Tęsdamas darbą telekomunikacijų srityje, LLRI išanalizavo Susisiekimo ministerijos parengtą Telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą ir pateikė pastabas dėl jo tobulinimo. Instituto nuomone, projekte numatyta per daug reguliavimo instrumentų ir reguliavimo atvejų, sukuriamas teisinis nestabilumas telekomunikacijų rinkoje bent porai metų, remiamasi jau pasenusiu sektorinio reguliavimo, o ne konkurencijos teisės požiūriu, įtvirtinamos nuostatos, kurios leis skirstant dažnius reguliuojančiai institucijai proteguoti valstybinius paslaugų teikėjus. LLRI siūlo nepriimti šio įstatymo projekto ir rengti tokį telekomunikacijų įstatymą, kurio tikslas būtų užtikrinti konkurencines sąlygas telekomunikacijų rinkoje ir kuris pilnai perimtų naujas ES direktyvas ir būtų paremtas minimalaus rinkos reguliavimo principu.
Pastabas institutas pateikė Vyriausybei, Susisiekimo, Teisingumo, Vidaus reikalų, Finansų ir Ūkio ministerijoms.
Dėl įstatymo tikslų
Formalia priežastimi, kodėl reikalingas naujas telekomunikacijų įstatymas, paprastai nurodoma „Lietuvos Telekomo“ fiksuoto ryšio telefono paslaugų monopolio pabaiga 2003 m. sausio 1 d. Naujo įstatymo poreikis buvo grindžiamas būtinybe nustatyti naują reguliavimo aplinką, kurioje sąlygos telekomunikacijų paslaugų plėtrai būtų palankesnės nei šiuo metu.
Šiandien fiksuoto ryšio balso ir duomenų perdavimo srityje pagrindinė problema yra konkurencijos stoka, todėl natūralu būtų tikėtis, kad naujojo telekomunikacijų įstatymo tikslas yra sudaryti palankias sąlygas šių paslaugų teikėjams konkuruoti. Norint, kad paslaugų kainos mažėtų ir šios paslaugos būtų prieinamos didesnei daliai gyventojų, būtų tikslinga sudaryti palankias sąlygas naujiems paslaugų teikėjams ateiti į rinką ir jau joje esantiems plėsti savo veiklos mastą bei paslaugų įvairovę.
Susisiekimo ministerijai vadovaujant parengto įstatymo projekto (2002.04.10) deklaruojamas tikslas – telekomunikacijų rinkos demonopolizavimas, šios rinkos liberalizavimą atidedant vėlesniam laikui. Taip suformuluotas tikslas rodo, kad monopolį panaikinti rengiamasi ne konkurencijos rinkoje pagalba, bet administracinėmis priemonėmis. Įstatymo projektas iš tiesų tokį požiūrį atspindi. Atkreipiame dėmesį, kad pagrindinis konkurencijos veiksnys yra ne rinkoje veikiančių dalyvių skaičius, bet atvira galimybė į šią rinką ateiti naujiems veikėjams. Tai reiškia, kad demonopolizuoti rinkos, jos neliberalizuojant, yra neįmanoma.
Reikia pastebėti, kad nepaisant dalies darbo grupės narių siūlymų ir įstatymų leidybos tvarkos, telekomunikacijų įstatymo projektas buvo rengiamas, nepatvirtinus jo koncepcijos, todėl darbas grupėje nebuvo konstruktyvus: į teikiamas pastabas buvo reaguojama formaliai, o esminiai klausimai, tarp jų ir koncepcija, darbo grupės posėdžiuose viešai nebuvo svarstomi.
Esminiai įstatymo trūkumai – numatyta per daug reguliavimo instrumentų ir reguliavimo atvejų; sukuriamas teisinis nestabilumas telekomunikacijų rinkoje bent porai metų; remiamasi jau pasenusiu sektorinio reguliavimo, o ne konkurencijos teisės požiūriu; įtvirtintos nuostatos, kurios leis skirstant dažnius reguliuojančiai institucijai proteguoti valstybinius paslaugų teikėjus.
Dėl konkrečių įstatymo projekto trūkumų
1. Projekte administracinių rinkos reguliavimo priemonių numatyta daugiau nei yra reikalinga ir įtvirtinta veikiančiame įstatyme. Didelė jų dalis visiškai nesusijusi su fiksuoto ryšio monopolio problema. Projekte akivaizdžiai nesilaikoma ES direktyvose nurodomo minimalaus reguliavimo principo.
Norint padėti potencialiems istorinio operatoriaus konkurentams lygiomis sąlygomis prieiti prie fiksuoto ryšio infrastruktūros, pakaktų reguliuoti tik tas telekomunikacijų paslaugas, kuriose istorinis operatorius turi galimybes naudotis savo padėtimi, t.y. priėjimą prie tinklų ir skirtinių linijų nuomą. Tuo tarpu įstatymas numato reguliatoriui galimybę taikyti specialius reikalavimus paslaugų teikėjui, turinčiam didelę įtaką bet kurioje telekomunikacijų paslaugos rinkoje, be to, numato Vyriausybei teisę nustatyti ribines kainas ne tik universalioms, bet visų rūšių telekomunikacijų paslaugoms. Projektas praplečia įmonių, kurių veikla galės būti reguliuojama, skaičių ir padidina reguliavimo instrumentų įvairovę.
