Pranešimas skaitytas 2007 m. gegužės 25 d. Seimo Europos informacijos centre Seimo Biudžeto ir finansų komiteto ir Seimo Europos reikalų komiteto surengtoje diskusijoje „Kainų stabilumo strategija ir euro įvedimo perspektyvos Lietuvoje“.
————————————
Euro įvedimo priemonės: teigiami ir neigiami aspektai
Laba diena,
Dėkoju už suteiktą galimybę išsakyti Laisvosios rinkos instituto poziciją euro įvedimo klausimu.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto nuomone, pagrindinis tikslas, kurio turėtų būti laikomasi, svarstant šį klausimą, yra ilgalaikis Lietuvos ekonomikos augimas, jos tvarumo ir konkurencingumo užtikrinimas. Euro įvedimas turėtų būti traktuojamas kaip priemonė minėtam tikslui pasiekti, o ne kaip siekis savaime. Be abejonės, euro įvedimas pats savaime turėtų privalumų, tokių kaip palengvėsianti prekyba su euro zonos šalimis, potencialiai didesnis investuotojų pasitikėjimas Lietuva, didesnis kainų palyginamumas, visiškai eliminuota valiutos kurso kitimo rizika. Tačiau tiek pats euro įvedimas, tiek ir jam palengvinti skirtos priemonės gali turėti ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių. Į jas turėtų būti atsižvelgiama.
Savo pranešime daugiausia dėmesio norėčiau skirti Vidutinės trukmės kainų stabilumo strategijoje numatytoms infliacijos valdymo priemonėms, kuriomis bus siekiama atitikti Mastrichto konvergencijos kriterijų. Bet prieš tai norėčiau išsakyti trumpą komentarą dėl Nacionalinio euro įvedimo plano ir priemonių, skirtų apsaugoti vartotojų interesus.
Nacionalinis euro įvedimo planas ir vartotojų teisių apsauga
Nacionaliniame euro įvedimo plane pabrėžiama, kad įvedant eurą svarbu apsaugoti vartotojų interesus. Tam numatytos įvairios priemonės, tokios kaip skelbimas apie piktnaudžiavo atvejus žiniasklaidoje, įmonių skatinimas pasirašyti Geros verslo praktikos planus ir panašiai. Nors šios priemonės ir gali duoti tam tikrų rezultatų ir padėti išvengti galimo chaoso euro įvedimo metu, kainų stabilumo prasme šios priemonės nebūtų esminės. Svarbiausia ir geriausia priemonė išvengti kainų didėjimo ir apsaugoti vartotojų interesus – tai natūrali įmonių konkurencija. Jeigu konkurencingoje rinkoje pardavėjas bandytų kelti kainą (piktnaudžiautų), jo prekės nebebūtų perkamos: jis būtų priverstas arba sumažinti kainas, arba pasitraukti iš rinkos.
Praktinė euro įvedimo patirtis atskleidžia, jog šis žingsnis nežymiai padidino kainas tose šalyse, kur tai buvo padaryta (Eurostato skaičiavimais, euro įvedimas pridėjo prie infliacijos rodiklio nuo 0,12 iki 0,29 procentų). Pagrindinė priežastis, kodėl kainos padidėjo nedaug, buvo minėta įmonių konkurencija. Lietuvoje didelė dalis rinkos yra konkurencinga. Svarbu yra neriboti šios konkurencijos.
Dabar norėčiau aptarti infliacijos valdymo priemones, numatytas Kainų stabilumo strategijoje.
Siūlymas dėl gyventojų pajamų mokesčio
Kainų strategijoje siūloma neformuoti nepagrįstų lūkesčių dėl spartaus gyventojų pajamų ir kitų mokesčių mažinimo, GPM spartesnį mažinimą svarstyti tik įvertinus makroekonominę situaciją ir biudžeto vykdymą. Teigiama, kad spartesnis gyventojų pajamų mokesčio sumažinimas skatintų vidaus paklausą, skolinimąsi, padidintų einamosios sąskaitos deficitą ir darytų spaudimą kainoms augti (kitaip tariant, keltų ekonomikos „perkaitimo“ pavojų).
Vis dėlto tokia argumentacija neatsižvelgia į du svarbius aspektus. Pirma, dėl to paties vidaus paklausos spaudimo pastaruoju metu itin sparčiai kyla įmonių sąnaudos, todėl jos praranda konkurencingumą – tai kelia pavojų ilgalaikei Lietuvos ekonomikos plėtrai. Spartesnis GPM mažinimas leistų turėti įmonėms tam tikrą „apsaugos zoną“, kuri leistų prisitaikyti prie sparčių pokyčių darbo rinkoje. Tai suteiktų daugiau galimybių įmonėms su tokiu pačiu pinigų kiekiu pritraukti darbuotoją. Antra, sprendimas stabdyti GPM mažinimą dėl tokio žingsnio poveikio infliacijai neatsižvelgia į tai, jog mokesčių lėšos, patenkančios į valstybės biudžetą ir vėliau išleidžiamos, taip pat stimuliuoja vidaus paklausą, formuoja nepagrįstus lūkesčius ir augina infliaciją.
