Įmonių bankroto valdymo departamento (prie Ūkio ministerijos) duomenimis, 2009 m. sausio – rugsėjo mėn. bankroto procesai pradėti 1385 įmonėse, o tai yra daugiau nei du kartus daugiau įmonių nei per atitinkamą laikotarpį 2008 m. Sparčiai besikeičiant ekonomikos sąlygoms, blogėjant įmonių finansinei padėčiai bankrotas tapo kur kas dažnesnis.
Bankrutuojančių įmonių turtas yra paskirstomas įmonės kreditoriams, įmonė likviduojama, o jos savininkai praranda visą ar dalį į įmonę investuoto kapitalo. Įmonei bankrutavus paprastai jos turto neužtenka visiems įsipareigojimams padengti, t.y. dalis įmonės kreditorių (skolintojų, darbuotojų, tiekėjų) neatgauna viso jiems priklausančio turto.
Įsivaizduokime situaciją, jog paskolinote įsivaizduojamai įmonei UAB „Skola“ 10 tūkstančių litų, o jai bankrutavus iš parduoto likusio įmonės turto atgavote tik 5 tūkstančius. Kadangi įmonė yra uždaroji akcinė bendrovė (ribotos atsakomybės juridinis asmuo), likusieji 5 tūkstančiai nebuvo išieškoti iš įmonės savininko. Ši situacija gali pasirodyti nesąžininga: jūsų skolai galėtų pakakti asmeninio (į įmonę neinvestuoto) UAB „Skola“ savininko turto, tačiau jis yra neliečiamas, nes taip numato įstatymai, reglamentuojantys ribotą atsakomybę.
Ar tokios įstatymais sukurtos taisyklės nepažeidžia kreditorių interesų, kuomet jie negali išieškoti skolų iš įmonės savininko, nors būtent savininkas tiesiogiai ar netiesiogiai padarė sprendimą veikti rinkoje, pirkti prekes į skolą, samdyti darbuotojus, skolintis? Ar įmonių savininkų galimybė turėti ribotą atsakomybę yra jiems įstatymais suteikta valdžios privilegija? Ar tokia ribota atsakomybė galėtų egzistuoti ir tuomet, jei ji nebūtų įtvirtinta įstatymais?
Pirmiausia aptarkime, kas yra ribota atsakomybė. Tai taisyklė, koncepcija, pagal kurią fizinio ar juridinio asmens finansinė atsakomybė yra apribota tam tikra fiksuota suma. Mūsų pavyzdyje, UAB „Skola“ savininkas už įmonės skolą atsako tik į įmonę investuotomis lėšomis, o jo asmeninis turtas yra neliečiamas.
Visiško sutarimo, ar pateisinama, kad įmonės savininkas yra tik ribotai atsakingas už įmonės skolas, nėra. Yra teigiančių, kad ribota atsakomybė yra įmonių savininkams valdžios suteikta privilegija, apsauganti juos nuo tų įmonės įsipareigojimų, kurie viršija investuoto kapitalo dydį. Teigiama, jog įmonės savininkai turi būti atsakingi už visą turimą turtą, t.y. ir įmonės skolas.
Taip ilgą laiką ir buvo, kol XIX amžiuje ribota atsakomybė buvo įtvirtinta įstatymais. Jungtinėje Karalystėje akcinio kapitalo įmonės įteisintos 1844 m. Iš pradžių šios įmonės galėjo turėti tik neribotą atsakomybę. 1855 m. Ribotos atsakomybės aktu jungtinio kapitalo įmonėms, kurios turėjo daugiau nei 25 akcininkus, buvo leista turėti ir ribotą atsakomybę. Panašiai ribotos atsakomybės taisyklės vystėsi Prancūzijoje bei JAV. Iki devyniolikto amžiau pabaigos ribota atsakomybė įstatymais buvo įtvirtinta daugumoje Europos šalių. Ribota atsakomybė įstatymais įtvirtinama iki šių dienų.
Tačiau įsivaizduokime, kad įmonių ribotą atsakomybę reglamentuojančių įstatymų nėra. Tokioje situacijoje įmonės savininkai galėtų pareikšti savo kreditoriams, klientams ar darbuotojams, kad įmonės savininkų atsakomybė yra apribota jų investuotu kapitalu ir bet kokie įsipareigojimai ar skolos negali būti išieškoti iš jų asmeninio turto.
