Valstybės kontrolės atlikta urėdijų veiklos audito ataskaita tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvos valstybinių miškų ūkis yra valdomas neefektyviai. Visuomenei reaguojant į urėdijų veiklos kritiką, dažnai pamirštama, kad kalbama ne apie patį mišką, o apie jame šeimininkaujančių valstybės tarnautojų veiklą, jos skaidrumą ir efektyvumą. Apžvelgus pagrindines šios ataskaitos išvadas pasitvirtina pagrįstos dvejonės, kad valstybiniuose miškuose tikrai „prasti popieriai“.
Valstybės kontrolės ataskaitoje teigiama, kad Lietuvos urėdijos už parduotą medieną iš visų Baltijos valstybių gauna mažiausiai pajamų ir turi daugiausia išlaidų. Pelnas už parduotą medieną taip pat mažiausias, palyginti su Latvija ir Estija. Urėdijų vykdomos funkcijos tarp valstybių irgi skiriasi, pavyzdžiui, Lietuvoje urėdijos atlieka daugiau gamtosauginių ir socialinių funkcijų. Tačiau tuo galbūt galima būtų pateisinti tik didesnes išlaidas, tikrai ne mažesnes pajamas iš parduodamos medienos.
Pasiteisinimas, kad Lietuvoje urėdijos užsiima ir kitomis visuomenės interesą ginančiomis funkcijomis, užkirstų galimybę net ir pačiai konstruktyviausiai urėdijų kritikai dėl akivaizdaus veiklos neefektyvumo. Tai tik dar vienas argumentas, kodėl būtina atskirti visuomenines ir ūkines urėdijų funkcijas, kad būtų galima vertinti, lyginti ir tobulinti procesus bei gerinti rezultatus.
Nė vieno privačios įmonės savininko neįtikintų vadybininko argumentai, kad nors ir įmonė dirba nuostolingai, viskas yra gerai, nes daug aukojama labdarai ir statomos vaikų žaidimų aikštelės. Visų pirma, reikia efektyviai vykdyti ūkinę veiklą, o jau tada uždirbtus pinigus naudoti pagal pageidaujamą paskirtį. Juk pagerinus ūkinės veiklos rezultatus, galbūt net atsirastų dar daugiau potencialių lėšų visuomeniniams tikslams.
Ataskaitoje teigiama, kad vadovaujantis prekybos apvaliąja mediena taisyklėmis urėdijoms buvo priskaičiuota 2 mln. litų iš savo įsipareigojimų nevykdžiusių pirkėjų, tačiau pretenzijas į joms priklausančius pinigus urėdijos gynė labai vangiai. Į teismą buvo kreiptasi tik dėl 275 tūkst. litų, nors urėdijos iš visų 2 mln. gavo tik 18 tūkst. litų. Sunku įsivaizduoti, kaip koks nors privatus asmuo ar įmonė tiesiog numotų ranka į 2 mln. litų skolų. Iš kitos pusės, privatus subjektas, įvertinęs skolos susigrąžinimo tikimybę, gali skolą ir nurašyti, tačiau valstybės įmonė to tikrai negali daryti. Šioje situacijoje urėdijoms jau nebepadeda ir socialinių funkcijų vykdymo argumentas, tiesiog reikia pripažinti, kad tvarkomasi prastai.
Valstybės kontrolei klausimų sukėlė ir urėdijų įvykdytų investicijų ekonominė nauda. Už 3 mln. litų buvo nupirktos 3 naujos medkirtės, tačiau jos yra naudojamos gerokai mažiau nei buvo planuojama investuojant tokią sumą. Dar įdomiau tai, kad identiška miško kirtimo medkirtėmis paslauga rinkoje rangovų teikiama vos ne kelis kartus pigiau. Tai visiškai logiška, nes konkurencinėmis sąlygomis dirbantys privatūs subjektai efektyviau vykdo savo veiklą ir gali pasiūlyti mažesnes kainas.
Urėdijos argumentuoja, kad medkirčių reikėjo norint konkuruoti su rangovais, tačiau nekalbama apie daug logiškesnį žingsnį – pirkti daugiau paslaugų iš rangovų, leisti daugiau funkcijų atlikti privatiems subjektams. Faktą, kad privatūs subjektai dirba efektyviau, patvirtina ir 20–30 proc. mažesni rangovų medienos ištempimo įkainiai.
Ataskaitoje taip pat konstatuojama, kad urėdijos viešai neskelbia savo finansinių veiklos ataskaitų. Tai, kad urėdijos neskelbia veiklos ataskaitų ir kartu teigia, jog problemų nėra ir jokių pokyčių nereikia, mažų mažiausiai atrodo negražiai. Viešas tokių ataskaitų ir kitų duomenų skelbimas yra labai svarbi ir veiksminga priemonė norint gerinti procesų skaidrumą, lėšų panaudojimo tikslingumą.
Urėdijų veiklos auditas konstatavo, kad nebuvo įgyvendintas vienas pagrindinių tikslų – miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos optimizavimas. Veikla buvo vykdoma neveiksmingai, o aukščiau išvardinti punktai tik iliustruoja tai konkrečiais pavyzdžiais.
Liūdniausia yra tai, kad visos šios aptiktos problemos yra tik simptomai ligos, kuria neišvengiamai serga visos valstybės įmonės. Šia liga susergama kiekvieną kartą, kai valstybė pradeda užsiiminėti ūkine veikla – juk tai nėra ir neturi būti valstybės reikalas. Tai konkurencijos ir motyvacijos stokos liga. Ja susergama tada, kai gyvenama šiltnamio sąlygomis, kur galimybė pralaimėti konkurencinę kovą konkurentams neegzistuoja, kur nėra tiesioginės atsakomybės prieš įmonės savininkus.
Kadangi tai ne tikra, o iliuzinė realybė, tik toje iliuzijoje gyvenančios urėdijos savo veiklos rezultatus ir gali vadinti gerais.
