Nors makroekonominė situacija Lietuvoje nuolat gerėja, sąlygos verslo plėtrai nėra palankios. Per pastaruosius metus verslas ne tik nebuvo išlaisvintas iš įvairių socialistinių reguliavimų, bet ir apaugo naujomis, sofistikuotomis valstybės kišimosi pinklėmis. Susidūrus su verslo plėtros Lietuvoje sunkumais, dažnai linkstama pasirinkti primityvų ir trumparegišką kelią – spręsti verslo problemas lengvatų, išimčių ir valstybės paramos forma.
Laisvosios rinkos institutas kryptingai formuoja nuomonę, kad būtina iš esmės tvarkyti visą ekonominės veiklos aplinką, siekiant jos skaidrumo, dereguliavimo ir debiurokratizavimo. Ši instituto propaguojama politikos kryptis sulaukia vis daugiau palaikymo ir leidžia tikėtis, kad verslo problemos bus realiai sprendžiamos. Todėl bet kokie nauji bandymai taisyti padėtį lengvatomis ir teikiant paramą yra nepageidautini, mažinantys galimybes imtis realių ir pribrendusių reformų. LLRI siekis yra užkirsti kelią įvairioms paramos programoms ir sutelkti valdžios bei visuomenės pastangas esminėms reformoms.
Ūkio ministerijos parengta smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programa yra svarbi būtent tuo, kad ji lems politikos kryptį ateinantiems keleriems metams. LLRI išanalizavo programą ir pateikė pastabas bei pasiūlymus, į kuriuos buvo iš dalies atsižvelgta. Pataisyta SVV rėmimo programa buvo pateikta svarstyti konferencijai, įvykusiai spalio 1 d. Seime. Konferencijoje savo poziciją išdėstė Elena Leontjeva, kurios pasisakymas kartu su kryptinga LLRI veikla lėmė pribrendusį posūkį verslo programose. Tarp kitų numatytų priemonių valdžia numatė imtis verslo teisinės bazės supaprastinimo, reguliavimo mažinimo, mokesčių pertvarkymo darbų. LLRI jau planuoja darbus, kurių rezultatas bus konkretūs siūlymai valdžiai, kaip iš esmės gerinti verslo aplinką.
LLRI pozicija dėl smulkaus ir vidutinio verslo bei verslo aplinkos buvo atspindėta spaudoje šiose publikacijose:
„Lietuvos rytas“, 1997 08 04, „Smulkiojo verslo rėmimo programas mėgins rengti patys verslininkai“ su E.Leontjevos komentaru;
„Kauno diena“, 1997 10 02, „Smulkieji verslininkai nesutaria, ko reikalauti iš valstybės: pinigų ar teisės veikti netrukdomiems?“ su E.Leontjevos nuomone ;
„Lietuvos rytas“, 1997 06 23, interviu su Elena Leontjeva „Biurokratinė sistema konservatorius guldo ant pečių“;
„Respublika“ „Plius rinka“, 1997 08 11, LLRI vyriausioji finansų ekspertė Rūta Vainienė „Lygesni už lygius“;
„Vakarų ekspresas“, 1997 08 09, interviu su Elena Leontjeva „Tarp praeities ir ateities traukos“.
Dėl Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programos priemonių plano projekto
Problemos pateiktos metodologiškai neteisingai, neatliktas joks ekspertų darbas, apibendrinant verslininkų paminėtas problemas ir ieškant jų ištakų. Natūralu, kad neteisingai identifikavus problemą, bus pasirenkami visai netinkami jos sprendimo būdai, susipainiota tarp priežasčių ir pasekmių.
Kadangi problemos ir jų sprendimo būdai nenumeruoti ir nesistematizuoti, pateikti čia komentarus ir siūlymus būtų itin sudėtinga. Todėl pateikiame juos raštu pačios programos paraštėse (priedas). Pertvarkant programą, siūlytume apibendrinti verslo problemas ir nustatyti konkrečias jų priežastis.
Dėl vieningos SVV rėmimo sistemos Lietuvoje
Parengtas dokumentas revizuoja visas verslo rėmimu „besirūpinančias“ organizacijas, tokiu būdu – gal ir prieš autorių valią – iliustruodamas sukurtos „sistemos“ beprasmiškumą ir švaistūniškumą. Būtent dėl begalės verslu besirūpinančių organizacijų ir jų veiklą grindžiančios ideologijos verslas nesulaukia realaus problemų sprendimo, o verslui skiriami ištekliai pražūsta gausiose paramos institucijose, nepasiekdami, ir negalėdami pasiekti eilinio verslininko.
Dokumento teiginiai apie valstybės funkcijų privatizavimą skamba kaip nesusipratimas, kadangi privačiais siūloma padaryti tik išteklių skirstymo tarpininkus, o patys ištekliai būtų valstybiniai – Lietuvos arba užsienio valstybių, arba įvairių valstybinių junginių. Būdami nuoseklūs, programos rengėjai turėtų kalbėti ne apie valstybės funkcijų privatizavimą, bet apie jų plėtojimą – juk šiandien daugelis jų siūlomų funkcijų nėra valstybės prerogatyva.
Siūlomas pagalbos skirstymo modelis sudaro puikią dirvą korupcijai – tiek „renkantis“ tarpininkus, tiek ir paramos gavėjus. Nors siūloma vadovautis Danijos patirtimi, t.y. skirstyti pagalbą per tarpininkus, pasirenkamus viešai, valstybinio užsakymo pagrindu, dokumentas konkrečiai nurodo kelias organizacijas-paramos skirstytojus. Visos jos yra nevalstybinės. Nurodoma, kam ir kokia dalis paramos (70 proc.) turi būti suteikta ne konkurso būdu, o likusioji, mažesnė dalis paliekama viešam konkursui. Akivaizdu, kad kol yra valstybinės programos, joms turi būti taikomi bendri viešųjų pirkimų principai.
Ideologija, kuria remiasi programos rengėjai, yra ydinga, todėl negalima tikėtis, kad ji išspręs verslo problemas. Pastangas tikslinga sutelkti į realių problemų identifikavimą ir sprendimą.
