Vadinamasis „perkaitimas” atsiranda, kai sparčiai augančios paklausos negali patenkinti potencialūs pasiūlos pajėgumai (kitaip tariant, ekonomika auga virš savo potencialo). Ši pasiūla gali būti tenkinama iš išorės (importuojant) arba šalies įmonėms didinant savo gamybą. Besiplečiančiai gamybai reikia daugiau darbuotojų, todėl kyla įtampa darbo rinkoje: atlyginimai pradeda augti greičiau nei darbo našumas. Kadangi darbuotojų algos kyla sparčiau nei jų sukuriama vertė, krenta šalies įmonių konkurencingumas. Augančios gamybos sąnaudos ir besiplečiančios paklausos spaudimas lemia kainų augimą.
„Kaistančios” ekonomikos pasižymi pernelyg optimistiniais ateities lūkesčiais, mažinančiais taupymą ir skatinančiais nepagrįstų investicijų augimą, vartojimo bumą, kurie finansuojami sparčiai augančiu skolinimusi. Didėjant pinigų kiekiui ir augant optimizmui, gali formuotis vadinamieji „kainų burbulai” akcijų ir (arba) nekilnojamojo turto rinkose. Perkaitimas kelia pavojų, kad įsiskolinusios šalies įmonės ir namų ūkiai ateityje, neišsipildžius optimistinėms prognozėms, nesugebės grąžinti paskolų. Išaugęs blogų paskolų portfelis, taip pat susprogę „kainų burbulai” gali sukelti finansų sistemos krizę. Pernelyg didelio optimizmo laikotarpį gali pakeisti gilaus pesimizmo periodas. Kalbant paprastai, „perkaitusios“ ekonomikos auga pernelyg greitai – virš savo potencialo – ir todėl po kurio laiko „atšąla“, jų augimas labai sulėtėja ar net tampa neigiamas.
Taigi galima būtų išskirti tokius „perkaitimo“ ženklus: augančią infliaciją, pernelyg optimistiškus ekonominių veikėjų vertinimus, sparčiai didėjantį įsiskolinimą, akcijų ir nekilnojamojo turto kainų augimą, prekybos deficito plėtimąsi, darbo našumo augimo tempus viršijantį atlyginimų didėjimą.
Ar „kaista“ mūsų ekonomika?
Mūsų šalyje galima įžvelgti beveik visų minėtų simptomų. Juos lemia bendrosios paklausos augimas, kurį skatina Europos Sąjungos lėšos, emigrantų siunčiami pinigai, kylančios pajamos ir itin sparčiai besiplečiantis tiek įmonėms, tiek namų ūkiams išduodamų paskolų portfelis (paskolų portfelis privačiam sektoriui praėjusiais metais išaugo beveik trečdaliu). Dėl šių priežasčių Lietuvoje vyrauja optimistiški ekonominės situacijos ir jos perspektyvų vertinimai, kurie savo ruožtu taip pat stimuliuoja vartojimą ir investicijas. Ekonomikos augimas, maitinamas vidaus paklausos, šiuo metu vienas sparčiausių Europos Sąjungoje. 2006 metais realioji vidaus paklausa, kurią sudaro galutinio vartojimo išlaidos ir vidaus investicijos, padidėjo 12,5 procento. Nors praėjusiais metais penktadaliu padidėjęs eksportas augo sparčiai, dar greičiau plėtėsi importas, todėl prekybos deficitas padidėjo iki 11,1 procento BVP.
Tačiau spręsti dėl galimo „perkaitimo“ derėtų atsargiai. Visų pirma reikia prisiminti, kad Lietuvos ekonomika šiuo metu vejasi daug turtingesnes Europos Sąjungos valstybes. Todėl tam tikri ekonomikos „šilimo“ ženklai yra net pageidautini, ypač turint galvoje, kad kai kurių rodiklių atžvilgiu Lietuva pradeda nuo labai žemo lygio. Pavyzdžiui, paskolų portfelio ir BVP santykis mūsų šalyje, net ir lyginant su kaimyninėmis Latvija bei Estija, yra perpus mažesnis (kita vertus, valstybės skolos ir BVP rodiklis Lietuvoje yra didesnis nei kitose Baltijos valstybėse: 2005 metų duomenimis, Lietuvos valstybės skola siekė 19 procentų nuo BVP, Latvijos – 12, Estijos – tik 4,5). Bendroji Lietuvos skola užsieniui 2006 metais išaugo iki 59 procentų BVP. Latvijoje ir Estijoje šis rodiklis atitinkamai siekė 100 ir 85 procentus.
Lietuvoje spartėja kainų augimo tempai: praėjusiais metais vartotojų kainų indeksas pakilo 4,5 procento. Kita vertus, reikėtų prisiminti, kad dar prieš kelis metus (iki 2003 metų) šalyje buvo galima stebėti kainų mažėjimo tendenciją. Be to, greitai augančiose ekonomikose infliacija natūraliai būna didesnė (dėl vadinamojo Balassa-Samuelsono efekto). Trečia, pagrindinė kainų augimo priežastis praėjusiais metais buvo ne paklausos spaudimas (tai bylotų apie „perkaitimo“ pavojų), o pasiūlos veiksniai, tokie kaip prastas derlius, kylančios naftos kainos, administruojamų kainų pokyčiai.
