R. Šimašius: In memoriam Milton Freidman (1912–2006)

Laisvos rinkos fundamentalistu, įtakingiausiu XX a. ekonomistu neretai vadinamas Miltonas Friedmanas nėra vienareikšmė figūra. Labiausiai jis išgarsėjo tuo, kad sąžininga, principinga, bekompromisė ir be užuolankų išsakoma jo analizė leido prieiti prie išvadų, kurios šokiravo daugelį, tačiau su kuriomis retas pajėgė argumentuotai diskutuoti.

 

Visų pirma, tai jo monetarinę koncepciją atspindintis teiginys, kad cent­rinį banką reikia pakeisti paprasta formule, kuri pinigus į rinką leistų periodiškai ir rutiniškai, o ne politiškai ir atsižvelgiant į aktualijas. Tai visiškai prieštaravo iki tol (Lietuvoje, deja, gal net iki šiol) madingoms Johno Maynardo Keyneso idėjoms, kad valdžia turi manipuliuoti pinigų pasiūla ir taip spręsti nedarbo problemą bei greitinti ekonominį augimą. Friedmanas buvo tas žmogus, kuris labiausiai prisidėjo, kad ne tik Ronaldas Reaganas ir Margareth Thatcher (pastarieji, būdami JAV ir Jungtinės Karalystės vadovais, net neslėpė Friedmano jiems daromos įtakos), bet ir daugybė kitų šalių vadovų ir paprastų žmonių suprastų, jog infliacinė politika yra pražūtinga visiems, kad klaidinga yra manyti, jog papildomos valdžios išlaidos visuomenę gali padaryti turtingesnę.

 

Ne mažiau žinomas Friedmano nu­si­statymas prieš XX a. užgimusią madą demonstruoti verslo socialinę atsakomybę, kuri, kaip parodo pats ekonomistas, yra ne kas kita kaip veid­mainiavimas (geruoju atveju) arba akcininkų apiplėšimas (bloguoju atveju). Idant tai suprastume, užtenka atsiremti į vieną esminę tiesą – kad rinkoje verslas gali uždirbti tik tarnaudamas kitiems ir kad tik patys žmonės, o ne už juos sprendžiantieji gali žinoti, ko jie trokšta labiausiai. Be to, jei jūs investuojate pinigus, idant uždirbtumėte teikdami paslaugas vartotojams, tai kaip vertinti tuos vadybininkus, kurie pinigus gal ir uždirba, bet juos atiduoda ne jums, o kažkam kitam?..

 

Dar Friedmanas išpopuliarino vaučerius kaip valstybės finansuojamų paslaugų finansavimo būdą. „Moksleivio krepšelio“ pavidalu jo aidai atsirito ir iki Lietuvos. Idėja genealiai paprasta: jei valstybė nori skirti lėšų visiems reikalingai paslaugai, tarkime, visuotiniam švietimui užtikrinti, tam nebūtina griauti rinkos mechanizmo, kuris vienintelis gali garantuoti tokias paslaugas, kurios reikalingos vartotojams. Pavyzdžiui, valstybė kiekvienam mokiniui gali suteikti teisę į vaučerį (finansų krepšelį), kurį pastarasis gali atnešti į jam labiausiai patikusią mokyklą ir sumokėti už jam labiausiai patikusį švietimo paslaugos teikimo būdą. Beje, opozicija šiam siūlymui Jungtinėse Valstijose yra trejopa. Vieni nenori konkurencijos, kiti nenori, kad apskritai būtų bet koks valstybinis švietimo finansavimas. Tačiau, paradoksalu, didžiausia ir įtakingiausia oponuojanti grupė yra ta, kuri nenori duoti krepšelio ir leisti konkurencijos, nes tada valstybės pinigai patektų ne tik pasaulietinėms, bet ir bažnytinėms mokykloms.

