Reaguodami į vykstančias diskusijas ir šio klausimo svarstymą Informacinės visuomenės plėtros komitete, pateikiame Lietuvos laisvosios rinkos instituto poziciją dėl Lietuvos Respublikos Elektroninių ryšių įstatymo 1, 3, 7, 12, 34, 77 straipsnių, devintojo skirsnio ir priedų pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (Žin., 2004, Nr. 69-2382; 2007, Nr. 46-1723) (toliau – įstatymo projekto).
Siekdama sudaryti sąlygas kuo greičiau ir geriau ištirti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus bei vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, taigi siekdama efektyviau įgyvendinti jai pavestas funkcijas, valstybė „prašo“ privačių subjektų teikti ekonominę prekę/paslaugą – generuoti ir tvarkyti šiek tiek daugiau tam tikrų duomenų ir saugoti tuos duomenis ilgiau nei šie subjektai paprastai daro. Norėtume pažymėti, kad bet koks produktas ar paslauga, kuriai sukurti naudojami resursai, yra ekonominė prekė, taigi, ir minima duomenų saugojimo ir teikimo paslauga yra ekonominė prekė.
Privačiame sektoriuje už ekonomines prekes yra apmokama (arba sutariamas kitas atlyginimo būdas). Šiuo atveju, norima įmones įpareigoti ekonominę prekę teikti neatlygintinai. Reikėtų pažymėti, kad nemokamų ekonominių prekių būti negali. Net jei gavėjas už prekę nemoka, tai reiškia ne tai, kad prekės sukūrimui nebuvo sunaudoti resursai, o tai, kad už šios prekės sukūrimą sumokėjo įmonė arba kiti jos klientai. Todėl įpareigojimas šią ekonominę prekę tiekti neatlygintinai yra privačios nuosavybės nusavinimas, teisės į nuosavybę pažeidimas.
Pagal Konstitucijos 23 straipsnį, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Informacija apie suteiktus ryšio duomenis, be abejonės, yra nuosavybė – šiai informacijai sukurti įmonės turi naudoti savo turimus ribotus resursus, kurie, kitu atveju, galėtų būti panaudoti kitiems produktams ar paslaugoms sukurti. Tai, kad ruošiamas įstatymas, nustatantis, kokia tvarka tie duomenys bus paimti, ir tai, kad tie duomenys bus naudojami visuomenės poreikiams, t.y. gerinti kriminogeninę situaciją, nėra pagrindas netaikyti Konstitucijos nuostatos, numatančios, kad už paimtą nuosavybę privalo būti atlyginta. Kitaip tariant, Konstitucijos 23 str. traktuotinas ir kaip įpareigojantis valstybę susimokėti už iš kitų subjektų gaunamas paslaugas.
Sprendimo projekto poveikio bazinio vertinimo pažymoje suvokiama, kad sprendimas įmonėms, teikiančioms elektroninio ryšio paslaugas, nekompensuoti išlaidų už valstybei teikiamą informaciją, turės neigiamos įtakos verslui ir vartotojams. Dėl to gali didėti paslaugų kainos galutiniams vartotojams, įmonių veiklos sąnaudos, galimybės investuoti į naujas technologijas ir paslaugų kokybę. Be to, tikėtina, kad mažoms ir vidutinėms įmonėms šios sąnaudos gali padidėti santykinai daugiau nei kitoms įmonėms, o tai potencialiai gali neigiamai paveikti konkurenciją.
Siūloma atsisakyti šių paslaugų teikimo sąnaudų kompensavimo valstybės lėšomis, motyvuojant tuo, kad kompensavimas valstybės lėšomis gali lemti neskaidrų kompensavimo skirstymą, t.y. padidinti korupcijos riziką, bei gali iškreipti sąžiningos konkurencijos sąlygas. Be abejo, toks pavojus egzistuoja, tačiau šią grėsmę įmanoma minimizuoti nustačius skaidrią ir aiškią kompensavimo metodiką ar procedūras. Svarbu pabrėžti, kad kompensavimo tvarka būtų poįstatyminis aktas, t.y. žemesnės teisinės galios aktas, nei įstatymas. Todėl poįstatyminiame akte prognozuojami sunkumai negali būti priežastis radikaliai įtakojanti įstatymo esminę nuostatą, kad duomenis kompanijos privalo kaupti ir saugoti neatlygintinai.
Nuostata neapmokėti minimų paslaugų teikimo yra ginčytina ir įstatymo projekto rėmuose. Įstatymo projekte, kuriuo siekiama reglamentuoti, kokius duomenis ir kaip elektroninio ryšio paslaugas teikiančios įmonės turi teikti kompetentingoms institucijoms, taip pat reglamentuojamas ir šių įmonių informacijos teikimas Bendrajam pagalbos centrui. Pagal įstatymo projektą, vietos nustatymo duomenis Bendrajam pagalbos centrui įmonės teikia neatlygintinai
[1]. Tačiau susijusios įrangos bei programinės įrangos, nebūtinos įmonės ūkinei veiklai užtikrinti, bet reikalingos vietos nustatymo duomenims Bendrajam pagalbos centrui teikti, įsigijimo, įdiegimo, atnaujinimo ir veikimo palaikymo išlaidas šioms įmonėms numatoma kompensuoti valstybės biudžeto lėšomis. Tuo tarpu savo forma identiškam reikalavimui saugoti ir teikti ryšio duomenis, naudotinus sunkių ir labai sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais, toks kompensavimas, kaip minėta, nenumatytas
[2].
ES direktyva 2006/24/EB nenumato kompensavimo už minimas paslaugas, nors ankstesniuose direktyvos variantuose ši nuostata buvo. Tačiau priimta direktyva taip pat nenumato, kad už šias paslaugas neturi būti atlyginama. Kitaip tariant, direktyva nesuponuoja neatlygintino šių paslaugų teikimo. Direktyvos tekstas neturėtų būti interpretuojamas kitaip nei aišku iš teksto. Šiuo atveju diskrecijos teisė – teisė nuspręsti apmokėti ar neapmokėti už šią paslaugą, tenka Lietuvos valstybei.
LLRI siūlo pritarti sprendimo projekto poveikio bazinio vertinimo pažymoje pateiktai pirmajai alternatyvai ir atlyginti biudžeto lėšomis įmonėms už duomenis, kurie jų tinkluose yra generuojami arba tvarkomi tam, kad šie duomenys būtų prieinami sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu, t.y. duomenims išvardintiems įstatymo pirmame priede.