Nors 2005 ir 2006 m. darbo našumo augimas atsiliko nuo atlyginimų didėjimo tempų, prieš tai situacija buvo atvirkštinė. Taip pat reikėtų prisiminti, jog statistika gali perdėti algų augimo tempus dėl potencialiai mažėjančio nelegaliai mokamų atlyginimų kiekio (tam įtakos galėjo turėti pajamų mokesčio tarifo mažinimas).
Kok mūsų ekonomikos potencialas?
Reikia pabrėžti, kad niekada negalima tvirtai konstatuoti konkrečios ekonomikos „perkaitimo“. Kaip jau minėta, pagrindinė šio reiškinio grėsmė yra ta, kad gyventojai ir įmonės pernelyg optimistiškai vertina ateities perspektyvas – tikėdamiesi didesnių pajamų ir pelnų ateityje, ekonomikos veikėjai plečia vartojimą ir investicijas, įsiskolina, o vėliau šių skolų negali grąžinti. Taigi ekonomika „kaista“ tada, kai realios ateities pajamos ir pelnas (kitaip tariant, ekonomikos augimas), būna mažesnės, nei tikėtasi. Tačiau realias ateities pajamas sužinosime tik ateityje.
Todėl konstruktyvu būtų į šią problemą pažvelgti ir iš kito taško: „perkaitimas“, kaip minėta, reiškia ekonomikos augimą virš savo potencialaus lygio. Taigi, norint išvengti jo pavojų, reikia kelti šį potencialą – tai leis ateityje uždirbti dideles pajamas ir pelnus. Ekonomikos potencialo augimą užtikrina našumo didėjimas. Tai ypač svarbu, turint galvoje, kad Lietuvos įmonių našumas pradeda atsilikti nuo atlyginimų augimo tempų – mažėja konkurencingumas, Lietuva praranda santykinai pigios darbo jėgos teikiamus privalumus. Tam tikrą „apsaugos zoną“ įmonėms galėtų suteikti pajamų mokesčio mažinimas. Kitas tokio žingsnio privalumas – patrauklesnės sąlygos tiesioginėms užsienio investicijoms. Nors tokio pobūdžio investicijos yra svarbus veiksnys, keliantis darbo našumą ir užtikrinantis ilgalaikį ekonomikos augimą, Lietuvoje jos praktiškai nedidėja. Norint užtikrinti ilgalaikį ekonomikos tvarumą, taip pat būtina vykdyti švietimo ir sveikatos sistemų reformas, gilinti pensijų reformą.
Kaip jau minėta, spręsti apie lūkesčių pagrįstumą ar nepagrįstumą iš esmės galima tik post factum. Toks požiūris remiasi prielaida, kad ekonomikos veikėjai racionaliai vertina savo būsimų pajamų dydį ir pagal tai priima sprendimus, susijusius su skolinimusi, vartojimu ir investicijomis. Tačiau ekonomikos veikėjų pasirinkimams įtakos taip pat gali turėti reguliavimas ir dirbtinės kliūtys, neleidžiančios sklandžiai veikti rinkai. Geras pavyzdys, atskleidžiantis, kaip iškreipiamos rinkos sąlygos gali lemti pasiūlos ir paklausos disbalansą, yra nekilnojamo turto sektorius. Svarbi priežastis, lėmusi itin spartų nekilnojamo turto kainų augimą, buvo žemės pasiūlos trūkumas, kurį lemia sudėtingas žemės rinkos reglamentavimas. Jį supaprastinus, galima būtų tikėtis disbalanso sumažėjimo ir mažiau kalbų apie galimą „burbulą“ nekilnojamo turto rinkoje. Lengvatos būsto paskoloms taip pat dirbtinai prisideda prie nekilnojamo turto kainų augimo – tiktai jos ne riboja pasiūlą, o skatina paklausą.
Kitas veiksnys, galintis formuoti nepagrįstus lūkesčius ir didinti ateities įsipareigojimus, – tai valstybės skolinimasis. Jeigu galime daryti prielaidą, kad ekonomikos veikėjai savo ateities pajamas vertina racionaliai ir atsakingai, tai tą patį argumentą sunku pritaikyti valstybei. Politikai visada turi paskatų išlaidauti ir taip siekti rinkėjų palankumo. Išlaidavimo galimybės ypač padidėja ekonomikos augimo laikais. Būtent tokia situacija yra ir Lietuvoje: nors ekonomika kyla sparčiai, valstybės išlaidos didėja dar greičiau, nepanaikinamas biudžeto deficitas. Tinkamos ekonominės politikos tikslas Lietuvoje turėtų būti biudžetinių ir nebiudžetinių fondų perviršio siekimas, siekiant mažinti valstybės skolą. Tai galima būtų padaryti, mažinant valstybės išlaidas ir didinant jų efektyvumą.
Apibendrinant galima būtų konstatuoti, kad Lietuvoje matosi ženklų, kuriuos priimta laikyti perkaitimo indikatoriais. Tačiau ar šie ženklai yra „perkaitimo“ bei nepagrįstų lūkesčių simptomas, ar tiesiog sparčiai besivystančios ekonomikos ir gerėjančio žmonių gyvenimo rodiklis, didžia dalimi priklauso (ir priklausys) nuo to, kiek ir kaip greitai kils mūsų ekonomikos potencialas.
