Vos tik pakyla maisto, elektros, šilumos, drabužių ar kitų vartojimo prekių kainos, visų žvilgsniai nukrypsta į tam tikros srities ministrą arba premjerą. Geriausias Vyriausybės pagalbininkas nagrinėjant šiuos klausimus, yra Konkurencijos taryba – ji yra tas gerą uoslę turintis sarginis šuo, kuris turi saugoti rinką nuo kainas keliančių perdirbėjų, prekybininkų bei jų kartelių. Dabar, kai vienu metu kyla itin daug vartojimo prekių kainų, neperspektyvu užversti Konkurencijos tarybą užduotimis, kad šioji „atliktų kratas“ visose įmonėse ir pasakytų, kad arba nieko nerado, arba kad aplinkui – vieni karteliai. Atsakymas, kodėl kyla kainos, dažniausiai turėtų būti duodamas visai ne Konkurencijos tarybos pranešimuose spaudai.
Bendrai kalbant, kainos keičiasi – ir kyla, ir krenta – dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmoji priežasčių grupė yra pasiūlos ir paklausos pasikeitimai rinkoje, antroji – valdžios priimami sprendimai. Taigi, dalis kainų keičiasi dėl besikeičiančių žmonių pasirinkimų, o ir gyvenimo duotybių, pavyzdžiui, oro sąlygų. Žmonių elgesys, priimti sprendimai, aplinkos sąlygos, konkurencija galiausiai susiformuoja kaip paklausa ir pasiūla rinkoje, kas ir lemia, kad kainos keičiasi. Jei kainos nesikeistų, gyventume kino filmo „Švilpiko dienos“ herojaus gyvenimą, kuomet visos jo dienos – identiškos, kaip du vandens lašai.
Tai štai, jei nepalankios oro sąlygos lemia, kad derlius yra mažesnis, o paklausa išlieka tokia pati, arba didėja, nes ekonominį augimą išgyvenančiose Kinijoje ir Indijoje mažėja skurdas, žmonės perka daugiau maisto produktų, kainos augs. Augančios kainos liūdina ne visus. Pavyzdžiui, žemdirbiams patinka, kai auga jų produkcijos – pieno, mėsos – supirkimo kaina. Nors štai pirkėjams parduotuvėje brangstantys pienas ir mėsa kelia susirūpinimą. Ir atvirkščiai, kai vartotojai džiaugiasi, gamintojai skundžiasi. Tačiau būtent tokia rinkos tvarka geriausia aprūpina vartotojus, pasufleruoja gamintojams, kokias prekes apsimoka gaminti. Beje, jei stebėtume ne kelių, bet visų prekių kainas, tikrai rastume pingančių prekių. Kitaip būti negali – jei brangiau tenka mokėti už pieną, mažiau lieka kitoms prekėms, vadinasi jos dėl sumažėjusios paklausos pinga. Kainų svyravimus rinkoje reikia sveikinti, nes būtent tai leidžia efektyviausiai pasiskirstyti ištekliams. Gal tai – banali frazė, tačiau fundamentali. Užfiksuokite kainas, ir gausite socializmą.
Viskas yra kitaip, jei kainas apsprendžia valdžia savo intervencijomis, kurių yra bent penkios rūšys. Šalyse, kuriose pinigus spausdina centriniai bankai, kainos kyla dėl to, kad bankai prigamina daug pinigų. Valdžia kainas šalyje gali kelti, jei gausiai skolinasi užsienyje, ar jei išsidera dosnios ES paramos. Juk kaina – prekės ir pinigų santykis: daugiau pinigų tam pačiam gėrybių kiekiui – didesnės kainos. Antra, valdžia pakelia kainas, jei pakelia netiesioginius mokesčius, pvz., akcizus ir PVM. Trečia, valdžia kelia kainas tų prekių, kurių kainas ji reguliuoja arba pati nustato, pavyzdžiui, elektros, vandens, šilumos. Valdžia pakelia kainas ir tada, kai taiko importo muitus – pavyzdžiui, Lietuvoje cukrus brangus būtent dėl jų. Galų gale – valdžia gali nustatyti kokybinius, aplinkosauginius ar įvairius kitus reikalavimus, dėl kurių prekės kainuoja brangiau, nei nesant tokių reguliavimų.
Tad štai, jei kainos didėja dėl vienos ar kelių valdžios intervencijų – tikrai verta vidury nakties žadinti ministrą ir premjerą, o gal ir visą Vyriausybę sodinti už stalo, kad ši permąstytų ir koreguotų savo vykdomą ekonominę politiką. Deja, bet šimtus kartų kainos kilo būtent dėl valdžios intervencijos į rinką, tačiau į tai jokios reakcijos nebuvo, nei Vyriausybėje, nei Konkurencijos taryboje. Tačiau jei kainos, kaip dabar, kyla dėl rinkos sąlygų, neatitraukime ministrų ir premjero nuo reformų ir kitų svarbių darbų.
