dviem būdais reguliuojamą darbo užmokestį: (1) laikinojo darbo metu ne mažesnį atlyginimą nei kiti darbo naudotojo darbuotojai dirbantys lygiavertį darbą, o (2) laikotarpiais, kai darbuotojas nedirba mokėti minimalų nustatytą atlyginimą. Tai reiškia, kad laikinojo įdarbinimo įmonė minimalios algos mokėjimą turi įtraukti į paslaugos kainą, kurią moka darbo naudotojas. Tačiau darbo naudotojas pirks šią paslaugą tik tuo atveju, jeigu ji jam bus naudingesnė ir pigesnė, nei sudaryti darbo sutartį. Šios dvi darbo užmokestį reguliuojančios nuostatos užkirstų kelią laikinojo įdarbinimo paslaugoms atsirasti, kadangi jos taptų brangesnės už įprastus darbo santykius.

Dėl išdėstytų priežasčių darbo užmokestis tiek darbo laikotarpiu, tiek laikotarpiu, kai darbuotojas nėra siunčiamas, turi būti šalių susitarimo dalykas ir nepriklausyti nei nuo kitų darbuotojų naudotojo įmonėje užmokesčio, nei nuo nustatyto minimalaus atlyginimo. Šios nuostatos gali sunaikinti laikinojo įdarbinimo paslaugos patrauklumą ir didinti nedarbą, todėl siūlome panaikinti minėtas 3 ir 4 straipsnio nuostatas.

Dėl laikinojo darbo naudotojui draudžiamų veiksmų (9 str.)

Projektu draudžiama sudaryti laikinojo įdarbinimo sutartį, pagal kurią darbo naudotojo naudai tam tikrą darbą dirbtų laikinieji darbuotojai, jei per paskutinius 6 mėnesius darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, jis atleido daugiau kaip 10 procentų šį darbą dirbusių darbuotojų.

Šios nuostatos tikslas yra užtikrinti, kad laikinojo darbo naudotojas negalėtų pakeisti darbuotojų laikinaisiais darbuotojais, tačiau nepateikiama argumentų, kuo toks apribojimas galėtų būti naudingas. Nors šia nuostata saugomi darbo naudotojo darbuotojai, kuriuos būtų galima pakeisti laikinaisiais darbuotojais, tačiau toks saugojimas yra visiškai formalus ir deklaratyvus darbuotojo saugojimas ir prieštarauja pačiai laikinojo įdarbinimo logikai. Laikinasis įdarbinimas sudaro galimybes mažinti darbuotojų samdymo sąnaudas, lanksčiau veikti verslui, ir taip sudaryti palankesnes sąlygas darbuotojų įdarbinimui. Ši nuostata nepagrįstai apriboja laikinųjų darbuotojų įdarbinimo paslaugas visoms smulkioms įmonėms, kuriose dirba iki 9 darbuotojų, ir kurios yra nutraukusios darbo sutartį su bent vienu darbuotoju (jose 1 darbuotojas ir sudarys daugiau nei 10 proc.). Tokia nuostata reiškia, kad smulkios įmonės, kurios nutraukia darbo sutartį su bent vienu darbuotoju, negalės bent jau laikinai pasitelkti laikinojo darbuotojo artimiausius 6 mėnesius. Taip pat toks apribojimas apskritai trukdytų įmonėms taupyti su darbo santykiais susijusios apskaitos ir administravimo sąnaudas išsinuomojant daugiau nei 10 procentų visų darbuotojų.

Taip pat reikia atsižvelgti į šio draudimo pasekmes potencialiems laikiniesiems darbuotojams. Jie neturės galimybės gauti pajamų iš norinčios jį pasamdyti darbovietės, apribojamos jų teisės į darbą, dirbtinai apsunkinama šeimų finansinė padėtis sudėtingu ekonominiu laikotarpiu.

Greta to, įstatymo projekto rengėjas, įtvirtindamas šią nuostatą, remiasi prezumpcija, jog darbuotojai buvo atleisti nepagrįstai. Tačiau atleidimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, yra visiškai teisėtas ir priimtinas būdas darbo sutarties nutraukimui, todėl jis neturi sukelti kitų neigiamų pasekmių. Šiuo atveju neigiama pasekmė yra apribojimas pasitelkti toms pačioms funkcijoms atlikti laikinąjį darbuotoją.

Siūlome atsisakyti draudimo sudaryti laikinojo įdarbinimo sutartį, pagal kurią darbo naudotojo naudai tam tikrą darbą dirbtų laikinieji darbuotojai, jei per paskutinius 6 mėnesius darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, jis atleido daugiau kaip 10 procentų šį darbą dirbusių darbuotojų.

Dėl pareigos laikinojo įdarbinimo įmonėms teikti informaciją (11 straipsnis 1 dalis)

Įstatymo projekto 11 straipsnis numato pareigą laikinojo įdarbinimo įmonėms teikti Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais informaciją apie pradėtą vykdyti įdarbinimą, darbo naudotojus, nusiųstų laikinųjų darbuotojų skaičių. Abejotina, ar tokia kontrolės priemonė yra pagrįsta ir būtina.

Didžiausią administracinę naštą įmonėms sukeltų įpareigojimas teikti informaciją apie darbo naudotojus, su kuriais sudarytos laikinojo įdarbinimo sutartys, ir jiems nusiųstų darbuotojų skaičių. Teisės akto aiškinamasis raštas nenurodo, kokių tikslų siekiama šiuo įpareigojimu, kokią naudą turės valstybė iš pateikiamos informacijos apie darbo naudotojus ir nusiųstų darbuotojų skaičių. Valstybinė darbo inspekcija gali susipažinti su visomis darbo sutartimis ir su darbo sutarčių registravimo žurnalu pačioje įmonėje. Greta to, laikinojo įdarbinimo įmonė, kaip ir bet kuri kita įmonė, privalo informuoti Sodrą apie įdarbintus darbuotojus, todėl valstybės institucijos jau turi informacijos apie kiekvienos įmonės darbuotojus ir sudarytas darbo sutartis.

Todėl siūlome atsisakyti reikalavimo pranešti apie darbo naudotojus, su kuriais sudarytos laikinojo įdarbinimo sutartys, ir jiems dirbti nusiųstų laikinųjų darbuotojų skaičių.

Rekomendacijos

Atsisakyti 4 straipsnyje numatytos nuostatos, įpareigojančios laikinajam darbuotojui mokėti darbo užmokestį ne mažesnį nei laikinojo darbo naudotojo darbuotojo, atliekančio tokią pačią ar lygiavertę darbo funkciją, bei 3 straipsnio nuostatos, įpareigojančios už laikotarpius, kai darbuotojas nėra siunčiamas į darbo naudotojo įmonę, mokėti minimalų atlyginimą.
Atsisakyti 9 straipsnyje įtvirtinto draudimo sudaryti laikinojo įdarbinimo sutartį, pagal kurią darbo naudotojo naudai tam tikrą darbą dirbtų laikinieji darbuotojai, jei per paskutinius 6 mėnesius darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, jis atleido daugiau kaip 10 procentų šį darbą dirbusių darbuotojų.
Atsisakyti 11 straipsnyje numatytos pareigos reikalavimo pranešti apie sudarytas laikinojo darbo sutartis.