Įmonių reglamentavimas. Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“

2000-06-30

Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“

Šioje dalyje aptariamas įmonių kaip subjektų reglamentavimas ir su juo susijusios problemos. Daugeliu atvejų problemos yra tokios pat, o siūlomi sprendimai vienodai tinka ir kitiems juridiniams asmenims.
Šiuolaikinėje ekonomikoje pagrindiniai veikėjai yra įmonės ir kiti juridiniai asmenys. Jei prieš palyginus neilgą istorijos tarpsnį ūkio subjektas buvo tik individualus žmogus, tai šiuo metu ūkio subjektas paprastai yra įmonė. Individualiems žmonėms tenka vartotojo vaidmuo, tačiau net vartojimas dažnai vyksta per organizacijas. Nepaisant tokio įmonių vaidmens, nepaisant pasakymų “įmonė nusprendė”, “įmonė pagamino”, “įmonė pardavė”, sprendimus visuomet priima bei jų geras ar blogas pasekmes patiria tik žmonės. Tik žmonės yra visuomenės nariai, o įmonės, kaip ir kitos organizacijos, tėra žmonių sukurti dariniai. Už kiekvienos įmonės stovi žmogus ar žmonės, susivieniję bendram verslui. Įmonė ar bet kokia kita organizacija yra individualių žmonių sutartis siekti iškelto tikslo. Nors ši sutartis ir yra labai sudėtinga, nors jos pagrindu ir atsiranda naujas subjektas, galintis sudarinėti sutartis ir savo vardu prisiimti įsipareigojimus bei teises, tai vis viena išlieka sutartimi.
Laisvė susitarti yra ne tik svarbus asmeninės žmogaus laisvės atributas, bet ir būtina žmonių gerovės sąlyga. Laisvė steigti įmones ar kitas organizacijas iš esmės yra šios laisvės dalis, o įmonių steigimo ar veiklos apribojimai yra žmonių laisvės ir galimybių apribojimai. Dėl to įmonių steigimas ir įmonių veikla turi būti kuo laisvesnė, reglamentavimas šioje srityje reikalingas tik tiek, kiek tai būtina ginant kitų žmonių nuosavybę ir kitas teises.

Įmonės steigimas

Kad ir kokia įmonės forma bebūtų pasirinkta, barjerų steigiant įmonę Lietuvoje apstu. Pavyzdžiui, norint įsteigti akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę reikalaujama sukauptiįstatinį kapitalą. Lietuvoje įstatinis kapitalas vis dar dažnai įsivaizduojamas kaip bendrovės garantija trečiųjų asmenų atžvilgiu. Tačiau iš tikro įstatinis kapitalas yra tik vienas iš teisinių įrankių akumuliuoti lėšas bei parodo bendrovės savininkų nuosavybės dalį ir, atitinkamai, įtaką bendrovėje. Lietuvoje, deja, ne tik nustatytas minimalus įstatinis kapitalas visoms bendrovėms, bet ir siekiama užtikrinti jo “realumą”. Steigimo stadijoje tai pasireiškia tuo, kad registruojant bendrovę privaloma pristatyti banko įstaigos pažymą apie kaupiamosios sąskaitos atidarymą, kaupiamojoje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik po jos įregistravimo, o turtiniai steigimo įnašai turi būti įvertinti Vyriausybės nustatyta tvarka. Akcinių bendrovių įstatymo projektuose numatoma netgi riboti nepiniginius įnašus į įstatinį kapitalą.
Siekis užtikrinti įstatinio kapitalo “realumą” bandomas įgyvendinti ne tik steigimo stadijoje, bet ir tolimesnėje veikloje. Pavyzdžiui, Akcinių bendrovių įstatymas nustato, kad bendrovės nuosavas kapitalas negali būti mažesnis kaip ¾ įstatinio kapitalo. Tai yra nepagrįstas reikalavimas, turint galvoje įstatinio kapitalo tikslus. Juk bendrovės gyvavimo pradžioje visuomet būna daug išlaidų ir mažai pajamų: reikia mokėti atlyginimus, įsigyti patalpas, įrangą ir t.t. Todėl nenuostabu, kad savininkų įnašai (kurie sudaro įstatinį kapitalą) yra sunaudojami. Taip nuosavas kapitalas tampa mažesnis už reikalaujamą, o bendrovė – įstatymo pažeidėja, nors nieko blogo nepadarė.
