Lietuvoje smarkiai išaugus nedarbui, daug dėmesio skiriama nedarbo statistikai nagrinėti. Statistikos departamentas neseniai paskelbė, jog gyventojų užimtumo apklausos duomenimis antrąjį šių metų ketvirtį bedarbių skaičius siekė 297 tūkstančius. Tuo tarpu Darbo biržos duomenimis antrąjį šių metų ketvirtį bedarbių Lietuvoje buvo 324 tūkstančiai, t.y. 27 tūkstančiais daugiau nei skelbia Statistikos departamentas. Skirtumas išties nemažas.
Nagrinėjant bedarbių skaičiaus kitimą Lietuvoje nuo pat 2003 m. galima atrasti reikšmingą ryšį tarp nedarbo lygio (procentinė bedarbių dalis darbo jėgoje) šalyje ir skirtumo tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos skelbiamų duomenų apie bedarbių skaičių (tūkstančiais žmonių). Tendencija tokia, jog kuo didesnis nedarbo lygis šalyje, tuo labiau nesutampa Statistikos departamento ir Darbo biržos duomenys apie bedarbių skaičių šalyje. Pavyzdžiui nedarbo lygiui pasiekus rekordines žemumas 2007 m. – 2008 m. I pusėje beveik išnyko ir skirtumas tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos skelbiamų bedarbių skaičiaus.
Ką galėtų rodyti ryšys tarp nedarbo lygio šalyje bei skirtumo tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos skelbiamo bedarbių skaičiaus? Statistikos departamentas bedarbius, nedarbo lygį, užimtumą ir kitus rodiklius skaičiuoja remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis. Tuo tarpu Darbo birža bedarbių skaičių skelbia remdamasi faktiškai užsiregistravusiais bedarbiais. Taigi, skirtumas atsiranda todėl, jog ne visi darbo faktiškai neturintys žmonės registruojasi Darbo biržoje, todėl Statistikos departamento skelbiamas bedarbių skaičius visuomet lenkdavo Darbo biržos duomenis.
Nedarbo statistikos prasme 2010 m. II ketvirtis yra ypatingas. Tai yra pirmasis ketvirtis nuo pat 2003 m. (nuo šių metų Lietuvos darbo birža skelbia bedarbių skaičių), kuomet Darbo biržos skelbiamas darbo neturinčių žmonių skaičius smarkiai pralenkė Statistikos departamento bedarbių skaičiaus duomenis (27 tūkstančiais). Tad jei ankstesnius duomenis galima buvo paaiškinti neprisiregistravusiais bedarbiais, kaip paaiškinti tai, jog faktiškai prisiregistravusių bedarbių yra daugiau nei tokių, kurie įvardijami bedarbiais Statistikos departamento atliekamame gyventojų užimtumo tyrime?
Antrąjį šių metų ketvirtį Darbo biržoje užsiregistravusių bedarbių skaičius be bendros nedarbo augimo tendencijos išsipūtė dar ir dėl liūdnos istorijos su privalomuoju sveikatos draudimu, kuomet darbo neturintys žmonės puolė registruoti savo nedarbą, kad galėtų nemokėti privalomo sveikatos draudimo įmokos iš savo kišenės. Dėl to šių metų balandžio mėn. palyginus su kovo mėn. bedarbių Darbo biržos duomenimis padaugėjo beveik 18 tūkstančių! Tačiau tai vis dar nepaaiškina, kodėl prisiregistravusių bedarbių yra daug daugiau nei skelbia Statistikos departamentas.
Skandalingas ir tuo pačiu metu nesusilaukęs didelio atgarsio Darbo biržos vadovo pasisakymas yra jog apie 100 tūkstančių (!) bedarbių vienaip ar kitaip piktnaudžiauja registracija darbo biržoje. Nemažai dėmesio žiniasklaidoje buvo skiriama ir Darbo biržos pranešimui, jog bus imtasi tam tikrų priemonių trumpinti bedarbių sąrašą didinant reikalavimus esantiems bedarbiams. Peršasi paprastas atsakymas į netikėtus statistikos apie bedarbius duomenis: Darbo biržos skelbiamas bedarbių skaičius neatitinka realybės, t.y. turime daug dirbančių bedarbių. Registravimasis darbo biržoje siejamas ne su darbo paieška, o su nedarbo išmokomis, galimybe nemokėti privalomojo sveikatos draudimo bei kitomis privilegijomis. O tai skatina nelegalų darbą, juk užsiregistravimas darbo biržoje sutaupė 72 litus nelegaliai dirbančiųjų žmonių darbo užmokesčio. Nelegalus darbas galbūt ir nėra nauja žinia, bet 2010 m. II ketvirtis ypatingas tuo, jog nelegalų darbą „užregistravo“ oficialiojoje statistikoje.
Sistemoje, iškreipiančioje žmonių motyvaciją dirbti, šešėlinis darbas ir neturėtų stebinti. Spaudoje pasirodo žinutės apie tai, kad didelio nedarbo sąlygomis darbdaviai negali rasti tinkamų darbuotojų, mat nedarbo išmoka panaši į siūlomą atlygį. Pasitaiko net ir tokių situacijų, kuomet žmonės verčiau dirba nelegaliai, kadangi taip nepraranda Darbo biržos teikiamų paslaugų ir išmokų. Žmonių smerkti nėra ko – jie visuomet renkasi sau parankesnį variantą, būtų naivu iš jų tikėtis kažko kito. Tol, kol deklaruojama sistemos vertybė bus bedarbio „saugumas“, o ne noras dirbti ir darbo siekimas, darbo rinkoje turėsime problemų ir iš jų niekuomet neišbrisime.
Paradoksų Lietuvos darbo rinkoje daug. Pavyzdžiui, skambinama varpais apie grėsmingą nedarbo lygį šalyje ir jo pragaištingas pasekmes, o tuo pat metu Darbo biržos atstovas paskelbia, jog beveik trečdalis bedarbių „piktnaudžiauja“ Darbo biržos teikiamomis paslaugomis. Motyvu nedirbti arba dirbti nelegaliai tampa nedarbo išmoka, o už teiginį, jog didelė dalis bedarbių renkasi tokiais būti, gali būti pasmerktas. O didžiausias darbo rinkos paradoksas yra tas, jog nedarbo mažinimo priemonės vis dar didžiąja dalimi siejamos su darbo vietų subsidijavimu, mokymais, perkvalifikavimu, viešaisiais darbais, o darbo vietų galintis sukurti darbo kodekso laisvinimas laikomas darbuotojų išnaudojimo priemone.