Jei Lietuvoje nebūtų įstatymų, nurodančių, kad įmonė UAB „Skola“ yra ribotos atsakomybės, todėl jos skolos negali būti perkeltos jos savininkui, paskolos sutartyje galėtų būti numatyta sąlyga, jog jei įmonė nebegalės grąžinti šios konkrečios skolos, įmonės savininkas savo asmeniniu turtu už šią skolą nebus atsakingas. Ir tokia savanoriška sutartis būtų įmanoma ne tik skolinant įmonei pinigus: ribotos atsakomybės sąlyga galėtų būti numatyta ir įmonės sutartyse su tiekėjais, darbuotojais ir t.t. Šiose sutartyse galėtų būti numatytos ir kitos sąlygos, susijusios su įmonės bankrotu, pvz., bankroto administratorius, kreditorių eiliškumas paskirstant įmonės turtą. Taigi tokiu atveju ribota atsakomybė būtų ne valdžios suteikta privilegija, ji kiltų iš savanoriško susitarimo. Tad nepaisant to, kad šiuo metu ribota atsakomybė yra įstatymais sukurtas darinys, ji įvairiomis formomis ir lygiu galėtų egzistuoti ir be įstatymų.
Galima sakyti, kad šiandien rinka yra prisitaikiusi prie vyraujančios ir įstatymais įtvirtintos ribotos atsakomybės veiklos formos. Žmogus, skolindamas, tiekdamas prekes, paslaugas ar įsidarbindamas ribotos atsakomybės įmonėje, turi žinoti, jog įmonės savininkas už įmonės skolas yra atsakingas tik iš dalies. Lygiai taip, skolindamas 10 tūkstančių litų įmonei UAB „Skola“, jūs žinote, jog tai ribotos atsakomybės juridinis asmuo, ir jog šios skolos negalima išieškoti iš įmonės savininko. Tai tapo išankstiniu žinojimu, prielaida bet kokioje su ribotos atsakomybės įmone sudaromoje sutartyje ar vykdomoje veikloje. Todėl situacija, kuomet įmonei bankrutavus jos skolos nėra išieškomos iš įmonės savininko asmeninio turto, nėra nesąžininga: ši sąlyga buvo žinota ir priimta dar prieš paskolinant įmonei.
Taip pat su įmone susiję asmenys tiesiogiai ar intuityviai vertina dėl įmonės ribotos atsakomybės padidėjusią riziką. Tai atsispindi kainose (skolinimosi kainoje, darbo užmokestyje, paslaugų ar prekių tiekimo kainose). Kainos yra didesnės nei tuomet, jei kitoms sąlygoms esant toms pačioms santykiai būtų vystomi su neribotos atsakomybės asmeniu. Tai ir yra savotiška ribotos atsakomybės kaina. Pavyzdžiui, skolindami UAB „Skola“ ir žinodami, jog šios įmonės savininkas už jos skolas yra atsakingas tik dalinai, intuityviai reikalausite daugiau palūkanų nei tuomet, jei skolintumėte neribotos atsakomybės įmonei (individualiai įmonei, ūkinei bendrijai), kurios savininkas būtų atsakingas už įmonės skolas savo asmeniniu turtu.
Tačiau šiandien, kai ribota atsakomybė kyla iš įstatymų, ji taikoma ir tiems dalykams, kuriems neturėtų būti taikoma, t.y. tuomet, kai nėra sudaroma jokia sutartis. Įsivaizduokite atvejį, kuomet sugriuvęs įmonės pastatas sužeidžia pro šalį atsitiktinai einantį žmogų, o jo žalos atlyginimui įmonės turto nepakanka. Šiuo atveju žala kyla ne iš susitarimo (tokio kaip skolinti pinigus įmonei, tiekti prekes ar paslaugas), todėl atsakomybė, apribota tik investuotojų investuotu į įmonę turtu, negali būti pateisinama, šiam žmogui žala turėtų būti atlyginama ne tik iš įmonės, tačiau ir jos savininkų asmeninio turto.
Taigi, nepaisant to, jog ribota įmonių atsakomybė jau seniai yra įtvirtinta įstatymais, ji galėtų rinkoje egzistuoti ir be jų, susitarimų pagrindu. Gali būti, jog tuomet, kai žmonės dėl ribotos atsakomybės galėtų susitarti, t.y. ji nebūtų nuleidžiama įstatymais iš viršaus, ji būtų lankstesnė, labiau pritaikyta žmonių, įmonių poreikiams.