Įmonių rejestro įstatymas kaip registravimo dokumentą nurodo ir patalpų savininko pažymą apie patalpų suteikimą naudoti įmonės komercinei – ūkinei veiklai, arba patalpų savininko, steigiančio įmonę, nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą. Taip sureikšminant įmonės buveinės vietą ir adresą pamirštamas jos nurodymo tikslas. Įmonės buveinė, kurią steigimo dokumentuose turi nurodyti kiekviena steigiama įmonė, skirta tik oficialiai bendrovės korespondencijai ir panašioms reikmėms. Pati formuluotė “patalpų suteikimas ūkinei – komercinei veiklai” yra ydinga, nes ūkinė veikla nebūtinai turi būti vykdoma patalpose. Atskiras savininko sutikimas, kuris dabar yra reikalaujamas registruojant įmonę, yra tik papildomas formalumas, kurio paskirtis sunkiai pagrindžiama.
Dažnai iš valdžios tribūnų pasigirsta lozungai apie užsienio investicijų skatinimą. Tačiau įsivaizduokime užsienio verslininką, kuris nusprendžia steigti Lietuvoje įmonę. Net ir Lietuvos gyventojui, nuo seno įpratusiam prie biurokratijos labirintų, įmonės steigimas nėra lengvas reikalas, o nepatyrusiam užsieniečiui barjerų lyg tyčia prigalvota dar daugiau. Pavyzdžiui, skirtingai nei “lietuviškas” įmones, kurios registruojamos savivaldybėse, įmones, kurių bent vienas steigėjas ar akcininkas yra užsienietis, tenka registruoti Ūkio ministerijoje. Šiaip lyg ir nebaisi diskriminacija, tačiau, laikantis visų įstatymo reikalavimų, krūva popierių ir persiregistravimo procedūra laukia tuomet, kai bent vieną savo akciją užsienietis parduoda arba atvirkščiai – bent vieną “lietuviškos” įmonės akciją įsigyja. Vis labiau integruojantis pasaulio ekonomikai dar labiau išryškės šios nuostatos ydingumas ir ji taps dar sunkiau įgyvendinama. Tiek verslininkams, tiek pačiai valstybei būtų žymiai paprasčiau visų juridinių asmenų registravimą sutelkti vienoje vietoje.
Įmonių įstatymo 20 straipsnis numato dar ir papildomą biurokratijos slenkstį toms įmonėms, kurios registruojasi Ūkio ministerijoje, t.y. įmonėms su užsienio investicijomis. Jos privalo gauti vietos savivaldybės leidimą užsiimti ūkine veikla. Pagal atsisakymo išduoti tokį leidimą pagrindus, numatytus tame pačiame straipsnyje, galima daryti išvadą, kad leidimo išdavimo tikslas yra patikrinti, (1) ar įmonės įsisteigimas nesukeltų realaus pavojaus, ar nepakenktų gyventojų sveikatai, ar nedarytų žalos aplinkai, (2) ar įsteigimo dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, ir (3) ar laikomasi kitų įstatymų numatytų reikalavimų. Pirmasis pagrindas neišduoti leidimo visai negali būti patikrintas, nes įmonės įsteigimas savaime negali sukelti pavojaus, o juo labiau pakenkti aplinkai ar žmonių sveikatai. Tai gali atsitikti tik tuo atveju, jei įmonė vykdo veiklą, sukeliančią atitinkamą pavojų, nesilaikydama Lietuvos Respublikos norminiuose aktuose numatytų ekologinių, higienos ar kitų reikalavimų. Antrasis uždavinys visiškai sutampa su rejestro tvarkytojo, šiuo atveju Ūkio ministerijos uždaviniu. Trečiasis gi yra visiškai neapibrėžtas ir verčia tikėtis visko (blogiausio). Neapibrėžtumas gali būti naudingas tik savivaldybių pareigūnams, kurie, “pasiremdami” šiais kriterijais, gali savo nuomonę paversti būtinu ir dažnai neįveikiamu reikalavimu. Taigi, savivaldybės leidimas užsiimti ūkine veikla yra betikslis biurokratinis barjeras įmonių steigimui.
Visi Ūkio ministerijai pateikiami įmonių dokumentai turi būti paruošti lietuvių kalba ir jų vertimai turi būti patvirtinti vertėjo parašu. Vertėjas, beje, taipogi turi būti iš vertimų biuro. Tai užsieniečiui jau savaime apsunkina įmonės steigimą. Turint galvoje neretai itin prastą teisinių tekstų vertimo kokybę, situacija kartais komplikuojasi iki elementaraus Ūkio ministerijos, steigėjų (užsieniečių) ir jų atstovų vietoje nesusikalbėjimo. Jei jau kalbama apie užsienio investicijų skatinimą, gal vertėtų registravimui priimti dokumentus, surašytus ne tik lietuvių, bet ir kai kuriomis kitomis kalbomis, pvz., oficialiomis Jungtinių Tautų kalbomis. Taip pat būtų logiška leisti įstatus išversti nebūtinai vertimų biuro vertėjams, bet ir, pvz., steigėjo atstovams.