Gyventojų pajamų mokesčio srityje galima būtų atsisakyti lengvatų būsto paskoloms, kurios iškreipia rinkos dalyvių motyvaciją. Lengvatų atsisakymas galėtų sulėtinti paskolų portfelio augimą.
Siūlymai vykdyti griežtą fiskalinę politiką, panaikinti biudžeto deficitą
LLRI pritaria šiems pasiūlymams. Geriausia priemonė neformuoti nepagrįstų lūkesčių ir mažinti infliacinį spaudimą – tai griežtesnė valstybės fiskalinė politika.
Todėl yra sveikintinas pasiūlymas atsisakyti praktikos metų viduryje peržiūrėti valdžios sektoriaus biudžetus, jei faktinės pajamos viršija prognozuotąsias. Esama praktika skatina neatsakingą išlaidavimą; spartaus ekonomikos augimo metais biudžetas turi būti perteklinis, kad galima būtų mažinti valstybės skolą.
Taip pat sveikintinas pasiūlymas yra panaikinti biudžeto deficitą, įtvirtinant tai Fiskalinės drausmės įstatyme. Reikia paminėti, kad LLRI jau seniai siūlė žengti tokį žingsnį. Biudžeto deficitas turėtų būti panaikintas kaip galima anksčiau ir tai turėtų būti padaryta dar 2008 m., o ne 2009 m, kaip numatyta Kainų stabilumo strategijoje. Be to, turėti būti siekiama valstybės biudžeto panaikinimo, o ne bendro valdžios sektoriaus biudžeto (valstybės, savivaldybės biudžetų ir Socialinės apsaugos fondų) subalansavimo.
Be Kainų strategijoje pateiktų pasiūlymų, derėtų paminėti dar kelias priemones, kurios padėtų mažinti biudžeto išlaidas ir didinti jų efektyvumą. Pirma, prie biudžeto subalansavimo prisidėtų įvairių PVM mokesčio lengvatų panaikinimas.
Antra, svarbi priemonė yra valstybės išlaidų efektyvumo kėlimas iš esmės koreguojant biudžeto sudarymo procedūras, kad būtų iki galo įgyvendintas programiškumo principas, kad būtų galima įvertinti ir stebėti naudą, gaunamą iš vienų ar kitų programų finansavimo.
Siūlymai, susiję su darbo užmokesčio augimo ribojimu
Ne centrinio planavimo ekonomikoje riboti darbo užmokesčio augimą administracinėmis priemonėmis galima tik valstybiniame sektoriuje. Tačiau, tiesiog apribojus šio sektoriaus atlyginimus problema nebus išspręsta: valstybinio sektoriaus darbuotojai arba išeis į privatų sektorių, arba išvažiuos dirbti į užsienį. Reikia keisti pačius viešojo sektoriaus finansavimo principus taip, kad geriems darbuotojams galima būtų mokėti daugiau, o blogiems – mažiau.
Kita vertus, galima pritarti nuostatai, kad nebūtų sukurtas teisinis pagrindas „automatiniam“ darbo užmokesčio indeksavimui praėjusių laikotarpių infliacija. Atlyginimai negali būti dirbtinai pririšami prie konkretaus rodiklio – jų lygį lemia darbo našumas bei darbo pasiūlos ir paklausos santykis. Šis principas turėtų būti taikomas ir minimaliam mėnesiniam atlyginimui – šiuo metu nuolat ir sparčiai keliamas MMA dirbtinai didina darbo kainą ir kelią infliaciją.
Siūlymas įgyvendinti „optimalų akcizų planą“
Siūlymas įgyvendinti optimalų akcizų planą, t.y. pakelti juos anksčiau nei planuota, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas galimas tokio žingsnio pasekmes. Kaip pripažįstama pačioje Kainų strategijoje, spartesnis akcizo cigaretėms kėlimas „gali visiškai išbalansuoti vidaus rinką ir ypač suaktyvinti kontrabandą“. Todėl Kainų strategijoje siūloma neankstinti akcizo cigaretėms didinimo. Tačiau panašias pasekmes gali sukelti ir akcizų degalams išankstinis kėlimas: pagausėtų kontrabanda, nelegalių degalų pardavimai, nukentėtų vartotojai ir įmonės. Dėl šių priežasčių kyla didelių abejonių, ar tikslinga specialiai ankstinti akcizų pakėlimą euro įvedimo labui. Reikia pažymėti, kad tai gali būti argumentas, nuteikiantis gyventojus prieš ES bendrąją valiutą.