 

Miltonas Friedmanas mėgo rašyti apie Jungtinių Valstijų kaip laisvos šalies aktualijas. Vieną iš pamokų norėčiau priminti ir šios dienos laisvai Lietuvai. „Laisvės plėtrai ir pačiam laisvės išlikimui šiandien gresia pavojai iš dviejų pusių. Pirmasis yra akivaizdus ir aiškus. Tai yra išorinė grėsmė, sklindanti iš piktavalių Kremliaus žmonių, pasižadėjusių mus palaidoti. Kitas pavojus yra kur kas klastingesnis. Tai yra vidinis pavojus: jį kelia žmonės, kurie, vedami geriausių ketinimų, nori mus reformuoti. Nekantriai siekdami savo įsivaizduojamų socialinių pokyčių ir bodėdamiesi lėta įtikinėjimo bei pavyzdinės praktikos tėkme, savo tikslams įgyvendinti jie godžiai griebiasi valstybės jėgos, būdami šventai įsitikinę, kad yra pajėgūs ja naudotis. Tačiau jeigu jie gautų valdžią, tai ne tik nepasiektų savo tiesioginių tikslų, bet dar sukurtų tokią kolektyvistinę valstybę, kurios jie patys pirmieji išsigąstų ir kurios pirmosiomis aukomis taptų. Sutelktos valdžios galios negali padaryti nekenksmingos geri ketinimai, kurie ją sukuria.“

 

Friedmanas labai aiškiai, konkrečiai išdėstė ir karo su narkotikais ekonominius ir politinius padarinius – daugybė prarastų gyvybių, didžiulės valstybės išlaidos, suklestėjęs nusikalstamumas, perpildyti kalėjimai, nuskurdusios ištisos visuomenės. Anaiptol nebūdamas svaiginimosi šalininkas, Friedmanas atkreipia dėmesį į paprastą faktą, kad tie, kuriems svaigintis patrauklu, savo potraukio neatsisakys dėl draudimo. Tačiau įvyks daugybė kitų pokyčių. Narkotikai, kaip alkoholio draudimo laikais alkoholis, taps stipresni, nes juk su jais „dirbti“ yra teisinė rizika, o kiekio sumažinimas leidžia sumažinti ir šią riziką. Narkotikų gamyba, prekyba ir vartojimu užsiimantys žmonės bus išstumti už įstatymo ribų ir todėl pateks į nusikaltėlių įtaką. Mokesčių mokėtojų lėšos bus leidžiamos karui ir kalėjimams, o ne žmonių ir jų nuosavybės saugumui užtikrinti. Netgi dabartinė situacija Afganistane būtų visiškai kitokia, jei ne karas su narkotikais, kuris šioje ekonomikoje yra gerokai aktualesnis valstiečiams negu karas už ar prieš demokratiją, už ar prieš islamo valstybę.

 

Visos šios išvados vargu ar laikytinos ekonomikos mokslo revoliucijomis. Veikiau jau tai yra nuoseklus taikymas tų ekonomikos metodų, kurių pagrindus jau buvo išpopuliarinęs Adamas Smithas, o ištobulinęs Lud­wigas von Misesas.

 

Paties Friedmano asmeniškai nelaikyčiau labai stipriu ekonomikos teoretiku. Gal atvirkščiai – jo indėlis į ekonomikos metodologiją, nors ir plačiai žinomas bei originalus, tačiau labai abejotinos vertės. Friedmanas yra Karlo Popperio draugas ir sekėjas pozityvistas, kuris paskelbė ir atkakliai gynė tezę, kad ekonomikoje turi būti taikomi tie patys metodai, kaip ir gamtos moksluose. Jo manymu, ekonomikoje turi būti kuriamos prognozės, kurias vėliau galima falsifikuoti (paneigti) empirinių stebėjimų pagrindu, ir kol tokios prognozės nepaneigtos, tol jos yra visiškai tinkamos.

 

Ši pozityvistinė metodologija nėra nei teisinga, nei priimtina nagrinėjant visuomenės reiškinius. Ji nuvainikuoja ekonomikos mokslą, kuris pagrįstai skelbiasi nagrinėjantis priežastingumą ir atrandantis apriorinius dėsnius, ir žmones, kaip valios laisvę turinčias asmenybes. Pavyzdžiui, Friedmanas labai atkakliai (ir teisingai) priešinosi minimalaus darbo užmokesčio įstatymams. Tačiau kaipgi laikantis pozityvistinės metodologijos galima parodyti akivaizdų šių įstatymų žalingumą? Juk ne visada minimalios algos didinimą seks išaugęs nedarbas ar atskirų profesijų išnykimas. Šiuos, kaip ir daugybę kitų ekonominių reiškinių, veikia neišmatuojamas kiekis veiksnių, įskaitant žmogaus valią. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti ekonomistas – tai įvertinti šių veiksnių poveikį. Be abejo, svarbu ir prognozuoti, kokią įtaką turi vienas ar kitas veiksnys, ir koks bus galutinis rezultatas. Tačiau pozityvistinis mokslas čia užklimpsta, nes akivaizdu, jog kitą kartą veiksniai gali susiklostyti kitokie ir joks žmogaus protas to neapčiuops. Tai, beje, labai gerai pade­monstravo paties Friedmano geriausiu XX a. ekonomistu laikytas Friedrichas von Hayekas. Dar svarbiau yra tai, kad pozityvistinis mokslas nepajėgia aprėpti net mažos dalies paties svarbiausio veiksnio – žmogaus ir jo laisva valia daromų pasirinkimų.