Antspaudas daugelyje šalių jau senai nėra būtinas juridinio asmens atributas. Net ir Lietuvoje jis bent teoriškai nėra privalomas. Tačiau jei registruojant įmonę jos steigėjas – užsienio juridinis asmuo neturi antspaudo, reikalaujama steigėjo parašą patvirtinti notariškai. Tai reiškia, jog įgaliotas steigėjo atstovas turi atvažiuoti į Lietuvą, samdyti vertėją ir su juo kartu keliauti pas notarą, kad parašu patvirtintų savo norą steigti įmonę Lietuvoje. Ir visa tai tik todėl, kad šalis, kurioje veikia įmonę Lietuvoje steigiantis juridinis asmuo, laisviau reglamentuoja juridinių asmenų veiklą. Beje, steigimo sutarties ir įstatų notarinio tvirtinimo taisykles, daugelio praktikų teigimu, reikėtų dar labiau supaprastinti.
Įregistravus įmonę sunkumai nesibaigia. Norint normaliai veikti ir išpildyti visus valdžios reikalavimus, reikia įsigyti antspaudą, atsidaryti sąskaitą ir, apie ką prieš steigdamiesi ne tiek daug kas galvoja, užsiregistruoti mokesčių inspekcijoje, “Sodroje”, gauti leidimus, licencijas, sertifikatus, pažymėjimus… Pagal Mokesčių administravimo įstatymą, kiekviena įregistruota įmonė per 5 dienas nuo jos teisinio įregistravimo privalo registruotis pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių. Atrodo, smulkmena, tačiau kodėl tokiu atveju jos negalėtų atlikti įmonės registratorius? Juk registracija Mokesčių inspekcijoje yra tik rejestro duomenų pranešimas. Įmonės šiuo metu privalo registruotis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniuose skyriuose per 10 dienų nuo jų įsteigimo dienos. Taigi, padarius visiškai beprasmį vizitą į mokesčių inspekciją, reikia pakartoti jį ir į Sodros skyrių. Beje, tas pats nutarimas teigia, kad, draudėjui neatvykus įsiregistruoti, nurodytosios valdybos teritorinis skyrius įregistruoja jį remdamasis įmonių rejestro tvarkytojo duomenimis. Argi ne puikus įrodymas, kad minėtus registravimus galima taip lengvai supaprastinti?
Akcinių bendrovių reglamentavimas
Didžioji dalis bent kiek didesnių įmonių yra akcinės bendrovės. Tai reiškia ir didžiulį valdžios dėmesį joms. Akcinėms bendrovėms šis išskirtinis dėmesys atneša daugiau žalos nei naudos. Bendrovėms tenka savo veiklą priderinti prie nuolat ir dažniausiai į bloga besikeičiančio Akcinių bendrovių įstatymo. Įstatymas keičiamas dažnai ir beveik kiekvienais metais bendrovėms tenka perregistruoti savo įstatus iš naujo.
Galiojantis Akcinių bendrovių įstatymas turi daug trūkumų, dėl kurių yra nepagrįstai suvaržyta Lietuvos Respublikoje veikiančių bendrovių veikla, mažinamas jos efektyvumas ir galimybės plėstis: įstatyme laikomasi “ultra vires” doktrinos, kišamasi  į pelno paskirstymo reikalus. Deja, nė vienas 1999 m. Ūkio ministerijos rengto Akcinių bendrovių įstatymo projekto variantų nepašalina visų dabartinio įstatymo ydų, netgi atvirkščiai – sukuria naujų. Pagrindinė metodologinė yda yra siekis pernelyg detaliai ir imperatyviai reglamentuoti santykius bendrovėse. Tokie įstatymo projekto suvaržymai, kaip skolinimosi ar pelno paskirstymo apribojimai, prieštarauja ne tik rinkos santykių principams, bet Europos Sąjungos teisės dvasiai, kuri pati yra ypač griežta įmonių reguliavimo srityje. Iš Europos Sąjungos perimti griežti reikalavimai dėl minimalaus įstatinio kapitalo, privalomo audito projektuose taip pat dar labiau sugriežtinti. Projektuose lieka gausu sustabarėjusių ir abejotino tikslingumo teisės konstrukcijų, verčiančių gyvenime jas apeidinėti.
