Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“
Žmogus gimsta savininku.
Frederic Bastiat
Nuosavybė yra bet kurios visuomenės centrinė institucija, o privati nuosavybė yra centrinė laisvos visuomenės institucija.
David Friedman
Lietuvos ūkis grindžiamas nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Lietuvos Respublikos Konstitucija
Šiame skyriuje aptariami nuosavybės santykių ir jų reguliavimo aspektai, į kuriuos vis dar kreipiama mažai dėmesio ir kurių netinkamas reglamentavimas sudaro daug nepatogumų žmonėms. Ypač daug dėmesio skiriama žemės nuosavybei ir jos reguliavimui, o taip pat nuosavybės apsaugos organizavimui. Atkreipiame dėmesį, kad kituose leidinio skyriuose taip pat aptariami įvairūs specifiniai nuosavybės aspektai, susiję su atskirų veiklos sričių reguliavimais, įmonės ar ne pelno organizacijos steigimu, biurokratiniais suvaržymais.
Nuosavybė ir jos esmė
Neatsitiktinai šis skyrius pradedamas Frederic Bastiat citata “Žmogus gimsta savininku”. Žmogus, net jei jis “nieko neturi”, vis tiek yra bent jau savo kūno ir savo minčių savininkas. Nors tai paprastai neįvardinama kaip nuosavybė, tačiau ginama kaip nuosavybė. Būtent iš šio teiginio išplaukia, kad tai, kas sukurta žmogaus, yra jo nuosavybė, ką žmogui savanoriškai perdavė kitas žmogus – irgi yra jo nuosavybė. Šis elementarus principas užtikrina tiek žmogaus laisvę, tiek maksimaliai įmanomą jo gerovę, o jo pažeidimas sugriauna tiek viena, tiek kita.
Nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu – jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti. Tuo pačiu nuosavybė reiškia, kad kitas asmuo negali kėsintis į svetimą turtą. Taigi, nuosavybė yra tarsi ribos, atskiriančios vieno žmogaus laisvę nuo kito žmogaus laisvės.
Jei pažvelgsime į žmonijos istoriją, atrasime, kad ji kartu yra ir nuosavybės plėtros istorija. Viena vertus, nuosavybės objektų ratas siaurėjo, tapo visuotinai pripažįstama, kad vienas žmogus negali būti kito žmogaus nuosavybe, kad žemės savininkas nėra viso oro stulpo virš jo sklypo savininkas. Dar reikšmingesnis yra naujų nuosavybės objektų atsiradimas. Jei žmonijos aušroje nuosavybė buvo tai, ką žmogus pats naudoja savo buičiai, tai vėliau nuosavybės institutas tapo gerokai sudėtingesnis. Technologinė pažanga leidžia vis daugiau objektų, kurie nebuvo laikomi nuosavybe, tapti nuosavybe. Atsiranda vis naujų nuosavybės objektų, pvz., kuo įvairiausios intelektualinės bei pramoninės nuosavybės formos. Nuosavybės objektų samprata kinta ir šiandien.
Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai. Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Rinkos tvarka, kuri patvirtina savo efektyvumą lyginant su kitomis tvarkomis, reikalauja, kad pamatinė teisės taisyklė būtų nuosavybės taisyklė.
“Teisėti” nuosavybės pažeidimai
Savininkas nesijaučia saugus nuo privačių nuosavybės pažeidimų – vagysčių, plėšimų, prievartavimų. Tačiau savininkas kenčia ir nuo valdžios reguliavimų, kurie kiekvieną jo žingsnį ir nuosavybės naudojimą reglamentuoja iki mažiausių smulkmenų, o jį patį padaro tik nominaliu. Pavyzdžiui, žmogus, turintis žemės, kuriame auga miškas, negali miško iškirsti ir pasistatyti toje žemėje namo. Iškirsti galima tik subrendusį mišką, o po to jį būtina vėl pasodinti. Kyla klausimas, kas – valdžia ar savininkas – turi daugiau teisių į minėtą mišką? Kitas pavyzdys – detaliųjų planų taisyklės, kurios nustato, kad “Detalieji planai yra dokumentai, kurie suteikia teises fiziniams ir juridiniams asmenims plėtoti veiklą žemės sklype. Detaliojo plano sprendiniai nustato (keičia arba papildo) teritorijos tvarkymo režimą.” Klausimas – o kam apskritai tuomet bereikalingas savininkas, jei teises suteikia ne nuosavybė, o detalusis planas? Kitas pavyzdys – Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos nustato, kad “jeigu kelio sanitarinėje apsaugos zonoje ištisinių želdinių juostų nėra, žemės ūkio naudmenose draudžiama: ganyti gyvulius, šienauti, auginti pašarinius šakniavaisius, bulves, daržoves; auginti vaismedžius, vaiskrūmius, medinguosius augalus, vaistažoles, veisti sodus; statyti gyvenamuosius namus ir visuomeninius pastatus”. Panašiai ribojama ir teisė turėti reklamines iškabas šioje zonoje, netgi jei jos yra ant privataus pastato ar privačioje žemėje. Nuosavybė įstatymais ir kitais teisės aktais ribojama praktiškai kiekviename žingsnyje kuo absurdiškiausiais būdais – žmogus negali net šeimos nariui duoti pasinaudoti automobilio, jei nesudarė su juo rašytinės panaudos sutarties ir nepatvirtino jos notariškai bei policijoje.