Didinamos reguliavimų apimtys ir įvairovė sumažins žmonių galimybes pigiau pirkti jiems reikalingas paslaugas, padidins valstybės išlaidas ir sumažins šios srities investavimo patrauklumą.
2. Projektas parengtas orientuojantis į senąsias ES telekomunikacijų direktyvas, tuo tarpu būtent naujosios direktyvos yra skirtos rinkos liberalizavimui. Jose nurodoma, kad telekomunikacijų sektorinis reguliavimas turi būti keičiamas bendraisiais konkurencijos teisės mechanizmais. Projekte įtvirtinta priešinga kryptis – detalus, atskirų paslaugų specifika grįstas reglamentavimas, reguliuojamą subjektą nustatant ne pagal dominuojančios padėties (konkurencijos teisės), o pagal didelės įtakos rinkoje (sektorinio reguliavimo) kriterijus. Dar daugiau, didelė įtaka rinkoje projekte apibrėžiama kiekybine išraiška – ne mažiau 25 proc. rinkos, o tai yra akivaizdžiai netinkama, ypač tokios sparčiai kintančios rinkos, kaip telekomunikacijų atveju.
3. Investuotojų nuomone, teisinės aplinkos stabilumas yra viena svarbiausių sąlygų, lemiančių verslo plėtrą Lietuvoje. Šis įstatymo projektas teisinio stabilumo prasme yra visiškai netinkamas. Kadangi naująsias direktyvas Lietuva turės perimti iki tapdama ES nare, jau dabar aišku, kad po kelerių metų reikės naujo telekomunikacijų įstatymo. Projekte įvedama daug naujų reguliavimų ir keičiamos reguliuojančių institucijų funkcijos, todėl bus reikalinga daugybės poįstatyminių aktų, kurie po kelerių metų priėmus naują įstatymą vėl turės keistis.
Reikia pastebėti, kad tokie svarbūs įpareigojimai paslaugų teikėjams kaip universalios paslaugos, įstatyme yra tik paminėti, nenustatant nei šių paslaugų sąrašo, nei nuostolių dėl jų vykdymo kompensavimo tvarkos. Todėl poįstatyminių aktų turinys investuotojams bus labai svarbus. Visą šį laikotarpį – nuo šio įstatymo projekto įsigaliojimo datos iki naujo telekomunikacijų įstatymo, suderinto su ES teise, poįstatyminių aktų priėmimo – Lietuvos telekomunikacijų rinkoje vyraus teisinis netikrumas.
4. Projekte be pagrįstos priežasties perskirstoma reguliuojančių institucijų kompetencija, iš Ryšių reguliavimo tarnybos „valstybės įgaliotos institucijos“, kuria greičiausia bus Susisiekimo ministerija, naudai. Toks perskirstymas prieštarauja ES tendencijai rinkos reguliavimo funkcijas atskirti nuo politikos formavimo funkcijų.
5. Įstatymo projekte įtvirtinta nuostata, kad valstybės institucijų poreikiai dažniams turi būti patenkinti. Turint omenyje, kad Susisiekimo ministerija valdo Lietuvos radijo ir televizijos centrą, kurį rengiamasi privatizuoti arba/ir jo pagrindu steigti valstybės duomenų perdavimo tinklą (vadinamasis „Telekomas-2“ projektas), yra didelė rizika, jog skirstydamas dažnius reguliatorius proteguos valstybinį paslaugų teikėją. Šią prielaidą patvirtina Susisiekimo ministerijos iškeltas tikslas demonopolizuoti rinką jos neliberalizuojant ir telekomunikacijų įstatymo projekto tiesioginis siejimas su valstybinio ryšio bei duomenų perdavimo tinklo, vadinamojo „Telekomas-2“ projekto, iniciatyvomis. Norime atkreipti dėmesį, kad pastarasis projektas būtų valstybinio ūkininkavimo apraiška ir didžiulė grėsmė mokesčių mokėtojų pinigais sukurti naują monopolį Lietuvos telekomunikacijų rinkoje.
6. Projektu nesprendžiama šiuo metu operatoriams aktuali problema – reguliuojančios institucijos delsimas skirti dažnius jų norintiems paslaugų teikėjams.
7. Projekte įtvirtinta licencijavimo tvarka radijo ir televizijos transliuotojams, pagal kurią jie turi gauti licenciją iš „valstybės įgaliotos institucijos“, didins šių paslaugų teikėjų išlaidas, sudarys daugiau galimybių daryti politinę įtaką transliuojamų laidų turiniui. Poreikis keisti esamą tvarką nėra pagrįstas ir iš įstatymo rengimo tikslų savaime neišplaukia.
Išvada: siūlome nepriimti šio įstatymo projekto, kaip numatančio per dideles valstybės intervencijų į rinką galimybes ir destabilizuojančiam telekomunikacijų teisinę aplinką. Siūlome rengti telekomunikacijų įstatymą, kurio tikslas būtų užtikrinti konkurencines sąlygas telekomunikacijų rinkoje, kuris pilnai perimtų naujas ES direktyvas ir būtų paremtas minimalaus rinkos reguliavimo principu.