Paplitus įmonių skolinimuisi ir vertimuisi kredito įstaigų veikla, Įmonių įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kad ”…įmonėms ir jų junginiams draudžiama verstis kredito įstaigų veikla. Įmonės gali kaupti skolintas lėšas ir viešai apie tai skelbti tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka išleisdamos ir platindamos kredito vertybinius popierius – obligacijas.” Apsauga nuo galimų piktnaudžiavimų bendrovėms skolinantis lėšas – t.y., galimu perskolinimu – yra užtikrinta 1993 m. įstatymu Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims. Šis įstatymas nustato, kad įmonės negali paskolinti daugiau lėšų, negu yra jų nuosavas kapitalas. Keleto metų praktika parodė, kad šie apribojimai yra pakankamai veiksmingi, siekiant, kad įmonės nesiverstų kredito institucijos veikla, tačiau Akcinių bendrovių įstatymo projekte vis dar galioja dar didesnis skolinimosi apribojimas. Apribojama teisė skolintis ne iš bankų, nuosavo kapitalo dydžiu ribojama pasiskolintų ir paskolintų lėšų suma. Taip bereikalingai suvaržoma įmonių veikla, užkertamas kelias ekonomiką plėtojančioms privataus sektoriaus paskoloms.
Tiek galiojantis Akcinių bendrovių įstatymas, tiek rengiami jo pakeitimų projektai riboja pelno naudojimą paramai, tantjemoms ir darbuotojų premijoms. Tai nesiderina nei su privačios nuosavybės principu, nei su rinkos dėsniais, nei su valdžios politika skatinti labdarą ir paramą. Šie apribojimai ypač kenkia bendrovėms, siekiančioms kuo daugiau investuoti ir neskirstyti dividendų, bei akivaizdžiai prasilenkia su Vyriausybės politika skatinti investicijas ir naujų darbo vietų kūrimą. Aktyvi investicijų politika bendrovėje nereiškia, kad jai nereikia skirti lėšų tantjemoms, premijoms, kad draudžiama užsiimti labdara. Beje, akcininkų turtas dėl neišmokėtų dividendų ir padarytų investicijų tik didėja, tad jie nėra skriaudžiami.
Beveik po kiekvieno rimtesnio Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo įstatymo leidėjai nustatydavo joms pareigą persiregistruoti. Toks požiūris ignoruoja faktą, kad galiojantys bendrovės įstatai gali ir neprieštarauti imperatyvinėms naujojo įstatymo nuostatoms. Įstatymas bet kokiu atveju yra aukštesnę teisinę galią turintis dokumentas negu bendrovės įstatai, todėl perregistravimas yra teisiškai beprasmis ir tik sukuria papildomų problemų ir išlaidų bendrovėms bei papildomo darbo registratoriams.
Įmonių likvidavimas
Nors įmonės steigimas Lietuvoje nėra paprastas, jos likvidavimas yra dar sudėtingesnis. Vien surinkti pažymas apie skolų mokesčių inspekcijai, socialiniam draudimui bei muitinei neturėjimą atima daug laiko. Neretai žmogus įstumiamas netgi į tokį “užburtą” ratą, kuomet belaukiant vienos pažymos išdavimo pasibaigia kitos galiojimo terminas. Taigi netenka stebėtis statistikų duomenimis, kad daugybė įmonių Lietuvoje, nors ir yra registruotos, tačiau jokios veiklos nevykdo.
Įmonių bankroto reglamentavimas
Bankroto procedūros taip pat nėra tobulos. Pavyzdžiui, Bankroto įstatymas numato, kad pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo gali pateikti Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, gavusi įmonės darbuotojų pranešimą, kad įmonė nemoka darbo užmokesčio. Analogiškos teisės suteikiamos Žemės ir miškų ūkio ministerijai, apskrities viršininkui, žemės ūkio produkcijos gamintojų visuomeninėms organizacijoms. Tokio tarpininko būtinybės nėra, nes darbuotojai, būdami įmonės kreditoriais, gali kreiptis tiesiai į teismą dėl jų reikalavimų tenkinimo. Tuomet, kai kažkam pavedama spręsti už kitus, neišvengiamai sulaukiama ir tokių atvejų, kai kreditorių teisės pradedamos “ginti” prieš jų pačių valią.  Patys kreditoriai turi žinoti savo interesus ir nuspręsti, kaip juos įgyvendinti. Jei valdžios įstaigoms bus priskirta tarpininkavimo tarp darbuotojų ir darbdavių funkcija, tai turės neigiamos socialinės įtakos. Dirbantiesiems bus įdiegta, kad jais kažkas rūpinasi, nors efektyviai tai gali padaryti tik patys dirbantieji ar jų organizacijos. Siekiant apsaugoti kreditorius, galima juos informuoti apie jų teisę kreiptis į teismą dėl reikalavimų tenkinimo, išaiškinti procedūras, darant jas kuo aiškesnes ir paprastesnes, o ne atlikti tai už juos.