Siūlymai dėl kainų reguliavimo
Reguliuojamų kainų sumažinimas iš tiesų galėtų padėti statistiškai sumažinti infliacijos rodiklį, tačiau tai būtų trumpalaikė priemonė. LLRI nuomone, pats kainų reguliavimo principas yra ydingas, todėl nustatytos dirbtinai mažos kainos būtų pragaištingos reguliuojamoms sritims. Kai nėra galimybių kainoms atspindėti rinkos informaciją, mažinamos paskatos investuoti, krenta kokybė, iškreipiama rinka, konkurencija tampa sunkiau įmanoma, o kartu ir galimybė dėl jos kainoms mažėti ateityje. Taigi kyla didelių abejonių dėl šios priemonės naudos ir žalos balanso.
Sveikintinas dalykas būtų liberalizuoti reguliuojamų kainų ūkio šakų reguliavimo režimus (su sąlyga, kad tai būtų ne rereguliavimo, o esminio liberalizavimo reformos), nes tai ilgalaikėje perspektyvoje leistų pasiekti objektyvų kainų lygį. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad tokios reformos poveikis infliacijai trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu yra sunkiai prognozuotinas.
Galiausiai norėčiau aptarti kelias priemones, kurios nebuvo paminėtos Kainų stabilumo strategijoje, bet kurios padėtų mažinti infliaciją ir būtų naudingos ilgalaikiam šalies konkurencingumui.
Bendro konkurencijos augimo skatinimas
Viena pagrindinių infliacijos priežasčių yra spartesnis tam tikrų produktų paklausos, o ne pasiūlos augimas. Geras to pavyzdys yra nekilnojamojo turto rinka, taip pat žemės ūkio produktų kainų padidėjimas dėl sausros padarinių. Sudarius sąlygas sparčiai plėsti pagrindinių vartojimo produktų ir prekių gamybą ir išaugus jų pasiūlai, mažės spaudimas šių produktų kainų augimui. Tam reikalingos rinką vidaus ir užsienio konkurencijai atveriančios, liberalizuojančios ir biurokratiją mažinančios priemonės, kurios sudarytų sąlygas greičiau plėsti gamybą ir atsirasti naujoms įmonėms.
Srityse, kuriose intensyvi konkurencija, kainų didėjimas bendro infliacijos augimo kontekste būna mažesnis ar net neigiamas – to pavyzdys yra drabužių ir avalynės rinka (per metus šios prekių grupės kainos Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 4 procentais).
Žemės rinkos liberalizavimas
Žemes rinkos liberalizavimas ir teritorijų planavimo supaprastinimas sudarytų galimybę atsirasti didesnei būstų ir komercinių sklypų pasiūlai bei sukurtų prielaidas kainų mažėjimui arba jų lėtesniam augimui. Šiuo metu dėl sudėtingo žemės rinkos reglamentavimo yra dirbtinai mažinama nekilnojamo turto pasiūla – tai lemia jo kainų augimą.
Energijos vartojimo nesubsidijavimas
Pasaulinis energijos išteklių kainų augimas infliacijos dydžiui Lietuvoje daro didesnę įtaką nei kitose šalyse dėl itin neefektyvaus energijos, ypač šilumos, vartojimo. Dabartinės kompensacijos gyventojams už šildymą skatina ir toliau nesiimti energijos taupymo, o daugiabučių namų bendrijų ir daugiabučių namų priežiūros netinkamas reglamentavimas apsunkina galimybę priimti sprendimus dėl šių priemonių. Subsidijas už šildymą ir karštą vandenį integravus į bendrą socialinę pašalpą, socialiai remtini asmenys gautų didesnę pašalpą, kurią galėtų panaudoti savo būtiniausioms reikmėms ir taptų, kaip ir visi vartotojai, suinteresuoti taupyti energiją.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad dėl daugelio veiksnių infliacijos rodiklio pokyčių mes negalime tiksliai prognozuoti. Net ir įgyvendinus visas Kainų stabilumo strategijoje siūlomas priemones, negalime būti tikri, kad Mastrichto kriterijus bus patenkintas. Taip pat reikėtų paminėti, kad įvairūs dirbtiniai kainų manipuliavimai gali tapti pretekstu Lietuvos infliacijos rodiklį traktuoti kaip „netvarų“. Dėl šių priežasčių, LLRI nuomone, tikslinga įgyvendinti tas priemones, kurios būtų naudingos ne tik infliacijos mažinimo ir euro įvedimo prasme, bet kurios taip pat padėtų kelti Lietuvos ekonomikos konkurencingumą ir didinti jos gerovę. Trumpai tariant, tai būtų griežta fiskalinė politika, biudžeto deficito panaikinimas, įvairių rinką iškreipiančių subsidijų ir lengvatų atsisakymas, liberalizavimo reformos, bendras konkurencijos didinimas. Dėkoju už dėmesį.
