Jau baigęs rašyti šį komentarą žinojau, kad turiu grįžti į pradžią ir sugalvoti, kaip „išsukti“ narkotikų klausimą. Surašyti vadinamąjį „disclaimer“ (angl. – paneigimas), kad nebūčiau tapatinamas su narkotikų pirklių gynėjais ir nekrisčiau prieš pirmąjį kontrargumentą, jog taip yra kovojama su narkotikų platinimu vilniečiams ir miesto svečiams.
Kova su narkotikais ir jų platinimu mūsų kasdienybės dalis – svarbi, sudėtinga, brangi ir pan. Tačiau priemonės turi būti deramos taikyti demokratinėje visuomenėje, teisėtos, pagrįstos, proporcingos ir nuoseklios. Kova su narkotikų platinimu griaunant romų namus sufleruoja, kad galbūt siekiama ir kitų tikslų – dar didesnės atskirties, neapgintumo ir skurdo, pigaus politinio populiarumo ar laisvo žemės sklypo, kur įsikūręs taboras.
Šiame komentare pateiksiu keletą pastebėjimų apie taboro namų griovimą, leidimus statyti ir nuosavybę.
Paprasčiausia atsakyti, jog tabore namai griaunami dėl to, kad jie pastatyti be leidimų.
Namai iš „kūno ir kraujo“, tačiau ne namai, nes be išduoto dokumento primena istorijas apie žmones-nežmones be pasų. Arba zuikį sename anekdote įrodinėjantį, kad pats nėra kupranugaris. Tai pavojus sistemos, kuri nors ir sukurta remiantis demokratiškais principais, tačiau biurokratiška ir daiktų prigimtį bei paskirtį nusakanti dokumentu, leidimu ar registracija.
Televizijų rodytuose reportažuose apie griovimus buvo pabrėžta, jog griaunami ne gyvenamieji namai. Šis vertinimas ir įsitikinimas labai simptomiškai atskleidžia požiūrį. Nei televizininkų, nei savivaldybės tarnautojų, vadovavusių paradui, nuomone, tokie namai nėra gyvenamieji. Tai pašiūrės, lindynės, palėpės, lūšnos ar kitos patalpos, kurių nėra naujos statybos namų planuose. Jos nėra pažįstamos ir vertinamos kaip gyvenamosios. Todėl ir griauti lengviau.
Jeigu romai norėtų gauti leidimus statytis tokius pastatus, kuriuose gyvena, jie niekada jų negautų. Romų statyti statiniai vargu ar atitiktų esminius statybos įstatymo keliamus reikalavimus. Todėl nebūtų registruoti ir įteisinti, nors pagrindinę savo funkciją – saugoti nuo vėjo, lietaus ir šalčio žmones ir jų turtą – atlieka. Mechaninio atsparumo ir pastovumo, energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo, gaisro apsaugos, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimai Statybos įstatyme vadinami esminiais, be kurių statybos negalimos, tačiau tokios kartelės neperžengtų nei romų, nei padegėlių namai.
Tai dar vienas skirtingų žmonių poreikių įrodymas. Akiplėšiška būtų teigti, kad tokių namų romai nori, tačiau tik tokius jie gali turėti. Vien dėl savo kokybės namai neturėtų prarasti teisinės nuosavybės apsaugos. Kalbama, kad Europos Sąjungos reikalavimai padidino kokybės reikalavimus produktams ir paslaugoms, kurie mums, lietuviams, nebūtini, per brangūs, nes per aukšti. Turguje tetos ar močiutės perka sovietinius vaistus, sėkmingai gaminamus Baltarusijoje, nes joms tinka ir kokybė, ir gamintojas. Vaistinės tokiais vaistais nebeprekiauja, nes jie neatitinka geros gamybos praktikos standartų, privalomų ES. Todėl ir namų atveju tai akivaizdus poreikių bei valstybės primestų reikalavimų neatitikimas.
Romams sunkiai įveikiamas ir administracinis leidimo gavimo ir įteisinimo barjeras, susidedantis iš sudėtingų ir brangių teisinių procedūrų. Be to, valdžia mieliau derasi ir įteisina kitokio pobūdžio statinius.
Nei leidimų neturėjimas, nei sudėtingumas juos registruoti neturėtų būti priežastis negerbti nuosavybės.
Nors nuosavybė ir jos apsauga linksniuojamos kaip turtingųjų ginklas, pagarba nuosavybei „be dokumento“ padėtų romams. Jeigu romų statiniai būtų savavališkos statybos objektai, reikėtų ilgų procedūrų jiems nugriauti. Ir be teismo sprendimo reikalai nejudėtų. Tačiau savivaldybei geriausia išvis nepripažinti nei statybų, nei statinių buvimo faktų: namai stovi, tačiau be popierių, todėl ir nugriauti popierių nereikia. Atsakydami romai turėtų kreiptis į policiją dėl statybinių medžiagų vagystės, nes visos televizijos filmavo, kaip buvo kraunamos ir išvežamos lentos. Tačiau visi žino, kad „kaltininkai“ išsisuks – neradom savininko, lentos buvo sumestos netvarkingai, buvo valoma teritorija ir pan.
Man kontrargumentuos, kad žemė romams nepriklauso, kaip ir statiniai ant jos. Tačiau viešoje diskusijoje argumentas, jog romų pastatai stovi ant svetimos žemės, nėra naudojamas, rodos, kad ginčas dėl žemės čia nėra svarbiausias. Be to, šia žeme romai naudojasi jau seniai, ir savivaldybė ankstesniais savo veiksmais nedemonstravo prieštaravimo, kad ir toliau ja būtų naudojamasi.
Panašų teisinį statusą turi pusės Lietuvos ūkiniai pastatai, tvarteliai, pašiūrės, kluonai ir kt. Ten niekas tų leidimų neturi, jų ir nereikia. Galbūt ten daugiau tradicijos ir daugiau sveiko proto. Sveikos nuovokos, kuri įpareigoja daiktus vadinti savais vardais ir šiek tiek daugiau laisvės, sakančios, kad ant savo žemės ir iš savo lentų galiu pasistatyti, ką tik noriu.