Įmones reglamentuojantys įstatymai
Teoriškai įmonių reglamentavimas galėtų tilpti Civiliniame kodekse ir viename kitame įstatyme, reglamentuojančiame labai specifines įmonių rūšis (bankus, kredito unijas, investicijų fondus, pensijų fondus, draudimo bendroves). Deja, šiuo metu teisės aktų, reglamentuojančių įmones, yra žymiai daugiau. Nei dabartinis, nei rengiamas priimti Civilinis kodeksas iš esmės nenustato įmonių teisės pagrindų, todėl visos nuostatos, galinčios būti šiame teisės akte, yra išskaidytos ir atkartojamos daugybėje kitų įstatymų. Įmonių įstatymas taip pat nenustato įmonių teisės pagrindų ir jame tėra tai, kas liko neįdėta į kitus įstatymus.
Be pagrindinių įmonės statusą nustatančių įstatymų (Akcinių bendrovių, Ūkinių bendrijų ir kitų), įmonės statuso reikalus reglamentuoja ir daugybė šakinių įstatymų, pradedant Komercinių bankų įstatymu ir baigiant Muziejų įstatymu. Visuose šiuose įstatymuose daugiau ar mažiau aptariami net įmonės valdymo struktūros reikalai (nors tai aptarta minėtuose pagrindiniuose įstatymuose). Be to, nemažoje dalyje tokių šakinių įstatymų įmonių (ūkio subjektų) statuso reikalai aptariami netinkamai. Pavyzdžiui, jau minėtame Muziejų įstatyme yra numatoma teisinė subjekto forma – muziejus, kurio sąsaja nei su įmonių įstatymais, nei su ne pelno organizacijų įstatymais nėra aiški.
Pastaruoju metu atsirado vis daugiau iniciatyvų priimti įstatymus, reglamentuojančius vieną ar kitą įmonių veiklos aspektą. Prie tokių iniciatyvų galima priskirti Įmonių vadovų diskvalifikavimo, Smulkaus ir vidutinio verslo, Strateginių ūkio subjektų įstatymų projektus. Nors nemaža dalis šių projektų taip ir liko neįgyvendinta, nereikalingų (neretai – žalingų) įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, Lietuvoje vis daugėja.

 

Pasiūlymai
Apie įmonių teisinį reglamentavimą Lietuvoje tenka padaryti išvadas, kad teisės aktų yra per daug, jie yra per daug detalūs, palieka per mažai pasirinkimo galimybių. Taigi, įstatymai turėtų būti keičiami taip, kad jie ne plėstų, o siaurintų įmonių reglamentavimą ir apsiribotų būtinų reikalavimų nuosavybės teisei realizuoti ir apsaugoti išdėstymu. Taip pat būtina supaprastinti įmonių steigimo ir registravimo procedūras, atsisakyti savininkų teisių suvaržymų, smulkmeniško įmonės veiklos reglamentavimo. Įgyvendinant šią strateginę kryptį, siūlome kai kuriuos konkrečius pakeitimus:
  1. visas įmones registruoti vienoje institucijoje, atsisakant atskiros įmonių, kurių savininkai yra užsienio subjektai, registravimo tvarkos;
  2. atsisakyti reikalavimų gauti savivaldybių sutikimą įmonių ūkinei veiklai vykdyti;
  3. atsisakyti privalomo antspaudo reikalavimo reglamentuojant visus juridinius asmenis ir jų steigimą;
  4. atsiakyti atskiros įmonių ir kitų juridinių asmenų registracijos Mokesčių inspekcijoje, Sodroje ir Muitinės departamente, o taip pat pažymų iš šių institucijų išregistruojant įmones ir kitus juridinius asmenis;
  5. reglamentuojant įmones nenustatyti joms daugiau reikalavimų, nei nustato Europos Sąjungos teisės minimalūs reikalavimai;
  6. atsisakyti specialaus teisnumo doktrinos reglamentuojant įmones ir kitus juridinius asmenis (laikyti teisėtais visus įsipareigojimus, o ne tik tokius, kuriuos leidžia prisiimti įstatai);
  7. panaikinti akcinių bendrovių pelno panaudojimo apribojimus;
  8. atsisakyti įmonių perregistravimo keičiantis įmones reglamentuojantiems įstatymams;
  9. įmonių bankroto nuostatuose teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo numatyti tik įmonės kreditoriams.