Be aukščiau pateiktų, praktiškai atsitiktinai parinktų pavyzdžių, yra daugybė kitų panašių pažeidimų, kurie nagrinėjami kituose šio leidinio skyriuose. Tai įvairus visų gyvenimo sričių reguliavimas, paliekantis žmogui ir savininkui tik teisę pasirašyti įvairius dokumentus, tačiau ne spręsti, kaip naudoti savo nuosavybę. Nuolatinis tokių reguliavimų gausėjimas Lietuvoje rodo, kad nepaisoma principo, jog žmogaus nuosavybė ir laisvė veikti gali būti apribota tik kito žmogaus nuosavybe.
Žemės įsigijimas
Lietuvoje iki šiol labai apribotas objektų, kurie gali būti privačia nuosavybe, ratas. Viena iš aktualiausių problemų labai apribota užsieniečių ir juridinių asmenų žemės nuosavybė. Konstitucijos 47 straipsnio pataisa ir Konstitucinis įstatymas, įsigalioję kartu su Lietuvos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartimi, suteikia deklaratyvias, tačiau praktikoje sunkiai realizuojamas galimybes užsieniečiams ir juridiniams asmenims įsigyti žemę . Šios priemonės įgyvendintos tik dėl Europos Sąjungos reikalavimo, o ne dėl įsisąmoninto poreikio. Dėl to neatsitiktinai buvo pasistengta užsieniečiams ir juridiniams asmenims žemės įsigijimą padaryti kuo sudėtingesnį. Susiaurintas galimų nuosavybės objektų skaičius, apribotas įsigyjamos žemės naudojimas, dėl kiekvieno konkretaus atvejo reikia priimti Vyriausybės sprendimą.
Žemės savininkų apribojimai sukuria daugybę problemų. Pavyzdžiui, įmonė yra pastato savininkė, tačiau negali būti žemės po juo savininke. Kita problema – stabdoma civilinė žemės apyvarta. Dėl šių apribojimų sumažėja potencialių žemės savininkų, todėl labai krenta žemės kaina, užkonservuojama dabartinė padėtis žemės rinkoje ir ekonominių santykių plėtra. Norint panaikinti šias ir kitas neigiamas pasekmes, būtina visiškai išlaisvinti galimybes Lietuvoje bet kam būti žemės savininku .
Jei disponavimas žeme būtų laisvas tai: 1) būtų naudingiau dabartiniams savininkams, nes jie galėtų laisvai žemę parduoti, už tai gaudami daugiau lėšų, nei gauna dabar, 2) supaprastintų užsienio investuotojų atėjimą į Lietuvą, 3) sudarytų sąlygas kaime užsiimti ne tik žemės ūkiu, bet ir kitais verslais, 4) leistų ūkininkams lengviau gauti paskolas, nes išaugusi žemės kaina, jos likvidumas ir galimybė juridiniams asmenims būti žemės savininkais leistų bankams žemę priimti kaip užstatą.
