Šiomis dienomis, kai visi lanko anapilin išėjusiųjų kapus, ekonomistai, atrodytų, turėtų patylėti. Nes ką gi bendro turi ekonomika ir riba tarp gyvenimų šiapus ir anapus. Ekonomiką ir laiką sieja nebent garsusis Benjamino Franklino posakis, kad gyvenime yra du neišvengiami dalykai – mokesčiai ir mirtis. Su kuriuo, beje, sutikti negalima, nes mokesčių išvengia ne vienas.
Bet visgi ekonomistai apie gyvenimo laikinumą galvoja daug dažniau nei Vėlinės ir Visų šventųjų diena. Laikas yra labiausiai ribota ekonominė gėrybė, kurią turi žmonės, todėl jie laiką taupo. Net jei žmonės gyventų rojuje, kur apstu visų kitų gėrybių, jie sprendimus priiminėtų laiko tėkmėje, ir ten galiotų „anksčiau“ ir „vėliau“ sąvokos. Apie laiką turbūt nekalbėtume tik tada, jei amžinai būtume jauni ir sveiki, tačiau tai jau būtų ne realus gyvenimas, ir ekonomistų išminties tuomet apskritai nereikėtų.
Būtent dėl to, kad laikas yra ribotas, kyla daug su tuo susijusių ekonomikos reiškinių ir dėsningumų. Tai – laiko pirmenybė, kuri sako, kad žmonės vartojimą dabartyje vertina labiau nei ateityje. Kai žmonės atsisako vartojimo „čia ir dabar“ ir pradeda taupyti bei investuoti, kaip apdovanojimą už tai jie gauna daugiau gėrybių ateityje. Kiekvieną kartą priimdami sprendimą, žmonės vadovaujasi savo laiko pirmenybės kriterijumi. Jis žmogaus gyvenimo eigoje nuolat kinta. Štai vaikui visko reikia nedelsiant ir jam labai sunku atsisakyti saldainio, net jei keli saldainiai būtų duoti po valandos. Tuo tarpu suaugę taupo, kai kas taupo net ne savo, o palikuonių vartojimui.
Kadangi laikas yra ribotas, jis turi savo kainą. Laiko kaina yra palūkanos. Kai gėrybių norime anksčiau, laiką „perkame“ imdami paskolas ir mokėdami palūkanas. Kai atidedame vartojimą ir taupome, laiką „parduodame“ – uždirbame palūkanas. Labai dažnai manoma, kad palūkanos yra pinigų kaina, kurią nulemia kapitalo pasiūla ir paklausa. Nieko panašaus! Pagal savo ekonominę prigimtį palūkanos atsiranda būtent dėl laiko tėkmės. Planuojant darbus dažnai ištariama frazė, kad „laikas – pinigai“, yra tikrų tikriausias ekonomikos dėsnis.
Deja, ne visi šiuolaikiniai ekonomistai laikui suteikia tiek svarbos, kiek jis iš tikrųjų turi. Įvairūs matematiniai modeliai ignoruoja įvykių vyksmą laike ir žmogaus vaidmenį priimant sprendimus ir modeliuoja statines arba praeities patirtimi paremtas situacijas. Dar daugiau ekonomistų ignoruoja laiko pirmenybių skirtumus tarp žmonių ir jų skirtumus bėgant laikui. Štai įvairios „darnios plėtros“ strategijos, lėšų perskirstymas tarp kartų, socialinio draudimo klausimai, švietimas ir daug kitų valstybinių politikų netinkamai naudoja ir vertina laiką. Šiuolaikinių ekonominių sprendimų idėjinis vadas Keynsas, ekonomikos varikliu laikęs vartojimą, pasakė, kad žvelgimas ilgalaikėn perspektyvon negali padėti priimti sprendimų šiandien, nes ilgainiui visi mirsime. Ir vėlgi, tiesa yra tik paskutinis teiginys. Mes mirsime, bet sprendimų pasekmes patirs kitos kartos. Būtent ekonomistų užduotis yra įvertinti ekonominės politikos sprendimų pasekmes laike, dinamikoje ir apie tai įspėti politikus ir visuomenę.
Apibendrinant, ekonominiai valdžios sprendimai turi taupyti ir branginti žmonių laiką, ir tai didžiąja dalimi susiję su įvairiomis biurokratinėmis mokesčių mokėjimo, teritorijų planavimo procedūromis, kitų „valdiškų“ reikalų tvarkymu. Ir jokiu būdu jie neturi vadovautis požiūriu „po manęs nors ir tvanas“, ir tai ypač susiję su valstybės skolinimusi, su įvairių ilgalaikių sistemų, tokių kaip valstybinis socialinis draudimas, įdiegimu.
