Šių metų pradžioje Vyriausybės nutarimu sukurta valstybinė pažangos taryba, kuri artimiausiu metu turi sukurti ilgalaikę Lietuvos strategiją. Ambicingų planų ir strategijų turime daug (Šiaurės Baltijos paslaugų centras iki 2015, inovacijų centras iki 2020 ir pan.) ir daug mažiau kryptingos veiklos. Dažna valstybinių strategijų kūrimo diskusija pradedama mintimis: „Jau turime – dešimtis strategijų. Tik kas iš to?“. Lietuvoje iš viso yra virš dviejų šimtų vidutinio ir ilgo laikotarpio strategijų.
Paprastam žmogui valstybinių strategijų fragmentus retkarčiais išgirdusiam per televizorių ar iš laikraščių gali pasidaryti nejauku – saujelės žmonių kuriamos strategijos ir planai turėtų reikšmingai paliesti kiekvieną šalies gyventoją, tame tarpe ir jį patį. Kita vertus, dažnas aiškaus ir tvirto ryšio tarp plano ir vykdomos ekonominės politikos nebuvimas verčia nusiraminti – tikriausiai ši strategija tik dar vienas formalus paukščiukas prie nuveiktų darbų sąrašo. Strategijos yra per aukštai ir jų per daug, jog tai reikšmingai paliestų kasdienį žmonių gyvenimą. Tokia situacija verčia susimąstyti apie žmogaus ir valdžios ilgalaikių planų kūrimo santykį.
Projekto „Lietuva 2030“, skirto šalies ilgalaikės strategijos kūrimui, internetiniame puslapyje galima rasti tokią mintį, iliustruojančią šios strategijos kūrimo idėją: „Daugelis žmonių ir dabar laukia, kol kas nors ateis ir pasakys, ką daryti. Reikia pačiam nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu.” Labai paradoksalu, jog šis teiginys pateikiamas kaip siekio sukurti Lietuvos strategiją, ilgalaikį vystymosi planą iliustracija. Viena vertus, ji prieštarauja valstybinio planavimo idėjai: jei reikia spręsti pačiam žmogui, kodėl sprendžia valdžia? Kita vertus – ji teigia pasitikėjimą žmogumi, kurio valdžia neturi. Valdžios demonstravimo, jog žmogus negali savimi pasirūpinti ir jį reikia nukreipti ir drausminti, apstu. Darbo santykių reguliavimo griežtumas neva ginant darbuotojo interesus, valstybinio socialinio draudimo sistema, neigiant privataus kaupimo galimybę, noras sureguliuoti greituosius kreditus, neigiant žmogaus apsisprendimo ir pasirinkimo laisvę – tai tik keletas pavyzdžių. Taigi, ar suderinama pasitikėjimu žmogumi ir jo laisve idėja su valdžios noru kurti ilgalaikius planus ir strategijas?
Kiekvienas žmogus perka jam reikalingas prekes ir paslaugas, renkasi sau perspektyvią profesiją bei priimtiną darbdavį, kuria verslą tikėdamas jo sėkme. Pagal tokį patį dėsnį juda ir kapitalas – tenkindamas didžiausią paklausą turinčius ir žmonių poreikius. Tai vyksta spontaniškai ir tuo pat metu tai yra jėga, formuojanti šalies ūkį, jo nulemianti vystymosi kryptį, konkurencingas ir mažiau konkurencingas ūkio šakas. Šiame procese savo laisvu apsisprendimu ir pasirinkimu dalyvauja kiekvienas ekonomiškai aktyvus žmogus.
Visai kas kita yra tuomet, kai valdžia iš anksto nusprendžia ir suplanuoja, kokios bus konkurencingiausios šalies ūkio šakos po 20 metų, į kokių darbo vietų kūrimą investuoti, kurlink bus vystomas šalies potencialas. Tol, kol šios strategijos yra popierinės – jos bereikšmės. Tačiau tuomet, kai planai ir strategijos pavirsta valdžios kišimosi į rinką pagrindu: subsidijavimu, reguliavimu, perskirstymu, išteklių telkimu atskirose sektoriuose, jie riboja žmonių pasirinkimo galimybę ir jų reikšmę. Įvairių planų ir strategijų rengimas yra nepasitikėjimo visuomene, žmogumi, jo apsisprendimo ir veiksmų laisve, galimybėmis planuoti ir pasirinkti tinkamiausią kelią, išraiška. Tikras paradoksas – nebetikėdami žmonėmis, atiduodame savo ateities planavimą į grupelės išrinktųjų rankas.
Ar tai reiškia, jog tam, kad nebūtų mažinama žmonių laisvė veikti, patiems formuoti savo gyvenimą ir tuo pat metu šalies ateitį, valdžia turi atsisakyti ilgalaikių planų ir strategijų? Ne, tačiau šie planai turi būti kitokie. Reikia identifikuoti prieš tai buvusio kalno strategijų ir planų nesėkmę ir keisti jų esmę. Planai ir strategijos turi būti nukreipti ne į šalies ūkio formavimą, o į žmonių galimybių laisvai rinktis ir kurti šalies ateitį didinimą. Šiuose planuose turi būti numatytos ne perspektyviausios ateities profesijos ar sektoriai, o ateities sąlygos tokiose probleminėse srityse kaip mokesčiai, darbo santykių reguliavimas, teritorijų planavimas, nuosavybės apsauga ir kt.. Tai turi būti ilgalaikis planas, kaip bus gerinamos ekonominės veiklos sąlygos, mažinami mokesčiai ir reguliavimai, naikinami konkurencinės aplinkos iškraipymai. Valdžia turi daug mažiau dėmesio skirti ateities spėjimui, ir daugiau pastangų dėti į pagrindo, ant kurio ši ateitis turi stovėti, klojimui.
Jokia valdžia niekuomet savo rankomis nesukurs konkurencingo sektoriaus, tą gali padaryti tik rinkoje veikiantys, planuojantys, geriausių sprendimų ieškantys žmonės. Tereikia juos išlaisvinti.