Žemės nacionalizavimas
Valstybinė nuosavybė turi neabejotinų trūkumų lyginant su privačia nuosavybe, nes yra mažiau paskatų ją naudoti efektyviai. Privatus savininkas, norintis gauti naudos iš savo nuosavybės, yra priverstas ją naudoti taip, kad kiti savanoriškai jam sumokėtų, o tai galima pasiekti tik teikiant visuomenės nariams jų pageidaujamas paslaugas. Tuo tarpu viešosios nuosavybės valdytojas turi įtikti tik valdžiai (geriausiu atveju, jos rinkėjams). Taigi, privati nuosavybė geriau tarnauja ne tik savininkui, bet ir visiems kitiems visuomenės nariams. Šioje dalyje aptarsime nuosavybės nacionalizavimą kaip atvirkščią privatizavimui reiškinį (Privatizavimas aptariamas skyriuje “Privatizavimas”).
Žemės įstatymas nustato, kad “žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama tik išimties atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba apskrities viršininko sprendimu pagal savivaldos institucijos, ministerijos ar kitos valdymo institucijos prašymą, kai ši žemė reikalinga: krašto apsaugai; valstybiniams aerodromams, uostams ir jų įrenginiams; valstybiniams geležinkeliams, valstybiniams keliams ir magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti; svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, miestų, miestelių ir kaimų infrastruktūrai plėsti, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; naudingosioms iškasenoms, išžvalgytoms valstybės lėšomis, eksploatuoti; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; vietos savivaldybių poreikiams ir bendram (viešam) naudojimui, jeigu tai numatyta nustatyta tvarka patvirtintuose miestų, miestelių ir kaimų detaliuose planuose arba žemėtvarkos projektuose; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė”. Nesunku pastebėti, kad tai apima labai daug sričių. Jei kažkieno veiklai trukdo užsispyręs savininkas, visuomet savo interesus galima pagrįsti “svarbiu ekonominiu projektu” ir tuo pagrindu nacionalizuoti žemę. Istorija su Kauno “laisvosios ekonominės zonos” steigimu yra puiki tokios galimybės iliustracija. Žemės savininkai apkaltinami gobšumu ir Lietuvos ekonomikos žlugdymu vien tam, kad būtų galimybė šioje žemėje įkurdinti kažką kitą.
Privatinėje nuosavybėje esanti žemės ūkio paskirties žemė, beje, į valstybinės žemės fondą taip pat gali būti paimama, jeigu žemės savininkai: per metus (pavasarį arba rudenį) nuo sklypo perdavimo nepradeda jo naudoti pagal tikslinę paskirtį žemės ūkio produktų gamybai (ariama žemė neapsėta ar nedirbama kaip pūdymas, pievos, ganyklos ir daugiamečių žolių plotai neganomi arba nešienaujami) arba nesilaikoma nustatytų žemės naudojimo apribojimų.
Toks reglamentavimas rodo, kad Lietuvoje žemės savininkų teisės nėra gerbiamos.
Tikslinė žemės paskirtis
Šiuo metu visa žemė yra suskirstyta į žemės ūkio, miškų ūkio, rekreacinės paskirties ir kitos paskirties. Formaliai tai yra skirstymas pagal “pagrindinę tikslinę paskirtį”, tačiau iš tikro “paskirtis” žemei yra primesta ir užfiksuota, jai Įstatymai priskiria žemei žemės ūkio paskirtį ne dėl to, kad žemė naudojama žemės ūkiui, o atvirkščiai – todėl, kad tokiai žemei priskirta žemės ūkio paskirtis, ji tegali būti naudojama žemės ūkiui.
Nustatyti griežti žemės paskirties keitimo apribojimai. Leidimą pakeisti žemės paskirtį išduoda apskrities viršininkas arba Vyriausybė. Keičiant paskirtį privaloma atlyginti žemės ūkio ar miškų ūkio nuostolius (paskirtį keičia pats savininkas, “nuostoliai” atlyginami valstybei). Nors reguliavimai dėl žemės paskirties yra įvairūs, tačiau pagrindinė tendencija yra ta, kad visokeriopai bandoma apsaugoti žemės ūkio paskirties žemę nuo jos naudojimo ne žemės ūkiui.
