Globalaus nuosmukio smūgį žemiau juostos Lietuvos verslas, galima sakyti, atlaikė. Prarijo ir karčią mokesčių kėlimo piliulę. Gyvena su vis nepalengvinamomis darbo taisyklėmis, dėkui lojaliems žmonėms, nepasiduodantiems dažnos profsąjungos propagandai. Naujus reguliavimus verslas, kaip koks vanduo – apibėga, norite – apeina arba išeina. Žinote, kas skaudžiausia ir neįveikiama verslui šiomis nelengvomis krizės dienomis? Ogi tai, kad jo reikšmė ekonomikoje ir socialiniame gyvenime nepripažįstama, sumenkinama, o suformuotas verslo įvaizdis – itin blogas. Jei sakoma, kad žmogus yra Dievo ir velnio dvikovos laukas, tai verslo žmogus – neabejotina nelabojo pergalė.
Paradoksalu, bet dažnas pripažįsta, kad būtent verslūs žmonės suorganizuoja pridedamosios vertės kūrimą kiekvienoje įmonėje, visoje šalyje. Jie savo rizika sukuria įmonę ir įdarbina žmones. Kai reikia pagalbos ištikus bėdai, darbuotojas pirmosios pagalbos kreipiasi į darbdavį. Sukurta pridėtinė vertė yra pagrindinė valstybės bei savivaldybių biudžetų mokesčių bazė. Šiuos pinigus vėliau išdalija valdžios žmonės, dažnai demonstruodami dosnumą svetima sąskaita. Nors kone visų socialinių reikmių finansavimas jau yra vykdomas per valstybinius biudžetus (suprask – kaina jau sumokėta), verslai savo valia: teikia paramą, šviečia darbuotojus, kelia jų kvalifikaciją, draudžia papildomu sveikatos draudimu, organizuoja poilsį ir ugdymą. Įmonės atlieka gausybę jiems deleguotų socialinių funkcijų, kurias lygiagrečiai vykdo ir valdžia. Nepaisant to – verslas yra tamsa, godumas, apgavystė ir vagystė, ką bedarytų. Suorganizuoja veiklą, sukuria BVP, sumoka mokesčius, skiria paramą, sukuria darbo vietas – ir vis viena yra viso blogio priežastis. Tiesiog keista, kodėl tiek nuopelnų visuomenei atliekanti veikla pelno tokią blogą reputaciją. Kodėl taip yra?
Lengviausia būtų viską suversti tradicijai. Ikisovietinės verslo tradicijos Lietuvoje buvo tikrai silpnos, ant pirštų suskaičiuotume Lietuvos verslo lyderius, nors jų tikrai buvo. Kai paprašėme žinovo pasidalinti savo mintimis apie verslininko įvaizdį lietuvių literatūroje, radome tik … Vaižganto „Pragiedrulius“. Kitur verslininkas, ir ypač smulkus, yra pajuokos objektas. Bet nuo Vaižganto jau daug vandens nutekėjo, žmonės skaito ne vien lietuvių literatūrą, o verslininko įvaizdis, spėju – tik blogėja.
Labai paprasta būtų blogu įvaizdžiu apkaltinti verslą – pats kaltas ir taškas. Juolab, neneigsime, kai kurie verslai suteikia tam pagrindo. Pastebime, kad valdžia labiau myli užsienio investuotojus, bet liaudis – tikrai ne. Linkstame idealizuoti užsienio įmones, tačiau kaltiname ir jas – naftos produktų gamybą, dujų tiekimą, prekybą naftos produktais, farmacininkus. Neigiamas žmonių požiūris tautybės nesirenka ir nerūšiuoja. Monopolistai – bet kas, perkama žiniasklaida – visa, kiekvienas verslas – pajuodėlis. Lyg deguto šaukštas būtų pagadinęs visą statinę medaus. O jei taip – lai patys išaiškina, kas čia medus, o kas – degutas. Yra siūlančių nupirkti verslo įvaizdžio formavimo paslaugą, juolab. kad valdžia būtent taip daro „gerindama“ Lietuvos įvaizdį. Gal tai – sektinas pavyzdys? Nereikia būti išminčiumi, kad suprastum kad toks sprendimas būtų manipuliatyvus ir dėl to – trumpalaikis. Norintys ilgam likti versle – tikrai rūpinsi ne tuo. Ar jūs girdėjote, ar įsivaizduojate kurią nors įmonę, sakančią, kad čia štai – toji bloga, tik aš vienas – geras? Tai neperspektyvu ir tik sustiprintų neigiamą verslo įvaizdžio foną.
O kur gi sąmoningas žmogus? Juk jam taip savita skirti blogį nuo gėrio: štai – geras žmogus, o štai – blogas. Jei sutinkame blogų žmonių, nesakome, kad visi be išimties yra „kiaulės“. O štai su verslu yra kitaip. Jei tarp žmonių esame nusiteikę atsirinkti, tai versle – nedvejodami pasmerkiame. Ar ne todėl, kad su žmonėmis bendraujame patys ir tiesiogiai, o štai su verslais tokio tiesioginio kontakto neturime? Matome nebent savo darbdavį, o kitų įmonių – tik paviršių, todėl pasitikime autoritetų ir „autoritetų“ nuomone. Pasiduodame žiniasklaidos, mūsų pačių pavadintos „perkama“ informacija, tikime mūsų pačių pasmerktais politikais, kurie naudodami „verslo niekadėjo“ kortą pelnosi politinius dividendus. Jei kai kuriais politikais pasitikime labiau – jo lūpose nuskambėjęs tegu ir nepagrįstas pasmerkiamas burtažodis – „kartelis“, „monopolija“, „teršia, nuodija“, – tampa įvaizdžio mirties nuosprendžiu įmonei. Nuosprendžio galiojimo laikas neribotas. Elgesys nebedaro įtakos įvaizdžiui. Kas bevaldytų šias įmones – iš anksto pasmerkti blogai reputacijai, nepaisant indėlio į BVP, biudžetą, paramą ir rūpestį žmonėmis.
Ką daryti? Visų pirma, valdžiai būtina sąmoningai ir tikslingai susilaikyti nuo verslo vertinimo. Nelegalu? Drauskite ir persekiokite. Pažeidimas? Bauskite proporcingai. Lygiai taip pat teisingai pripažinkite kiekvieno indėlį į Lietuvos gerovę, jei toks yra. Ištarkite ačiū ne tik ties, kuriems sumokėjote. Pripažinkite visų nuopelnus Lietuvos ekonomikai ir ne tik jai – ir socialiniam gyvenimui. Šaka, ant kurios sėdime turi būti tvirta ir tvirtinama.
Pačiam verslui – ogi kažko naujo daryti net nereikia. Vykdo savo kasdienę veiklą – ir visi viską žino. Įvertina pirkdami, parduodami, įsidarbindami, arba išeidami iš darbo. Turinys čia žymiai svarbiau nei forma. Informacija sklinda iš lūpų į lūpas šviesos greičiu.
Žmonėms? Žmogus šiandien yra suklaidintas, sako – nekenčiu, bet savo pinigus išleidžia būtent neapykantos zonoje. Susivokti žmogui reikia laiko, suvokti, kur skleidžiamas melas, surasti savo tiesą. Toji tiesa kiekvieno matyt bus skirtinga, bet – tikra, be išankstinio valdžios nuosprendžio, be konkurentų manipuliacijų. Nuoširdumas taptų gyvenimo norma, o ar ne jo esame ištroškę kaip gryno oro ir tyro vandens.
