V. Žukauskas. Nedarbo lygis Lietuvoje pasiklydo tarp 13 ir 18 procentų

Duomenys apie nedarbą ir užimtumą šalyje yra vieni svarbiausių ekonomikos „sveikatą“ apibūdinančių rodiklių. Tik ar turėdami šiuos duomenis visuomet suprantame, ką jie parodo ir kaip tiksliai galime juos interpretuoti? Du pagrindiniai oficialios statistikos apie nedarbo lygį šaltiniai yra Statistikos departamentas ir Darbo birža.

Statistikos departamentas nedarbą skaičiuoja remdamasis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis – kas ketvirtį atliekamos gyventojų apklausos (2009 m. imtis buvo 8000 adresų arba apie 25 tūkst. (0,7 proc.) visų gyventojų).

Kitas rodiklis – Darbo biržos skaičiuojamas nedarbo lygis, dar kitaip vadinasi registruotu nedarbu. Jis gaunamas Darbo biržoje prisiregistravusių bedarbių skaičių dalijant iš darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. Darbo birža duomenis apie registruotą nedarbą pateikia ne kas ketvirtį, kaip Statistikos departamentas, o kiekvieną mėnesį.

Į akis krenta pakankamai didelis skirtumas tarp registruoto nedarbo lygio ir nedarbo lygio apklausos duomenimis. Statistikos departamento pateikiamas nedarbo lygis visuomet lenkia Darbo biržos pateikiamą nedarbo lygį. 2009 m. jis buvo vidutiniškai 4,3 proc. didesnis. Metų pradžioje vieno šaltinio duomenimis nedarbas siekė 12 procentų, kito – tik 7 procentus.

Šis skirtumas atsiranda dėl keleto priežasčių. Darbo biržoje registruojasi ne visi darbo neturintys asmenys, o Statistikos departamentas šiuos neįregistruotus bedarbius savo tyrime apčiuopia gyventojų užimtumo tyrimuose. Todėl faktiškai Darbo biržoje užsiregistravusių bedarbių skaičius visuomet būna mažesnis už tą, kuris gaunamas pagal Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenis. Būtina turėti galvoje, jog šiame tyrime Statistikos departamentas apklausia tik mažiau nei procentą šalies gyventojų.

Pažiūrėjus atidžiau į skelbiamus bedarbių skaičius, galima rasti visokiausių įdomybių. Kaip jau minėta, viena iš priežasčių, kodėl atsiranda skirtumas tarp Statistikos departamento ir Darbo biržos pateikiamo nedarbo lygio, yra biržoje neužsiregistravusieji bedarbiai.

Atrodytų, jog jų skaičius skirtingais ketvirčiais turėtų būti pakankamai pastovus. O jei nedarbo lygis sparčiai auga (kaip yra dabar), į darbo rinką patenka daug anksčiau dirbusių žmonių, dauguma jų turi didelį motyvą registruotis Darbo biržoje dėl nedarbo išmokų, tuomet neužsiregistravusių bedarbių dalis turėtų mažėti. Tačiau Statistikos departamento bei Darbo biržos duomenys rodo, jog yra visiškai atvirkščiai.

2009 m. I ketvirtyje skirtumas tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos pateikiamo bedarbių skaičius buvo 43 tūkst. (tai sudarė apie 22 proc. Statistikos departamento bedarbių skaičiaus). 2009 m. II ketvirtį jis sumažėjo iki 30 tūkst., III ketvirtį iki 11 tūkst., o IV ketvirtį jau vos iki 3 tūkst. (tai sudarė jau tik 1 proc. Statistikos departamento bedarbių skaičiaus).

Tai reiškia, jog 2009 m. skirtumas tarp Statistikos departamento ir Darbo biržos pateikiamo darbo neturinčių žmonių skaičiaus sparčiai mažėjo, t.y. Darbo birža registravo didelį darbo netenkančių žmonių antplūdį, o Statistikos departamento tyrimai šio papildomo bedarbių antplūdžio „nepastebėjo“.

Sunku rasti atsakymą, kodėl taip nutiko. Galbūt todėl, jog faktiniai duomenys (užsiregistravusių bedarbių skaičius) visuomet linkę tiksliau atspindėti besikeičiančią situaciją nei apklausų duomenys.

Kita priežastis, kodėl Darbo biržos duomenimis nedarbo lygis visuomet mažesnis, yra platesnis darbo jėgos apibrėžimas (Nedarbo lygis skaičiuojamas bedarbių skaičių dalijant iš darbo jėgos skaičiaus).

Statistikos departamentas darbo jėgą apibrėžia kaip „tiriamo amžiaus gyventojai (16 m. ir vyresni – aut. past.), kurie tiriamąją savaitę buvo užimti arba buvo laikomi bedarbiais.“. Taigi, iš apklausos duomenų suskaičiuojamas, užimtųjų ir bedarbių skaičius ir randama jų suma. O Darbo birža darbo jėga laiko darbingo amžiaus gyventojų skaičių (nuo 16 metų iki pensinio amžiaus), kurį vieną kartą per metus pasiima iš Statistikos departamento.

Darbo biržos darbingo amžiaus žmonių skaičius per metus keičiamas tik vieną kartą (birželio mėn.), o Statistikos departamento naudojamas darbo jėgos skaičius 2009 m. taip pat smarkiai nesikeitė, bent ne tiek, jog galėtų pastebimai paveikti nedarbo lygio rodiklį.

Stebina ne tai, o milžiniškas skirtumas tarp šių skaičių. Nors pagal (Statistikos departamento) gyventojų užimtumo tyrimo duomenis darbo jėga 2009 m. vidutiniškai sudarė apie milijoną 641 tūkst. žmonių, Darbo biržos naudojamas darbingo amžiaus žmonių skaičius buvo net 2 milijonai 151 tūkst. žmonių, t.y. daugiau nei puse milijono daugiau. Taigi, Darbo biržos duomenimis nedarbo lygis mažesnis yra ne tik dėl to, jog registruojasi ne visi bedarbiai, bet dar ir dėl to, jog jų naudojamas darbo jėgos apibrėžimas yra daug platesnis nei Statistikos departamento.

Kodėl šios plonybės tokios svarbios? Todėl, kad jos parodo oficialiosios statistikos subjektyvumą ir netikslumą. Jei apskaičiuotumėme nedarbo lygį, vasario 1-ąją pagal Darbo biržoje registruotų bedarbių skaičių, tačiau naudodamiesi ne darbingo amžiaus žmonių skaičiumi (kaip dabar), o darbo jėgos pagal gyventojų užimtumo tyrimo duomenis skaičiumi, nedarbą gautume ne 13,3 proc., kaip skelbia Darbo birža, o 18 procentų. Štai jums ir manipuliavimo galimybė.