Siekis reglamentuoti žemės pagrindinį naudojimą yra netinkamas. Ypač keistai jis atrodo nuolatinių valdžios nusiskundimų fone, kad žemės ūkyje dirba per daug Lietuvos žmonių. Juk būtent šis apribojimas yra vienas iš didesnių barjerų, stabdančių perėjimą nuo žemės ūkio prie kitų veiklos formų. Reguliuojant žemės paskirtį neišvengta ir metodologinių klaidų. Visų pirma, žemės “paskirtis” turi priklausyti nuo to, kaip ši žemė naudojama, o šiuo metu yra atvirkščiai – žemę galima naudoti tik pagal administraciškai nustatytą jos paskirtį. Antra, žemės naudojimo paskirtis gali keistis, gali būti keletas vienodai svarbių žemės panaudojimo paskirčių (pavyzdžiui, kaimo turizmui naudojama žemė tuo pat metu yra ir žemės ūkiui naudojama žemė). Bandymas reglamentuoti ir apriboti žemės naudojimą siaurina veiklos galimybes ir mažina didžiulio turto – žemės panaudojimo efektyvumą. Žemės naudojimo apribojimai ypač skausmingi turint galvoje būtinybę restruktūrizuoti žemės ūkį, plėsti kaime kitus verslus.
Nuosavybės apsauga
Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija. Saugumas ir nusikaltimų tyrimas daugeliui žmonių asocijuojasi su policija. Tačiau valstybė neišgali daugiau finansuoti policijos ir vidaus reikalų sistemos ir nėra savaime aišku, kad ji turėtų tai daryti apskritai. Pagrindinė problema, kaip ir kitų valstybės išlaidų atveju, yra ne lėšų stygius, bet jų naudojimo efektyvumo užtikrinimas. Paradoksalu, tačiau valstybinė saugos tarnyba – vidaus reikalų sistema gali iš biudžeto išsiprašyti tuo didesnį finansavimą, kuo blogesnė yra kriminogeninė padėtis, t.y., kuo blogesni jos veiklos rezultatai. Visai kita padėtis yra rinkoje: jei vartotojui nepatinka viena parduotuvė, jis eina į kitą. Nuosavybės apsaugos atveju taip pat reikėtų atsigręžti į rinką, kurioje veikia (arba galėtų plačiau veikti) privačios saugos ir nusikaltimų tyrimo tarnybos.
Nors Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, plečiasi privačių saugos tarnybų veiklos apimtys, jų veikla yra labai apribota. Pavyzdžiui, vykdamos į saugomą objektą, iš kurio gauti įsilaužimo signalai, jos negali naudotis policijos naudojamais mėlynais švyturėliais. Dar daugiau – problemos saugos tarnyboms kyla net dėl dėmesį atkreipiančių geltonų švyturėlių naudojimo. Kažin ar žmonėms taip jau svarbu, kas sugaus vagį – policija ar privati saugos tarnyba. Jei pagrindinis tikslas yra apsaugoti nuosavybę ir gyvybę, kodėl policijai net tokiais elementariais atvejais sąlygos žymiai geresnės? Jei bijoma, jog privačios saugos tarnybos didesnėmis teisėmis piktnaudžiaus, verta priminti, kad valstybinėje policijoje šios problemos lygiai tiek pat aktualios.
Nepateisinama šiandienos sąlygomis yra ir tai, kad Lietuvos piliečius ir kitus žmones privalančios saugoti valdiškos Vidaus reikalų ministerijos ir kitos jėgos struktūros dažnai daro ne tai, ką turėtų daryti: registruoja žmonių gyvenamąsias vietas, tvirtina automobilių panaudos sutartis, be jokios priežasties stabdo automobilius “dokumentų patikrinimui”, konvojuoja tranzitu gabenamus krovinius. Tokie darbai yra panašūs arba į valstybinį reketą (pavyzdžiui, privalomas tranzito krovinių konvojavimas), arba tiesiog į betikslį ar neefektyvų išteklių švaistymą, dėl ko mažiau laiko ir jėgų lieka gaudyti vagims ir kitiems nusikaltėliams.
Efektyvumas geriausiai užtikrinamas privačiame versle konkurencijos sąlygomis. Todėl konkurencija ir privati iniciatyva turėtų tapti ta kryptimi, link kurios juda nuosavybės apsaugos reforma. Pagrindiniai šios reformos žingsniai būtų: apsaugos policijos privatizavimas; gerų verslo sąlygų privačioms saugos tarnyboms sudarymas; saugos darbų atlikimo viešas pirkimas tuomet, kai užsakovas – valdžios institucijos.
Pasiūlymai
1. Panaikinti apribojimus užsieniečiams ir juridiniams asmenims įsigyti žemę, sudarant galimybes visiems laisvai pirkti ir parduoti žemę.