 

Tačiau kaip ir dera pozityvistui, Friedmanas nebūtinai aklai laikėsi to, ko tarsi turėjo laikytis kaip pozityvistas. Žmogaus valios laisvę jis tikrai pripažino. Friedmanas suprato, kad laisvė pasirinkti yra faktas, nes sprendimą priima žmogus, o ne visuomenė ar koks kitas darinys. Juo labiau bandome apriboti šią laisvę, juo labiau artėjame prie tikslo paversti žmones ekonominiais sraigteliais. Žmogus ir jo pasirinkimas, o ne šalies darbo jėga ar ekonominis potencialas yra tos sąvokos, nuo kurių tegali prasidėti ekonominė analizė, ir tikriems dalykams gerinti turi būti skirta ekonominė politika.

 

Friedmanas, kaip ir kiek vyresnis von Hayekas, yra tapęs simboliu. Vieniems jie ekonominės gerovės ir laisvės šaukliai, kitiems – diktatoriaus Pinocheto ekonominės politikos įkvėpėjai, pamynę socialinio solidarumo vėliavą, ekonominio imperializmo propaguotojai. Norėdami matyti pasaulį realistiškai, neturėtume pasiduoti šiai simbolikai, o veikiau pažvelkime į reiškinių esmę, ką dažniausiai bandydavo daryti ir pats Friedmanas. Ne iš sportinio intereso ir ne dėl nusistovėjusių normų niekinimų jis pasisakydavo prieš vadinamąją verslo socialinę atsakomybę ar karą prieš narkotikus. Tai buvo tiesiog analizė, kuri rėmėsi ne tik ekonominiais padariniais, bet ir labai aiškiai suformuluota kiekvieno asmens savybe: „laisvas pasirinkti“. Šios savybės gynimas ir išsaugojimas buvo pagrindinis visų Friedmano darbų tikslas.

 

Neatsitiktinai pirmieji modernieji ekonomistai, adekvačiai paaiškinę mainų ir ekonominės daiktų vertės prigimtį, buvo, nors ir mažai kam žinomi, XV a. Ispanijos scholastai. Ekonominė veikla yra svarbi žmogaus egzistencijos dalis, o mainomų daiktų vertė kyla iš žmonių tarpusavio santykių prigimties, bet ne iš politinių užgaidų. Ne tik Friedmanas, tačiau ir daugybė kitų ekonomistų idėjo daug pastangų, idant parodytų, jog niekas visuomenėje neturi burtų lazdelės, kuria pamojavus ekonomikos dėsniai nustotų galioti ir norimi dalykai taptų turimais dalykais. Žmonės, kurie gerbia prigimtinę pasaulio tvarką, turėtų atkreipti dėmesį, kad ekonominė tvarka yra jos dalis.

 

Miltonas Friedmanas gal ir nepagilino teorinio suvokimo apie ekonomiką ir žmogų visuomenėje, tačiau parodė daugybę atvejų, kai prigimtinės tvarkos ignoravimas griauna visuomenę, tvarką ir žmonių likimus. Fried­manas sugebėjo rasti kelią į milijonų protus ir širdis galbūt net ne todėl, kad buvo geras ekonomistas, o todėl, jog sugebėjo tiksliai ir aiškiai pasakyti savo pagrindines mintis, neskandindamas jų tuometinių diskusijų verpetuose, o tiesiog nuosekliai parodydamas, kas yra kas, kad žmonės elgiasi vadovaudamiesi savo laisva valia ir, norime to ar nenorime, neišvengiamai niekais paverčia dažnai gražius, bet nerealistinius tikslus pagerinti visuomenę valdžios prievartos pagalba.