2. Revizuoti apribojimus nuosavybės naudojimui ir panaikinti tuos apribojimus, kurie nėra susiję su kitų nuosavybės apsauga ar žmonių sveikatos ir gyvybės išsaugojimu.
3. Atsisakyti žemės skirstymo į kategorijas pagal direktyviškai nustatomą tikslinę paskirtį ir atitinkamų žemės naudojimo apribojimų.
4. Žymiai susiaurinti galimybes valstybei prievarta išpirkti privačią žemę.
5. Sudaryti sąlygas privačių saugos tarnybų efektyviai veiklai. Užkardant nusikaltimus privačių saugos tarnybų teises prilyginti policijos teisėms. Privatizuoti Apsaugos policiją.
6. Kiek tai įmanoma jėgos struktūrų finansavimą sieti su jų darbo efektyvumu ir taikyti viešą apsaugos paslaugų pirkimą.
Klausimai ir atsakymai
Ar neišparduosime Lietuvos leisdami bet kam laisvai įsigyti žemę?
Žemė visuomet yra kažkokio savininko.Kas bebūtų žemės savininkas, jei žemė yra Lietuvoje, joje veikia Lietuvos teisė. Laisva prekyba žeme užtikrina, kad žemė bus panaudojama efektyviausiai, o tai yra geriau visiems Lietuvos gyventojams. Be to, jei žemė yra parduodama, mainais už ją gaunamos kitos vertybės. Jei žmogus nori parduoti žemę, reiškia jam pinigų ar kitų vertybių reikia labiau nei žemės. Jei žmogaus vertybinė sistema pasikeis, jis galės žemę iš užsieniečio nupirkti atgal. Taigi, jei norima rūpintis žmonių gerove, būtina leisti laisvai pardavinėti žemę.
Ar nekelia pavojaus viešajai tvarkai privačių saugos tarnybų kūrimasis?
Privačių saugos tarnybų tikslas yra gauti pelną, o pelną galima gauti tik tarnaujant vartotojui. Privačios saugos tarnybos yra visiškai nesuinteresuotos tvarkos griovimu, o atvirkščiai – tik jos palaikymu. Žinoma, būtina užtikrinti, kad privačios saugos tarnybos lygiai taip pat, kaip ir policija, nepažeistų įstatymų.
Ar liberalizavus žemės rinką žemės neišpirks turtingieji, o vargšai nebegalės prieiti prie jūros, grybų ar apskritai liks be nieko?
Deja, šiuo metu vargšai prie jūros neturi galimybės nukakti dėl kitų priežasčių – jie neturi tam lėšų. Lygiai taip pat žmonėms, turintiems žemės, bet neturintiems kitų lėšų, yra sunku įgyvendinti bet kokius savo siekius pakeisti savo gyvenimo būdą. Žemės rinkos liberalizavimas pakeltų žemės kainą, leistų efektyviau ją naudoti ir taip geriau tvarkyti savo gyvenimą, pasinaudoti rinkos teikiamomis galimybėmis.
Privati žemė paprastai yra naudojama tikslams, kurie yra naudingi ir kitiems visuomenės nariams. Retas namo miesto centre savininkas paverčia jį savo tvirtove, dažniau toks pastatas virsta parduotuve ar kavine. Taip savininkas elgiasi todėl, kad tai jam apsimoka: žmonės nori eiti apsipirkti į parduotuvę miesto centre, dėl to verslininkai brangiai moka savininkui už patalpų nuomą. Lygiai tos pačios paskatos galioja ir kiekvienu kitu atveju: rinkos sąlygomis savininkui yra naudinga naudoti savo nuosavybe tik taip, kad iš to naudos gautų kuo daugiau aplinkinių.
Žinoma, nuosavybės “atvėrimas” visuomenei nėra absoliuti taisyklė, tačiau tam ir egzistuoja teisiniai mechanizmai ir bendro gyvenimo taisyklės, įpareigojančios savininką visiškai nesuabsoliutinti savo nuosavybės ir, pvz., leisti pereiti per savo sklypą, jei kitaip būtų neįmanoma ar labai nepatogu patekti į kito asmens sklypą. Be to, ši galima problema yra daugiau susijusi su privatizavimu, o ne žemės paskirtimi. Kalbant apie privatizavimą, Lietuvos laisvosios rinkos institutas nesiūlo pirmiausia privatizuoti Gedimino pilies, Lietuvos upių ar kitų objektų, dėl kurių naudojimo galėtų kilti rimtų problemų.
